Iškeitė didmiestį į kaimą – mintis apie darbą nuo 8 iki 17 valandos vadina juodžiausiu sapnu

Pabėgti iš didmiesčio, gyventi gamtos ritmu ir mėgautis paukščių bei gyvūnų priežiūra. Būtent tai vienija Zarasų ir Kaišiadorių rajonuose dirbančias gyvulininkystės technologę Iloną Pratkelienę ir rančai „Myliu kaimą“ vadovaujančią Danutą Beliavską-Aleksiejūnę.

Nerimas dėl vištų

Iloną Pratkelienę į veterinarijos kelią nukreipė močiutė, ir štai jau 33 metus ji sukasi tarp 80 tūkst. vištų – dirba gamybos vadove žemės ūkio bendrovėje „Sparnai“.

Ilona pasakoja, kad močiutė nuo mažų ją pratino prie gyvūnų. Taip ir Ilona pamilo gyvūnus – darbas su jais jai labai mielas.

„Tai yra gyvi paukščiai, sprendimus turi priimti čia ir dabar, – apie darbo ritmą pasakoja I. Pratkelienė. – Negali laukti nė minutės. Turiu atsakingus darbininkus, puikias paukštininkes – tad darbas virte verda“.

Pasak I. Pratkelienės, gyvulininkystės technologės darbas spėrus: „Kaip tu dedeklę užsiauginsi – taip ji tau ir dės kiaušinius. Svarbiausia yra kantrybė. Ir paverkiu, ir atrodo, jau nebedirbsiu, bet vėl lekiu prie savo vištų“.

Ilona sako, kad ir kantrybę ji paveldėjo iš ją užauginusios močiutės.

„Atsakingumo, rūpestingumo genai, matyt, eina iš kartos į kartą. Bet kaip negaliu dirbti, netvarkos nepernešu. Viską turiu padaryti iki galo“, – pripažįsta Ilona Pratkelienė.

Paklausta, kuo vištos geriau už žmones, Ilona atsako su paukštininkams būdinga pauzele: „Jos nekalba. Niekada nepasakys, ar jai ką skauda. Tu pati turi nuspėti, kad kažkas negerai“.

Pasiteiravus, ar ne likimo pirštas lėmė jos atsidūrimą žemės ūkio bendrovėje, šypteli: „Be abejo, „Sparnai“ susieti su paukščiais. Ir jaunimui palinkėčiau dirbti atsakingai, nebijoti darbo su „paukštukais“. Kartais jie būna geresni nei žmonės“, – reziumavo gyvulininkystės technologė.

Atgaiva tarp gyvūnų

Kiek kitokia yra Danutos Beliavskos-Aleksiejūnės istorija. Danuta augo ir mokyklą baigė Vilniuje, o vėliau pasuko į Lietuvos veterinarijos akademiją Kaune, kur ketino siekti mokslininkės karjeros. Visgi viskas pasisuko kita linkme ir dabar Kaišiadorių rajone ji priima šimtus žmonių, norinčių pabūti tarp gyvūnų.

Danutos įkurtoje rančoje „Myliu kaimą“ jų sukiojasi nemažai – ožkos, avys, triušiai ir įvairiausi paukščiai. Visi norintys juos gali liesti, šerti ar tiesiog kartu pasivaikščioti po teritoriją.

Danutos gyvenimo posūkiai kardinalūs – užaugo „ant asfalto“, toliau sekė veterinarijos mokslai tuometėje Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos akademijoje Kaune, kur susipažino ir su būsimu vyru.

„Visgi kirbėjo man mintis atsidurti kaime“, – prisipažįstą Danuta. Taip prieš 9 metus ji su vyru ir persikėlė į gan atokų mišką netoli Karčiupio. Susilaukusi antro sūnaus Danuta socialiniuose tinkluose pasidalino nuotraukomis iš kaimo. Šios suviliojo pažįstamus, kurie vis teiravosi, ar galėtų atvykti į jos ūkį ir pabūti su gyvūnais, parodyti juos vaikams.

„Žinia apie ūkį galiausiai taip pasklido, kad ėmė plaukti srautas smalsių vaikų ir jų tėvų. O kai vasarą prieš 5 metus viena šeima pasiprašė rančoje leisti organizuoti vaiko gimtadienį, pradėjome teikti ir tokią paslaugą. Rudenį pasipylė ištisos darželinukų ir moksleivių grupės, norinčios pamatyti ūkio gyvūnus“, – pasakojo D. Beliavska-Aleksiejūnė.

Nemaža dalis gyvūnų yra padovanoti. „Kai gyvūnas tampa tarsi augintis, šeimininkai nebegali jo suvalgyti, ieško jiems naujų gerų namų ir tokiu būdu jie patenka į mūsų ūkį. Tenka rūpintis jų gerove. Kiekvienas gyvūnas turi ir savo vardą, ir išskirtinę patekimo istoriją. Žmonėms patinka jų klausytis“, – porino Danuta.

Visgi verslo pradžia nebuvo lengva. „Sunkiausia buvo prieš ketverius metus, kai apsisprendžiau išeiti iš darbo LSMU Veterinarijos akademijoje, mečiau doktorantūros studijas, kūriau viešąją įstaigą ir pasinėriau į poilsiavietės veiklą, net nežinodama, ar galėsiu iš to pragyventi“, – pasakojo Danuta.

Tačiau avantiūra pasiteisino – žmonėms reikia gamtos, o buvimas tarp gyvūnų – tai ne tik edukacija, bet ir poilsis visai šeimai. Čia vaikai sužino daug juokingų istorijų. Šeimoms įdomu stebėti triušių lenktynes ar vištų maudynes smėlyje.

Jei kuris gyvūnas sunegaluoja, Danutos įgytos žinios leidžia diagnozuoti ligas ir priimti sprendimus, tačiau sudėtingais atvejais tenka kreiptis į gydomąjį darbą dirbančius kolegas.

Paklausta ar norėtų grįžti į darbą nuo 8 iki 17 val., Danuta sako, kad toks galėtų būti juodžiausias jos sapnas.