Nuo svajonės apie prokuratūrą iki karjeros koučerės – Airida žino, kaip atverti visas duris

Plungėje užaugusi lyderystės ir vadovavimo ekspertė bei lektorė Airida Ruibytė-Butkuvienė galėtų būti puikus pavyzdys kiekvienam, kuris atkakliai siekia savo užsibrėžtų tikslų ar skinasi kelią svajonių link. Vilniuje įsikūrusios įmonės „Triple O consulting“ konsultantė – tvirto būdo žemaitė, padedanti žmonėms surasti savo pašaukimą, į karjeros galimybes pažiūrėti kitu kampu, o įmonių vadovams – pasiekti maksimalių rezultatų.

Savo vaikystę, prabėgusią Plungėje, A. Ruibytė-Butkuvienė prisimena kaip labai šviesų laiką be rūpesčių. Laisvalaikį leisdavo pas babą ir bočių, tad iš ten likę labai daug šildančių prisiminimų.

„Kasdien su savimi nešiojuosi prisiminimus apie ant senos liepos pakabintas sūpynes, šviežią naminį pieną, skaniausią kiaušinienę rytais. Kadangi į darželį pradėjau eiti vėliau, šie prisiminimai užima didelę dalį mano vaikystės. Bočiai buvo tikintys, tad augau apsupta giesmių ir maldų. Iki šiol prisimenu, kaip per draugų gimtadienius ne eilėraščius deklamuodavau, o giedodavau giesmes. Tai buvo labai tvirtas pamatas, ant kurio ir dabar lipdau savo gyvenimą: pagarba, atjauta ir kito žmogaus supratimas“, – kalbėjo pašnekovė.

A. Ruibytė-Butkuvienė pasakojo, kad ankstyvoje jaunystėje buvo labai užimta. Stropiai mokėsi vidurinėje mokykloje, o po pamokų skubėdavo į meno mokyklą, kur lankė fortepijono klasę. Veiklos tikrai netrūko, o kartu atėjo ir pajautimas, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai. Kasdienis užimtumas skatino siekti aukštesnių rezultatų. Mergina vesdavo įvairius renginius, užsiimdavo organizaciniais reikalais klasėje ir drąsiai atlikdavo tai, ko niekas net neprašydavo, bet pati matė, jog gali pasitarnauti.

Vaikystėje Airida mėgdavo stovyklauti su šeima ir laiką leisti prie Platelių ežero, o žiemos metu nepraleisdavo progos apkeliauti Plungėje esančių kalvotų vietovių. Kaip smagu iki šiol prisiminti iš termoso garuojančios karštos arbatos skonį ir savotišką pramogą, kada grįžus namo nuo vilnonių kelnių reikėdavo nukrapštyti prišalusius sniego gniutulus.

„Šeimoje turėjome tradiciją pusryčiauti ir pietauti drauge. Užsidegdavome žvakes ir bendraudavome, skanaudavome paruoštą maistą, dėliodavome ateities planus: kur nukeliauti, ką nusipirkti, ką susitvarkyti. Būtent tuo metu ir gimė didžiulė meilė maisto ruošimui. Turėjau net savo firminį karbonado receptą su grybais ir sūrio padažu. Kartais ir dabar dar iškepu“, – pasakojo plungiškė.

Įvertinto darbštumą

Baigusi vidurinę mokyklą, A. Ruibytė-Butkuvienė jau aiškiai žinojo, kad nori traukti į Vilnių. Moteris pasakojo, kad tuo pačiu metu svajojo apie itin skirtingus dalykus. Norėjo stoti į aktorinį, bet lyg tyčia tais metais buvo renkama grupė tik į Rusų dramos teatrą, tad nusprendė neiti.

Viliojo ir politikos mokslai bei teisė. Manydama, kad būtų puiki prokurorė, pasirinko pastarąsias studijas. Nors mokykloje mokytis sekėsi puikiai, vis tik egzaminų sesija pasirodė gerokai sudėtingesnė ir ne tokia sėkminga.

Įstoti pavyko tik į mokamas studijas ir dėl to labai krimtosi. Nesinorėjo apkrauti tėvų, tad pirmus kelerius metus universitete labai daug ir stropiai mokėsi. Atkaklumas ir ryžtas davė puikių vaisių – po dvejų metų mergina gavo valstybės finansuojamą vietą ir net susigrąžino visus už studijas sumokėtus pinigus. Ši istorija pačiai A. Ruibytei-Butkuvienei svarbi iki šiol, nes tai parodo, kiek daug gali įsipareigojimas, valia ir motyvacija.

Netikėti karjeros vingiai

Baigusi studijas, plungiškė savo karjeros kelią pradėjo nuo praktikos prokuratūroje ir po kurio laiko galiausiai suprato, kad šis darbas – tikrai ne jai skirtas. Kiek vėliau pasuko į civilinę teisę ir dirbo teisininke vienoje iš draudimo bendrovių. Iki tol buvo išbandytas ir batų pardavėjos darbas. Prisipažįsta, kad prekyba sekėsi puikiai, tad juokdamasi sako, kad jeigu kažkas gyvenime nepasisektų, visada yra galimybė tapti geriausia batų pardavėja.

Studijuojant paskutiniame teisės kurse į moters pašto dėžutę netikėtai įkrito kvietimas užimti projektų koordinatorės poziciją.

„Išdrįsau sudalyvauti atrankoje ir ją laimėjau. Tiesa, pati atranka, turiu pastebėti, buvo kiek kitokia. Labiausiai įstrigo tokie klausimai kaip „Kokiu draudimu apdraustum transformerį?“ arba „Kaip parduotum traktorių į Baltarusiją, jeigu nelabai moki jų kalbos?“. Aš nepasimečiau, pasakiau, kad pasikviesčiau į pagalbą tėtį, kuris puikiai moka šią kalbą, ir tikiu, kad sandorį vis tiek įvykdyčiau“, – juokėsi pašnekovė.

Anot jos, iki šiol tai yra stipriausias jos būdo bruožas – valingumas ir tvirtas ėjimas savo tikslo link pačiais įvairiausiais būdais. Jeigu užsidaro durys, reikia patikrinti, o gal langas dar praviras.

Ne gėda pripažinti, kad nieko nežinai

Naujas darbas A. Ruibytę-Butkuvienę užaugino ir sustiprino, karjeros laiptais jauna moteris kilo nežmonišku tempu. Ji buvo atsakinga už daugiabučių ir prekybos centrų statybą Vilniuje bei Palangoje. Teko po truputį auginti savo komandą ir rūpintis milijoniniais sandoriais, bendrauti su užsakovais, nuomininkais. Tokia atsakomybė bet kam slėgtų pečius, o pašnekovei tuo metu buvo viso labo tik 25-eri. Dažnai darbinėje aplinkoje jausdavosi ne tik jauniausia, bet ir mažiausiai suprantanti. Nepaisant to, drąsiai prisipažindavo kažko nežinanti ir nebijodavo prašyti pagalbos.

Plungiškė pasakoja, kad šiame darbe jai teko pamatyti save visokią: apimtą streso, lekiančią nežmoniškai dideliu tempu, slegiamą didžiulės atsakomybės prieš save ir kitus. Dirbant komandoje pajuto, kad vis daugiau rūpi kiekvieno darbuotojo asmeninis augimas, organizacijos kultūra ir vis mažiau – statybos leidimai ar pamatų įrengimo būdai.

Sekdama naujojo intereso įstojo siekti vadovų magistro laipsnio. Studijų metai buvo puiki proga atsirinkti, kas svarbiausia darbe, tad pasibaigus motinystės atostogoms į statybų sektorių nusprendė nebegrįžti.

Baigusi koučingo studijas ir karjeros koučingo mokslus, ėmėsi individualaus darbo su klientais bei asmeninio tinklaraščio rašymo.

„Tęsti savo darbus norėjau tik personalo valdymo srityje. Supratusi, kad taip lengvai ten nukeliauti nepavyks, dirbau radijuje, daug rašiau socialiniuose tinkluose, savanoriavau. Tai atvėrė naujas karjeros duris ir suteikė galimybę būti pamatytai daugiau skirtingų darbdavių“, – pasakojo plungiškė.

Šiuo metu A. Ruibytė-Butkuvienė veda mokymus, skaito pranešimus konferencijose ir kuria savo tinklalaidę „Žmogiškai“. Visos šios veiklos yra apie žmones, jų augimą, tikėjimą, kad galime pasiekti kur kas daugiau, nei įsivaizduojame.

Lemtingą susitikimą vainikavo vestuvės

Jauną moterį sėkmės paukštė aplankė ne tik profesinėje srityje, bet ir asmeniniuose santykiuose. Pirmoji pažintis su vyru Linu įvyko prieš 11 metų. Tuo metu abu dirbo skirtingose įmonėse, bet sėdėjo prie bendro stalo, atskirti tik akustine sienele.

Sykį A. Ruibytė-Butkuvienė nutarė paskambinti savo mamai. Išgirdęs žemaitišką šnektą Linas iš nuostabos net atsistojo. Pasirodo, jo tėčio šaknys yra taip pat Žemaitijoje, tad jam ši tarmė – itin artima.

Nuo to momento užsimezgė jųdviejų draugystė, o prieš 7-erius metus pora atšoko pasakiško grožio vestuves. Dabar kartu augina sūnų Leonardą, kuriam jau 6-eri.

„Kasdien džiaugiamės, kad atradome vienas kitą ir kad mūsų santykiai yra paremti pagarba bei vienas kito palaikymu. Kartais net juokiamės, kad gyvenime keičiamės pozicijomis, o tai labai padeda abiems jaustis maksimaliai reikalingiems“, – kalbėjo pašnekovė.

„Plungė visada išliks mano širdyje“

Nenuostabu, kad kurdama savo namus moteris didelį dėmesį skiria jų jaukumui. Šeima visada stengiasi pusryčius ir vakarienę valgyti drauge bei kuo daugiau laiko praleisti bendraudami.

Sutuoktiniai mėgsta keliauti, bet pastebi, kad vis tik maloniausia atostogų dalis yra grįžimas namo. Būtent namuose gimsta skaniausi Butkų maisto eksperimentai, o vakarus paįvairina dėkingumo praktikos ir smagūs stalo žaidimai.

Leonardas – labai aktyvus vaikas, tad šeimos hobių sąrašą papildo sporto būrelių lankymas, berniukas su tėvais keliauja į futbolo ir teniso treniruotes, lanko baseiną. Moteris pasakojo nepamirštanti ir rašymo, aktyviai kurianti turinį socialiniuose tinkluose.

Gimtąją Plungę A. Ruibytė-Butkuvienė aplanko kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau. Šį miestą myli visa jos šeima, gera sugrįžti ir į tėvų namus ant ežero kranto, o ypač vasaros metu, tada visi į rankas čiumpa meškeres ir lekia žvejoti.

Moteris prisipažino pasvarstanti apie vasaros namų statybas gimtinėje.

„Ką gali žinoti, kada dar viena svajonė bus įgyvendinta, nes Plungė tikrai gyva manyje. Prisistatydama visada paminiu, kad daug metų gyvenu Vilniuje, bet esu plungiškė. Tikiu, kad yra Plungės genas, kuris mus išskiria iš likusios Lietuvos, ir tuo reikia dalintis.“