„Smėlis turi savybę sugerti negatyvą, surinkti iš žmogaus gyvenimo negerumus, kuriuos jis sudeda į smėlio dėžę“, – pasakoja Asta. O pasakos, jos teigimu, yra labai rimti kūriniai, skirti anaiptol ne vien vaikams – jos buvo kuriamos, kad padėtų išgyventi žmonėms sunkius laikus.
Nauja veikla – po atleidimo iš darbo
Smėlio ir pasakų terapija, kurią moteris pradėjo prieš ketverius metus, į jos gyvenimą atėjo lyg ir savaime, o ją pradėjusi Asta suprato, radusi tai, kas jai tinka ir patinka.
Prieš tapdama smėlio ir pasakų terapeute, A. Liumparienė dirbo samdomą darbą rinkodaros srityje. O rinkodaros specialistai, kaip pastebėjo Asta, turi daug psichologijos žinių, kurių jiems reikia kasdieniame darbe.
Astai psichologija visada patiko ir savo žiniomis ji dažnai dalindavosi, išklausydavo, patardavo, padėdama žmonėms susivokti tam tikrose situacijose. Tai buvo lyg ir konsultacijos, tik atlygio už jas negaudavo.
Dar dirbdama rinkodaros srityje ji sulaukė darbdavių pasiūlymo organizuoti įmonėje savęs pažinimo kursus: „Tu tiek daug darai, susistemink viską ir gausis paskaitos“. Pirma Astos mintis, sulaukus tokio pasiūlymo, buvo, kad tai kažkokia nesąmonė: „Paskaitos ir aš?“
Tačiau ramiai apsvarsčiusi nusprendė pabandyti. Jau tuo metu suprato, kad norėtų rasti priemones, kurios leistų „pasikasti“ giliau ir pokyčiai žmoguje vyktų greičiau.
Apie smėlio ir pasakų terapiją Asta išgirdo iš įmonėje apsilankiusios meno terapeutės, kuri įžvalgiai pasakė, kad Astai ši sritis tiktų, paskatino daugiau ja pasidomėti, atnešė paskaityti literatūros.
„Praėjusi skaityti, supratau, kad man tai labai tinka. Nuėjęs pas psichologą, žmogus sugeba išsakyti tik dešimt procentų to, kas jį slegia ar neramina. Visa kita lieka jo pasąmonėje. O smėlio terapija ir apima tai, kas lieka neįvardinta sąmoningais, pasvertais, pamatuotais žodžiais – pasąmonė kalba vaizdiniais, simboliais, metaforomis“, – pasakoja Asta.
Ji prisiminė ir savo pačios patirtį, kai reikėjo pagalbos ir teko lankytis pas psichologus. „Aš lankiausi pas psichologus, bet vis tiek nesupratau, kas man darosi, atrodė, kad sprogsiu iš vidaus. Skaitydama knygas apie smėlio terapiją supratau, kad tokių terapijos technikų ir specialistų labai reikia“, – prisimena Asta.
Ji pradėjo ieškoti, kur galėtų mokytis smėlio terapijos, tačiau Lietuvoje tokių specialistų nebuvo – semtis žinių Asta važiavo į Latviją. Rygoje baigė Pasakų terapeutų organizacijos rengiamus smėlio terapijos kursus, vėliau – pasakų analitikų kursą, sėmėsi psichologinių žinių, kurių reikėjo dirbant su skirtingų amžiaus grupių žmonėmis.
Paklausta, ar pati nejautė nerimo nerdama į naują veiklą, Asta nusijuokė: „Man nebuvo iš ko rinktis. Prasidėjus karantinui, mane atleido iš darbo įmonėje, o ieškotis kito darbo tuo metu buvo beviltiška“.
Tačiau dar nė nebaigusi smėlio ir pasakų terapijos kursų ji jau sulaukdavo žmonių, norinčių konsultuotis ir pasiryžusių už tai sumokėti. „Tai buvo taip keista! Dirbdama rinkodaroje aš turėjau pardavinėti, siūlyti. O dabar manęs prašė parduoti savo paslaugas ir dosniai už jas mokėjo! Pati stebėjausi, kaip sklandžiai viskas vyksta ir pamaniau, kad tai tikriausiai ir yra man skirta veikla“, – pasakojo Asta.
Pasakos išmintimi gali prilygti Šventajam raštui
Išgirdus sąvoką smėlio ir pasakų terapija ne vienam susidaro įspūdis, kad tai užsiėmimai, skirti vaikams. Tačiau taip nėra.
„Pasakos – labai rimti kūriniai, tik mes nesugebame jų tinkamai įvertinti. Jos anaiptol skirtos ne tik vaikams ir kaip išminties lobynas, ko gero, prilygsta Šventajam raštui“, – kalba Asta.
Anot jos, pasakos buvo kuriamos sunkiais žmonijos gyvenimo laikotarpiais ir turėjo padėti žmogui išgyventi sunkumus. Ir ne tik todėl, kad jos visos baigiasi laimingai, nors tai irgi svarbu: žmogui bet kokioje situacijoje reikia turėti viltį, nes tik turėdamas viltį, gali eiti į priekį, augti, stiprėti. Bet, pabrėžia Asta, ir pačiame pasakų turinyje yra užkoduota labai daug patarimų, pamokymų, kaip elgtis, kokius sprendimus priimti tam tikroje situacijoje.
Todėl, šypsodamasi pasakoja ukmergiškė, jos terapiją renkasi žmonės, kurie mėgsta smėlį ir jaučia pasakų vertę. Daugelis prisipažįsta vaikystėje labai mėgę pasakas, o kai kurie ir suaugę jas tebeskaito.
„Tai yra žmonės ne tai, kad tikintys stebuklais, bet turintys šviesos krislelį, jaučiantys džiugesio vertę, turintys humoro jausmą – mes ir paverkiam, ir pasijuokiam, bet, svarbiausia, kad žmogus išeina laimingas“, – apie savo darbą nuotaikingai kalba Asta.
Ir priduria: „Pas mane neateina tie, kurie ieško savęs per kančią. Čia ne mano klientai“.
Ji pastebi, kad kai kuriems suaugusiems pretekstu ateiti į jos terapijos kursus tampa vaikai. Nors nebūtinai jiems reikia pagalbos – kartais jos labiausia reikia suaugusiems, bet jie patys iš pradžių nedrįsta kreiptis. O atvedę vaiką įsidrąsina ir tėvai.
Skeptikų nesistengia įtikinti
Seanso metu terapeutė ir klientas sėdi prie stalo, ant kurio padėta dėžė iki pusės pripilta smėlio. Smėlis tarnauja kaip tarpinė medžiaga, surenkanti negatyvą, o pokalbio prie smėlio dėžės metu klientas, gavęs užduotis, vedinas terapeutės klausimų ir savo pasąmonės, ima figūrėles iš lentynų ir stato jas į smėlio dėžę. Seanso metu ne kartą perstatomos figūrėlės – einama atsakymo link.
Asta pripažįsta, kad kartais pasitaiko skeptikų, abejojančių ar netikinčių terapijos nauda. „Turiu vieną klientę, kuri labai skeptiška, bet vis atvažiuoja ir atvažiuoja“, – juokiasi ukmergiškė. Abejojančiųjų ji nė nesistengia įtikinti – pasiūlo atvažiuoti, kai tam pribręs.
„Dirbant reikia labai tampraus santykio, pasitikėjimo, nes nuo pasitikėjimo priklauso rezultatas, o jo nori abi pusės“, – sako terapeutė.
Ieškančių pagalbos srautas nemažėja
Pradėdama savo veiklą Ukmergėje A. Liumparienė nuogąstavo, kad tai bus minusas – didmiestyje būtų paprasčiau, daugiau klientų sulauktų. Ji abejojo kursų dėstytojais, kurie sakė, kad pas gerus specialistus žmonės ir šimtą kilometrų važiuoja. Bet pradėjusi dirbti įsitikino: jie buvo teisūs.
Žmonės pas ją važiuoja iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, kitų miestų. Nerimas, finansinės, veiklos pasirinkimo problemos – dėl tokių dalykų dažniausiai pagalbos ieško suaugusieji.
Dažniausios vaikų problemos – įvairios baimės, nerimas, šlapinimasis lovoje, sunki adaptacija visuomenėje. Kai kuriais itin sudėtingais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikas žaloja save, terapeutė dirba kartu su psichologais – bendros pastangos duoda geresnį rezultatą.
Asta sako, kad pagalbos ieškančių žmonių srautas nemažėja. Jis labai šoktelėjo prasidėjus karui Ukrainoje. Daugelis dar nebuvo atsigavę po pandemijos, o prasidėjo naujas išbandymas.
Didžiulę neigiamą įtaką daro milžiniškas informacijos srautas – į jį patekę žmonės nepailsi, savijauta prastėja ir ieškantys išeities renkasi priemones ir technikas, kurios padeda atsigauti, susigrąžinti pusiausvyrą.
„Kad ir kiek terapeutų bebūtų, jų visų reikia“, – reziumuoja A. Liumparienė, vienintelė Lietuvoje sertifikuota smėlio ir pasakų terapeutė.