Garsiai, entuziastingai, kartais suplodamas rankomis, kartais palinguodamas į taktą, gieda šios bažnyčios gospelo choras.
Jautiesi nešamas
Gospelas išvertus į lietuvių kalbą reiškia Evangelija. Gospelo giesmės, kaip aiškina Beatričė, tai ir Dievo žodžio skelbimas, ir kartu malda, ir bendravimas, pokalbis su juo. Pirmieji gospelo stiliumi šlovinti Dievą ėmėsi į Ameriką baltaodžių atsivežti afrikiečiai. Pajutę, kad tai tikrai „užvedančios“ giesmės, įkandin pastarųjų, gospelo giesmes giedoti ėmėsi ir baltieji, o šios giesmės pasklido po krikščioniškąjį pasaulį.
Pasak B. Šimaitytės, giedant gospelus veikia pati Šventoji Dvasia ir jautiesi tarsi nešamas ant jos sparnų. Tą vadovei tvirtina ir kiti choro nariai, kurių dažnas prisipažįsta, kad ir repeticijos, ir giedojimas per mišias, ir šlovinimo vakarai yra tai, kas geriausia ir maloniausia jų gyvenimuose.
O burti šį chorą Beatričę paskatino patys Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijiečiai, idėją palaimino šios bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys.
„Mūsų choras yra sinodinio kelio kūdikis“, – sako B. Šimaitytė. Anot jos, prieš porą metų popiežius Pranciškus pakvietė Katalikų bažnyčią į vadinamąjį sinodinį kelią, kurio tikslas – bažnyčios atsinaujinimas.
„Turbūt kiekvienos parapijos tikintieji rinkosi aptarti, ko norėtų iš bažnyčios. Mūsų parapijiečiai norėjo turėti grupę, kuri giesmėmis šlovintų Dievą. Kadangi dauguma žinojo, jog studijuoju muziką, pirštu buvo besta į mane“, – pamena Beatričė.
B. Šimaitytė sako pagalvojusi, kad tokiai grupei mielai vadovautų, mokytų giesmių, bet šito ji galėtų imtis baigusi studijas Vilniuje, taigi, kada nors.
„Bet manęs buvo paprašyta giedotojams imtis vadovauti tuoj pat“, – teigia mergina. Jauna choro vadovė Beatričė savo muzikinę karjerą ir ateitį sieja su Panevėžiu.
Išgirdo įpareigojimą
B. Šimaitytė pripažįsta parapijiečių prašymo, kuris skambėjo ir kaip įpareigojimas, kiek išsigandusi. Buvo neramu, ar apskritai susirinks choras, kamavo nežinia, ar jai, vos dvidešimties su trupučiu merginai, seksis bendrauti su vyresniais žmonėmis, ar išdrįs juos mokyti, o šie ar klausys jaunos vadovės. Svarstė ir kaip tikintieji bažnyčioje reaguos į tokį chorą.
Visgi gavusi klebono Romualdo Zdanio pritarimą, praėjusių metų kovą bažnyčios skelbimų lentoje Beatričė paskelbė apie organizuojamą gospelo chorą.
„Tikėjausi ateisiant bent keletą žmonių. O susirinko 32. Tokia gausa nustebino ne tik mane, bet ir patį kleboną Romualdą. Jis klausinėjo, iš kur pririnkau tiek giedotojų. Paaiškinau, kad nerinkau, vien pakabinau skelbimą. Iš to mums abiem pasidarė aišku, kad chorą sukvietė pati Šventoji Dvasia“, – sako Beatričė.
Dabar, praėjus pusantrų metų nuo pirmosios repeticijos, jame liko 23 nuolatiniai choristai, dar penki mokosi ar gyvena kituose miestuose, tad jiems ne visada pavyksta atvykti į repeticijas.
Giesmės – pokalbiai su Dievu
Gieda B. Šimaitytės vadovaujamame chore ir vienas vyras. „Kai būriau chorą, jau per pirmą mūsų susitikimą paaiškinau, kad ne tik giedosime, bet ir melsimės. Tad kiekvieną mūsų susitikimą ir pradedame, ir baigiame malda“, – sako Beatričė.
Anot jos, giesmės, įprastai giedamos mūsų bažnyčiose, yra apie Dievą, apie jo meilę, rūpestį mumis. O gospelo giesmės – tai bendravimas, pokalbis su Dievu, kai kalbamasi su juo giedant.
„Su klebonu Romualdu buvo sutarta, kad pasirodysime per mūsų bažnyčioje švenčiamus Šilinių atlaidus, pašlovinsime Dievą sugiedoję išmoktas giesmes, tam aš ir ruošiausi“, – sako mergina.
Tačiau besiartinant atlaidų dienai, klebonas, pasak Beatričės, paprašė choro pagiedoti ir per pačias atlaidų mišias.
„Širdis į kulnus nusirito tai išgirdus, bet atsisakyti nedrįsau. Tad puolėm mokytis mišių giesmių, o po to ir užgiedojome“, – pasakoja B. Šimaitytė.
Dėkojo už pakeltą dvasią
Beatričė mena, kad išskirtiniu stiliumi chorui giedant per mišias, ji vis žvalgėsi į kunigus ir svarstė, kaip jie reaguoja. Bet, pasirodo, choro muzika jiems netrukdė, netrukdė ji ir tikintiesiems, kurie po to gausiai dėkojo chorui, pakėlusiam jų dvasią. Tad nuo to laiko choro gimtadieniu vadinama rugsėjo 8-oji, Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Tai ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje švenčiamų atlaidų diena.
„Mano tikslas – kad gospelo choras ne tik burtų, bet ir vienytų žmones. Nes tokį tikslą kelia ir pats popiežius Pranciškus, sukvietęs sinodą, dėl kurio atsirado ir pats mūsų choras“, – sako Beatričė.
Anot jos, į chorą priimami visi. B. Šimaitytė įsitikinusi, kad kiekvienas turime ir balsą, ir klausą, ir ritmo pojūtį, tik ne visų jie vienodai išlavinti.
„Priekaištų dėl to, kad giedame angliškai ar kad daugeliui ta kalba giedoti tikrai nėra lengva, iš pačių choristų nesu išgirdusi. Nuostabą dėl giesmių anglų kalba yra išsakę bažnyčios lankytojai, bet kai paaiškinau, kad čia būtent tokios giesmės, išgirdau, kad jos gražios“, – šypsosi Beatričė.
Choro repeticijose, pasak vadovės, dažnai aiškinamasi, ką reiškia kiekvienas giesmių žodis. Į lietuvių kalbą juos išverčia chore dainuojanti anglų kalbos mokytoja, lietuvišką žodžių prasmę pagilina kita choristė – lietuvių kalbos mokytoja. Dainuoja chore ir baigusieji muzikos studijas, tačiau duoną valgantys dirbdami ne muziko darbą.
Gospelus B. Šimaitytės vadovaujamame chore traukia ir viena Panevėžio politikė, kurios stiprų balsą choro vadovė itin vertina.
Viltys pasiteisino
Solo partijas šiame chore, be Beatričės, traukia dvi solistės, o pati choro vadovė būti solistėmis rengia dar penkias choristes. B. Šimaitytė sako, jog tam, kad giedotum šiame gospelo chore, nebūtina būti tikinčiam. Tačiau ji pastebi, kad dauguma choristų yra arba ieškantys Dievo, arba tikintys, kaip ir ji pati.
Paklausta, ar choras netrukdo jos studijoms Muzikos ir teatro akademijoje, B. Šimaitytė patikina, jog yra atvirkščiai – jam vadovaudama pati tobulėja.
Muzikos Beatričė mokėsi Panevėžyje, vėliau – Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją iš pradžių studijavo fortepijoninę muziką, baigė tris kursus.
„Bet nutariau, kad noriu būti džiazo muzikante, tad vėl perstojau ir dabar esu pirmo kurso džiazo fortepijono specialybės studentė“, – gyvenimo viražus paaiškino ji. Anot Beatričės, nedaug teišmanantieji apie muziką galvoja, jog groti džiazą paprasta – improvizuoji sau, ir viskas. Visgi džiazas turi itin daug taisyklių, kurias reikia iškalti, išmokti, kad jau vėliau galėtum imtis improvizacijų ir nerti į muzikos platybes.
Gyvenimo pamatas – tikėjimas
Pasak B. Šimaitytės, tikėjimas – jos gyvenimo pamatas, ant kurio statoma visa kita. Augo ji savo senelių namuose. Juose tuomet gyveno jauni jos tėvai. Šie namai – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje, taigi, močiutė dažnai ją atsivesdavo į mišias.
„Būdavau, ko gero, paskutinis iš bažnyčios išeinantis žmogus, nes man apskritai nesinorėjo iš jos išeiti, bažnyčioje jausdavausi labai gerai“, – vaikystę mena Beatričė.
Be gospelo choro, Beatričė turi įkūrusi ir muzikos studiją. Ji svarsto, kad ateityje norėtų praktikuoti muzikos terapiją, o tai – jos močiutės, kitados buvusios Panevėžio konservatorijos muzikos specialybės dėstytojos, jau brandžiame amžiuje Vilniaus universitete baigusios religijos magistrantūros studijas, Vidos Šimaitienės duona. Ją Beatričė vadina ir savo kolege, padedančia vadovauti chorui.