Kodėl nereikia daryti tik tai, ką daro masės žmonių, bei kokias savybes reikia puoselėti norint sėkmingos karjeros? Ką daryti, kad ilgi metai vienoje darbovietėje netaptų monotonija ir kokios savybės padeda įveikti krizes? Apie visa tai – interviu su sėkmingą verslą įkūrusia verslininke Renata Medvedeva.
Nuo ko prasidėjo jūsų darbinė karjera?
Maždaug 2006–2007 m., kai baigiau mokyklą, įsidarbinau vienoje telekomunikacijų bendrovėje pardavinėti žmonėms tuo metu tik dar populiarėjusį internetą. Pardavimai buvo skambučiais. Atrodė, kad tai bus baisu, tačiau man sekėsi gerai, kadangi jau tada laikiausi, kaip ir iki šiol laikausi filosofijos, kad pirmiausia – išdrįsti ir daryti, o tada jau pažiūrėsime, kaip ir kas gavosi.
Vėliau, būdama studente, 2007–2008 m., kai pasaulį buvo užklupusi ekonominė krizė, įsidarbinau vienoje kredito unijų, klientų aptarnavimo specialiste. Ten matydavau žmones, kurie būdami turtingesni kartais savo piniginius srautus valdydavo žymiai prasčiau nei tie, kurie buvo mažiau pasiturintys. Tada supratau, kad pinigai – tai žmonių psichologija, įpročiai.
Galbūt vieniems ekonominė krizė sukėlė baimių ir nepasitikėjimo, bet man visa ta aplinka, kuri mane supo, tik pridėjo motyvacijos. Aš papildomai pradėjau dirbti finansų konsultante, nes mačiau poreikį šviesti žmones apie finansus.
2008 m. pabaigoje, kai pradėjau dirbti su draudimu, investavimu, visi į tai tuomet žiūrėjo griežtai, nes jiems atrodė nauja ir nepatikima. Apie tokį dalyką kaip savanoriškas kaupimas niekas apskritai nežinojo. Na, o man, kai supratau, kad mes labai atsiliekame nuo pasaulio, atsirado vidinis variklis daryti dar daugiau. Iššūkiai neišgąsdino, o kaip tik leido suprasti, kaip aš skleidžiuosi kaip asmenybė, kai yra kažkas naujo, neįprasto. Kai viskas padaryta, yra sistema, tai tuomet ir judi pagal šabloną. O čia buvo viskas kitaip.
Remdamasi tuo, kokį karjeros kelią pati turėjau, dabar kitiems mėgstu sakyti, kad krizės yra kaip galimybės. Na, o per didelis galvojimas ir sukuria baimes.
Ko anksčiau teko išmokti, kas padeda iki šiol?
Išmokau pardavimo, bendravimo ir pasisėmiau daug drąsos kalbėti, ypač apie naujus dalykus. Taip pat – disciplinos. Darbas klientų aptarnavimo srityje išmokė, kad visuomet galima rasti kalbą su bet kuriuo žmogumi, jeigu tik tau tai rūpi. Išklausai ir tuomet galvoji, ką aš daryčiau to žmogaus vietoje, būdama jo situacijoje.
Aš visada darydavau darbuose daugiau negu reikia, o tie darbai, kuriuos teko anksčiau dirbti, tik dar labiau parodė, kad jeigu nori sėkmės, tai arba darai daugiau nei reikia, arba net nepradedi ir visai nedarai. Aš ir kitiems patarčiau per daug negalvoti, ar tai skirta man. Tiesiog eiti ir daryti, o tada jau stebėti, ar tam tikra veikla užkabina.
Koks būtų esminis patarimas žmogui, kuris ieško savęs ir pirmiausia nori suprasti – kuri man sritis yra artimiausia?
Pirmiausia – bandyti. Ir bandyti kuo daugiau sričių. Tik, svarbiausia, – kokioje srityje bebūtume, išbandyti save joje ne mėnesį, ne du ir ne tris. Tą reikia daryti bent jau metus ar pusantrų, kadangi tik taip pavyks gerai suprasti, ar galima ten save realizuoti.
Kitas patarimas būtų – vystyti kuo didesnį pasitikėjimą savimi. Patarčiau niekada nepasiduoti spaudimui, jeigu tik toks bus, ir visuomet daryti tai, kuo tiki pats. Būtent tai ir leis suprasti, ar tikrai pasirinkta sritis yra artima.
Kada įvyko esminis lūžis, kad reikia ne tik dirbti tai, kas patinka, bet ir kurti kažką savo?
Verslo kūrimo sprendimą susiečiau su asmenybiniu raidos etapu ir jo dalimis. Pirma dalis – kai mokiausi, kaip kelti tikslus ir juos pasiekti, antra dalis – supratimas, kad procese yra esmė ir juo reikia mėgautis, o trečia dalis – supratimas, kokia asmenybe tampu.
Verslą kūriau dar pirmame etape, kai augau kaip specialistė ir profesionalė, ir tobulėjant automatiškai atsirado etapas turėti savo verslą. Supratau, kad „išaugau marškinius“.
Verslo kūrimas buvo kaip logiškas karjeros etapas, atėjęs palaipsniui. Tiesiog buvo galimybės, žinojau, koks yra poreikis, ir viskas gavosi per mėnesį.
Kokie pirmieji sunkumai buvo pradėjus galvoti apie savo verslą? Kaip juos pavyko įveikti?
Apskritai nebuvo metų, kad nebūtų iššūkių, kadangi vos tik atidarėme savo įmonę, prasidėjo Covid-19 pandemija. Baigėsi ji, prasidėjo geopolitiniai neramumai ir t.t. Na, bet iš esmės, kad ir kokie iššūkiai bebūtų, juos visada įveikti padeda šaltas protas, nuolatinė savęs edukacija, emocinio intelekto ugdymas, nuolatinis visapusių žinių tobulinimas – nuo finansinių iki marketingo.
Iššūkius man visada padeda įveikti mąstymas, kad įvykus situacijai – reikia fokusuotis į sprendimą, o ne į problemą. Taip pat gebėjimas klausytis visų pusių.
Galiausiai, gebėjimas pasverti riziką ir ilgalaikės, tvarios strategijos susidarymas. Juk kartais, pavyzdžiui, gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti skaudu, bet iš tikrųjų, reikia išdrįsti ir tam tikroje įmonėje atsisakyti gero pardavėjo. Galbūt jis netinka vertybiškai, skleidžia neigiamą energiją kitiems darbuotojams ir pan. Ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra gerai.
Kokių pagrindinių savybių reikia norint būti lyderiu? Kaip darbinėje karjeroje suburti aplink save tinkamą komandą, ją įveiklinti, eiti viena kryptimi ir t.t.?
Visų pirma, tiek darbinėje karjeroje, tiek versle, kai esi komandos lyderis, reikia žinoti ne tik žingsnius, tačiau ir kryptį – kur aš noriu nueiti. Svarbu yra ir prasmė – kodėl tai darau? Tuomet – profesinės, techninės žinios, kurios kuria profesionalumą. Na ir drąsa kiekvieną dieną keltis, eiti ir daryti.
Galiausiai, labai svarbus yra asmenybinis fonas. Juk išorinė motyvacija neveikia, jeigu žmogus pats negeba savęs motyvuoti ir brandžiai judėti į priekį, kilus situacijai ieškoti sprendimo. Manau, kad tik brandi asmenybė su geru emociniu intelektu ir gali tinkamai iššūkius išspręsti, būti lyderiu.
Na ir galiausiai, reikia turėti savyje mokytojo savybę, kad visada savo komandos narius galėtum mokyti to, kas ne tik jiems patiems suteiktų vertę, bet vėliau – ir esamiems ar potencialiems klientams.
Kokius tikslus patartumėte kelti, kad būtų galima sėkmingai save realizuoti savo mėgstamoje srityje?
Tikslus keltis galima įvairius. Svarbiausia yra tai, kad apskritai būtų noras juos kelti.
Manau, kad visada būtina svarstyti, ko aš noriu nepriklausomai nuo aplinkos. T.y. kokio jausmo noriu. Kodėl? Nes iš jausmo ateina būsena, iš būsenos – veiksmai, o iš veiksmų – ir rezultatai.
Kartais žmogus prabūna keletą metų vienoje darbovietėje ir tuomet ją keičia, nes esą išsisėmė. Bet juk tokia situacija gali būti nulemta net ne darbovietės, o paties žmogaus.
Pasakysiu vaizdingai – niekada nereikia leisti savyje įsivyrauti pelkei. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie tam tikrą dalyką daro daugiau nei dvidešimt metų ir tą daro su didele aistra. Kodėl? Nes viskas visada remiasi į pačią asmenybę ir jos požiūrį. Reikia pačiam save motyvuoti, kelti tikslus, galvoti – ką aš po savęs palieku? Nes jei nekuri vertės, o tik darai viską dėl pinigų, tai gali būti laikina. Anksčiau ar vėliau net ir pinigai jau nemotyvuos.
Pabaikite sakinius:
mano mėgiamiausia citata… Veiksmas be vizijos – laiko švaistymas. Vizija be veiksmo – svajonės. Bet vizija su veiksmu gali pakeisti pasaulį.
kelionė, apie kurią svajoju… – Japonija
fimas, kuris man paliko stiprų įspūdį… „Tamsiausia valanda“ (angl. Darkest Hour). Labai stiprus lyderystės pavyzdys. Kaip žmogus geba ir gali laikytis savo matymo, kai visas pasaulis yra prieš ir visas pasaulis mato kitaip, pasiduoda baimei. Šis filmas man yra pavyzdys, kaip svarbu sprendimus priimti vertybiškai.
