Pagavau jus bekraunančią lagaminus – išvykstate į Vokietiją. Papasakokite, ką ten veikiate?
Pagal išsilavinimą esu muzikos pedagogė, buvau Kėdainių vienos ikimokyklinės įstaigos direktorė. Kai darželį uždarė, reikėjo kažko imtis. O mano hobis – virtuvė. Net studijuoti norėjau virėjos specialybę, tačiau tėveliai protino tapti pedagoge. Nuo 14 metų gaminau furšetams, baliams. Maisto gamyba yra tai, kuo gyvenu, kvėpuoju, man tai labai patinka.
Taigi netekusi darbo prieš 12 metų išvykau darbo ieškoti į Vokietiją. Pradžia buvo labai sunki – pusę metų verkiau ir vis gręžiojausi, kur ta Lietuva, – rodėsi, galėčiau net pėsčia pareiti. Tačiau kai po pusmečio išmokau kalbą, tapo kur kas paprasčiau. Dabar aš ten labai gerai jaučiuosi. Ir man taip puikiai sekasi, kad šiandien ne aš darbą renkuosi, o jis mane.
Pirma įsidarbinau kavinėje. Kadangi nemokėjau kalbos, teko plauti indus. Tačiau man ten buvo per ankšta ir jau netrukus ėmiau vokiečiams rodyti tai, ką moku, – kaip gražiau patiekti patiekalus, tarkime, kaip įdomiau bulvių košės įdėti, kaip iš agurko gėlytę susukti ir pan. Taip gavau darbą salotų skyriuje, paskui – šaltų užkandžių. Vėliau perėjau į restoraną, kitą – taip juose iki šiol ir sukuosi.
Tiesa, porą metų teko dirbti pas pasaulinio garso menininkę Rebeccą Horn, performansų, instaliacijų, skulptūrų autorę, režisierę. Buvau jos ekonomė, taip pat gaminau vegetarišką maistą Rebeccai bei jos svečiams. Kadangi nesu vegetarė, ėmiau domėtis tokiu maistu – galiu pasakyti, kad dabar iš kopūsto paruoščiau nors ir 100 patiekalų.
Tačiau ilgainiui man norėjosi iššūkių ir susiradau darbą restorane, kuris įsikūręs saloje Juist. Tai nedidelė 17 km ilgio ir 500 metrų pločio sala tarp į Unesco paveldo sąrašą įtrauktos Vatų jūros ir Šiaurės jūros. Saloje nėra automobilių eismo – tik dviračiai ir arkliai. Vietiniai salą vadina stebuklų šalimi. Maistą atplukdo laivais, kuriais žemyną galima pasiekti tik dukart per savaitę.
Toje saloje ispanų restorane trejus metus dirbau virėja. Saloje mėgsta ilsėtis pasiturintys vokiečiai, tad nuolat tekdavo ruošti banketus ir furšetus. Po trijų metų, labai pasiilgusi žemyno, naminio maisto ir gyvenimo mieste, iš salos išvykau.
Šiandien Šlėzvige dirbu vieno restorano virtuvės šefe.
Kokius pastebite lietuvių ir vokiečių mitybos skirtumus? Ką vokiečiai labiau mėgsta?
Vokiečiai labiau konservatyvūs. Pripratę prie vieno maisto patiekalo kito gal ir neragaus. Pavyzdžiui, ruošiame vestuvių pobūvį ir gauname užsakymą šaltiems užkandžiams sutepti 600 juodos duonos riekelių su taukais ir spirgiukais. Jie taip šį užkandį mėgsta, kad net užsako vestuvėms – žinoma, mes pasistengėme gražiai pateikti tuos sumuštinukus.
Vokiečiai itin vertina jautieną, yra jautienos steikų fanai. Aš ir pati gyvendama Vokietijoje jau atpratau nuo kiaulienos.
Desertai palyginus su gausia lietuviškąja pasiūla Vokietijoje yra gana paprasti – biskvitas su kremu, dar mėgsta ledus. Apibendrinant – vokiečių virtuvė yra gana paprasta, su nusistovėjusiais receptais ir kažkuo juos nustebinti sudėtinga.
Gal Vokietijoje išmokote naujų receptų, kurie pritiktų ir lietuvių virtuvėje?
Išmokau ne tiek naujų receptų, kiek pateikimo būdų. Pavyzdžiui, prie keptos žuvies citrinos griežinėlis patiekiamas įrištas į standžios medžiagos skiautę su kaspinėliu – kad spaudžiant citriną nereikėtų susitepti rankų. Atrodo, nedidelė smulkmena, bet ir gražu, ir praktiška.
Ruošiant salotas stengiamasi pateikti jų įvairovę ir padažą kaskart maišyti šviežią – iš alyvuogių aliejaus, ryžių acto, dižono garstyčių ir medaus.
Dirbate Vokietijoje jau 12 metų, o ar nebandėte įsidarbinti Lietuvoje?
Bandžiau. Prieš keletą metų žiemą buvau grįžusi į Lietuvą ir įsidarbinau viename Kauno restorane. Dirbau pusmetį, tačiau pasiilgau Vokietijos ir nors manęs prašė pasilikti Kaune, išvykau ir vėl pradėjau darbą vokiškame restorane. Neslėpsiu, čia svarbus ir uždarbio klausimas – Vokietijoje už tą patį darbą gaunu daugiau nei 3 kartus didesnį atlyginimą.
Į Lietuvą grįžtu kelis kartus per metus – aplankau drauges, pabendrauju, o tada jau ilgiuosi Vokietijos ir ten likusio draugo. Esu našlė jau 16 metų.
