Kone visą gyvenimą ant parketo besisukanti K. Nainienė tikina, kad lietuvių liaudies šokiuose ir tautiniame kostiume užkoduota visa mūsų tautos išmintis, grožis, tradicijos, todėl privalu tai perduoti jaunajai kartai.
Per gyvenimą šokio žingsniu
K. Nainienė šokti moko ne tik J. Balčikonio bei V. Žemkalnio gimnazijų moksleivius. Panevėžio kultūros centre dirba su dar dviem kolektyvais – moterų linijinių šokių grupe „Saulėgrąža“ ir senjorų liaudiškų šokių grupe „Sidabra“. O kur dar kitą mėnesį laukiantis gražiausias J. Balčikonio gimnazistų šokių vakaras „Sidabrinė naktis“ ir pavasarį numatytas V. Žemkalnio gimnazijos baigiamasis šokių vakaras.
„Tėvai nebuvo patenkinti, neva kažkokia nerimta ta specialybė. Vis tiek savo pasiekiau ir tapau tai, kuo svajojau“, – pasakoja choreografė. Vilniuje baigusi mokslus, iš Anykščių kilusi jaunoji šokių mokytoja gavo paskyrimą į Suvalkiją – Šakius. Nors anykštėnei tai buvo visiškai svetimas kraštas, tačiau džiaugiasi ten sutikusi patį geriausią mokytoją – jau tuomet itin garsų liaudies artistą, choreografą Kazį Motuzą. Jo pamokos ir patirtis padėjo jaunai choreografei per gana trumpą laiką sulaukti pripažinimo – K. Nainienės vadovaujami šokių ansambliai įvairiuose konkursuose pergales skindavo vieną po kitos.
Gal K. Nainienė ir toliau būtų tautinio šokio mokiusi šakiečius, jei ne visas kortas sumaišiusi meilė. Į Šakius darbo reikalais atvykęs panevėžietis į Panevėžį parsivežė ir žmoną.
„Beveik dešimt metų dirbau Šakiuose. Kad pasilikčiau ten dirbti, gavau paskyrimą didesniam butui ir mašinai, bet vyras niekaip nesutiko likti Suvalkijoje. Pirmus trejus metus iš Panevėžio važinėjau dirbti į Šakius. Būdavo, keldavausi pusę šešių, tada keturias valandas autobusu važiuodavau iki Šakių ir kitą dieną vėl atgal. Dabar tai sunkiai suvokiama, bet tuomet tam pasiryžau. Negalėjau atsakyti, kai taip manęs prašė dar padirbėti, kol ras kitą specialistą“, – pasakoja žinoma panevėžietė.
Neleidžia pasenti
„Panevėžyje reikėjo viską pradėti nuo nulio. Džiaugiuosi, kad abiejose gimnazijose sulaukiau administracijos palaikymo ir supratimo. Man gal sekasi, kad per savo gyvenimą teko susidurti tik su labai gerais žmonėmis“, – pasakoja pašnekovė.
Pedagogė neslepia: darbas su vaikais nėra lengvas nei fiziškai, nei psichologiškai. Bet – labai įdomus. O svarbiausia, juokiasi K. Nainienė, neleidžiantis pasenti. Šokio pedagogė tvirtina, kad šiuolaikiniai vaikai daug silpnesni fiziškai, daugiau laiko praleidžia prie technologijų, tai itin atsispindi ir jų laikysenose. Tautinis šokis padeda ne tik gerinti koordinaciją, ištvermę, bet ir stiprina charakterį.
„Mažiems vaikams reikia šimtus kartų rodyti vieną ir tą patį judesį, nes jie mokosi kopijuodami. O kad suprastų, tenka suprantamai paaiškinti – ir ožiukais šokinėti, ir arkliukais šuoliuoti. Vaiką reikia pagirti, paglostyti, bet kartais – ir pabarti. Bet tie mažiukai tokie nuoširdūs, atviri, mėgstantys apsikabinti. Be galo su jais smagu dirbti, o jeigu jau užsimezga draugystė, ji tęsiasi labai ilgai“, – pedagoginio darbo gražiąją pusę mato K. Nainienė.
Jaunimas nori šokti
Dirbant su senjorais, anot choreografės, reikia pasitelkti visą diplomatiją. Vyresni žmonės į kolektyvą ateina su savo charakteriais, ambicijomis, požiūriu į gyvenimą – tarp to tenka laviruoti. O prie jaunimu vėl reikia kito priėjimo. J. Balčikonio ir V. Žemkalnio gimnazijose K. Nainienė ne tik veda šokių pamokas, bet ir dirba su labai stipriais kolektyvais – „Siaustiniu“ ir „Kanapėle“.
„Yra labai gražaus jaunimo, tikrai ne visa ta jaunoji karta tokia tamsi, kaip kartais bandoma pavaizduoti. Turiu net dvi „Siaustinio“ grupes. Jeigu jaunimas nori šokti – kaip nepriimti. Tiesa, merginas atsirenku, tik vaikinus, kadangi jų mažuma, priimu visus atėjusius. Džiaugiuosi, kad jie nori šokti. O ir man taip gera matyti savo šokančius vaikus. Kartais pasiseka laimėti įvairius konkursus, kartais ne, bet dvasiškai gauname su kaupu“, – kalbėjo K. Nainienė.
Nors vyresnėse klasėse šokis tėra pasirenkamasis dalykas, J. Balčikonio gimnazijoje praktiškai visi gimnazistai renkasi būtent K. Nainienės vedamas pamokas, o visą jų triūsą ant parketo vainikuoja tradicinis ir visą bendruomenę suburiantis renginys „Sidabrinė naktis“.
Choreografė pastebinti, kad šie vaikai yra kitokie. Berniukai kaip tikri džentelmenai nesibaimina mergaičių paimti už rankos, geba joms asistuoti, vaikai mokomi pagarbos, mandagumo. O svarbiausia, kad tautinis šokis praplečia jų dvasinį pasaulį. Choreografė ir baletmeisterė K. Nainienė įsitikinusi: kad Lietuva klestėtų, tautinio šokio, kuriame užkoduotas mūsų tautos grožis, išmintis ir tradicijos, vaikai turi būti mokomi nuo mažų dienų.
Atveria kelius į pasaulį
Įsilieti į tautinio šokio sūkurį jaunuolius vilioja ir atsiveriančios galimybės keliauti. K. Nainienė su tautinių šokių kolektyvais išmaišiusi visą Europą, viešėjusi tokiose tolimose šalyse kaip Alžyras, Brazilija, Indija ir kitos. Lietuva, anot choreografės, gali didžiuotis išlaikiusi savo tautinius šokius ir kostiumus, nes yra šalių, kur visa tai jau nunykę ir net dedant didžiules pastangas sunku bus atgaivinti. Stiprias tautinio šokio tradicijas išsaugojusios tik Balkanų šalys, Turkija, kai kurios kitos.
O tai, kad Lietuva yra išsaugojusi ir toliau puoselėja dainų švenčių tradicijas, anot choreografės, yra neįkainojamas turtas. Ne veltui dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Ta jose sklandanti dvasia, savotiška euforija, anot baletmeisterės, taip užburia dalyvius, kad pravirksta net vyrai.
„Labai noriu, kad ir mano kolektyvai dalyvautų vasarą vyksiančioje dainų šventėje. Tai yra kažkas nuostabaus ir sunkiai žodžiais nupasakojama. Bendrystės jausmas, adrenalinas, minia žmonių, stiprus lietuviškumas negali nesujaudinti“, – sako K. Nainienė.
Pačiai pašnekovei dainų šventės yra ne tik džiaugsmas, bet ir itin atsakingas darbas. Ji turi paruošti savo kolektyvus, be to, K. Nainienė yra ir šventės baletmeisterė, kurios užduotis – sudaryti šokėjų suėjimo į aikštę bei šokių figūrų išsidėstymo brėžinius, pasirūpinti organizaciniais darbais. O kai kolektyvų – per keturios dešimtys, tai didžiulis iššūkis.
„Nelengvas darbas, o ir visi tie kūrybiniai darbai atima daug laiko, bet jo rezultatai atperka viską. Gerų emocijų prisipildau iki kitos dainų šventės“, – teigia baletmeisterė.
Šeima – didžiausias ramstis
„Labai norėjau, kad dukros studijuotų choreografiją, bet vyresnėlė pasakė: „Mama, man labai patinka šokti, bet kai aš mačiau, koks tavo sunkus darbas, jau geriau šoksiu tik savo malonumui“, – pasakoja K. Nainienė.
Ji svarsto, kad dukros žodžiuose vis tik daug tiesos. Juk visi vakarai ir savaitgaliai prabėga ant parketo mokant kitus. Mama kartais išties reta viešnia namuose. Ji be galo dėkinga savo vyrui, labai supratingai priėmusiam žmonos aistrą tautiniam šokiui ir ant savo pečių perėmusiam dalį šeimos rūpesčių. Deja, kaip pažymi K. Nainienė, scenos žmonėms išsaugoti tvirtą šeimą būna nelengva.
„Dėkinga esu savo šeimai, nes dirbant tokį darbą jai nelieka nei laisvų vakarų, nei savaitgalių. Labai pasisekė, kad turiu tokį supratingą vyrą. Bandžiau ir jį įtraukti į šokius, bet jis tik nusijuokdavo, kad užtenka, jog trys moterys šeimoje šokėjos“, – šypsosi pedagogė.