Galbūt dėl to ji šalia sportinės karjeros pasirinko medicinos studijas, be to, vasaromis dažnai dirba prie jūros gelbėtoja ir iš mirties gniaužtų jau yra ištraukusi ne vieną skendusį poilsiautoją.
Dabar sporto profesionalė ruošiasi ne vienam rimtam čempionatui, kurie vyks ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Sporto pasiekimais stengiuosi garsinti Lietuvos ir Klaipėdos vardą“, – sako aktyvi klaipėdietė.
Monika, mane visada maloniai stebina žmonės, kurie turi daug veiklų. Atrodo, kaip viską suspėti? Tad paklausiu paprastai – iš kur turite tiek energijos ir parako?
Esu gana disciplinuota, per laiką išugdžiusi tam tikrus gebėjimus derinti skirtingus dalykus, ir būtent sportavimas nuo vaikystės labai disciplinavo mano gyvenimą. Kartais nėra lengva viską suspėti, bet visose veiklose svarbu atrasti balansą, kad nebūtų perspaustų dalykų.
Ar galima teigti, kad pagrindinė jūsų veikla – sportinis ėjimas? Papasakokite, kaip ši sporto šaka jus užkabino? Kiek metų jau sportuojate?
Šiuo metu sportinis ėjimas yra viena iš pagrindinių mano veiklų. Be treniruočių dar aktyviai mokausi bendrosios praktikos slaugos SMK Aukštojoje mokykloje ir atlieku slaugytojos praktiką greitojoje medicinos pagalboje.
O sportinis ėjimas mane užkabino labai paprastai. Nuo vaikystės būdavau aktyvi ir sportiška. Tai pastebėję treneriai pakvietė mane į treniruotes, nuo kurių ir prasidėjo mano visa sportinė veikla. Pradėjau profesionaliai treniruotis, krūviai augo, rezultatai gerėjo. Taip ir „užsikrėčiau“ sportiniu ėjimu. Pabaigusi mokslus mokykloje, įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą, pasirinkau fizinio aktyvumo ir sporto pedagogikos bakalaurą, o tada – ir magistro studijas. Studijuodama ir toliau treniravausi ateinantiems startams, kurie mane lydi iki šiol. Tik dabar – dar kitose veiklose ir moksluose.
Taigi sportuoju daugiau nei 15 metų.
Nuo balandžio vėl prasideda sezonas – kone kas mėnesį dalyvausite įvairiuose čempionatuose. Ar daug jėgų pareikalauja pasiruošimas jiems?
Sezonas prasidėjo nuo vasario, o nuo balandžio – įvairios tarptautinės varžybos. Kiekvienos varžybos reikalauja deramo pasiruošimo. Treniruojuosi kasdien. O prieš varžybas – kiek intensyviau. Visa tai reikalauja tiek fizinių, tiek psichologinių pastangų, kurias šiandien dovanoju sportui ir Lietuvos bei miesto garsinimui. Bet esu tiktai žmogus, todėl stengiuosi viską suderinti ir atrasti balansą.
Koks aukščiausias jūsų pasiekimas sportinėje veikloje, kuriuo iki šiol didžiuojatės?
Pats pirmas pasiekimas – įvykdytas olimpinis normatyvas 20 km sportinio ėjimo distancijoje, pasiektas tarptautinio sporto meistro atskyris, Lietuvos rekordas. Vėlesni – 2023 metais pelnytas Lietuvos uždarų patalpų čempionės titulas bei tais pačiais metais iškovotas Lietuvos sportinio ėjimo čempionato aukso medalis olimpinėje 20 kilometrų distancijoje.
O kokie sportiniai lūkesčiai ir iššūkiai?
Lūkesčiai gana paprasti – padaryti viską, ką tik leidžia mano jėgos ir įgūdžiai. O iššūkis yra kiekviena treniruotė ir kiekvienas startas varžybose.
Įdomu, kaip vysta jūsų treniruotės. Kasdien? Kiek valandų? Kur treniruojatės?
Dažniausiai sportuoju nuo ankstyvo ryto. Treniruojuosi praktiškai kiekvieną dieną dviračių ir pėsčiųjų takuose prie Danės upės bei lengvosios atletikos manieže. Paprastai vienos dienos treniruotės kartu sudėjus trunka apie 3 val. ar šiek tiek ilgėliau. Pirmoje treniruotėje atiduodu didelę dalį savo energijos ir jėgų. Dėl to dienos metu neretai jaučiu nuovargį. Tokiu atveju labai svarbu sustyguoti laiką, atrasti laiko bent pusvalandį dienos miegui („restartui“), tinkamai maitintis ir laiku eiti ilsėtis.
Kartais monotonišką sportinio ėjimo krūvį pakeičiu į kitą fizinį krūvį. Pavyzdžiui, renkuosi bėgimą, plaukimo treniruotes baseine arba dviračių treniruotes.
Nepaisant jūsų rimto užimtumo sportinėje veikloje, randate laiko ir mokslams – studijuojate bendrąją slaugą. Kaip jaučiatės šioje sferoje?
Studijuoti sekasi gerai. Esu pirmo kurso antrame semestre. Studijos nėra lengvos, bet dėl jų tikrai verta stengtis. Man įdomu studijuoti mediciną. Taip pat patinka ir slaugyti žmones, jais rūpintis. Šiuo metu sėkmingai baigiau pirmąjį studijų semestrą ir atlikau praktiką vienoje iš Klaipėdos ligoninių. Tai visai kas kita, lyginant su mano sportine veikla. Bet jaučiu, kad ten linksta mano širdis.
Įdomu, ar nepasikeitė požiūris į mediko darbą, kai su juo susidūrėte praktiškai?
Nepasikeitė. Praktikos metu tikrai teko daug pamatyti ir išmokti iš puikaus ligoninės kolektyvo. Esu be galo dėkinga kiekvienam, padėjusiam man tobulėti ir mokytis gerai atlikti savo pareigas. Atlikdama praktiką dar labiau įsitikinau, kad noriu padėti žmonėms ir šis mano studijų pasirinkimas yra teisingas.
Kas, jūsų manymu, sunkiausia mediko darbe?
Turbūt į šį klausimą atsakyti konkrečiau galėsiu tuomet, kai pabaigsiu studijas ir jau dirbsiu šioje srityje.
O kas šioje srityje džiugina ir glosto širdį?
Didelį džiaugsmą jaučiu, kai galiu kitiems padėti. Kai pamatau dėkingumo pilną žvilgsnį, o jei žmogus gali ir išgirstu dėkingumo žodžius, – tai teikia džiaugsmo ir teikia vilties.
Jau ne vieną vasarą dirbate prie jūros gelbėtoja, ar išvysime ten jus ir šią vasarą?
Šie metai labai svarbūs sportinėje veikloje. Nusimato svarbios tarptautinės varžybos tiek šiuo etapu, tiek vasaros laiku, tad dar negaliu atsakyti į šį klausimą. Manau, kad laikas ir aplinkybės parodys.
Teko skaityti, kad jau esate išgelbėjusi gyvybę ne vienam skendusiajam. Kokios emocijos apima suvokus, kad išgelbėjote žmogui gyvybę?
Stengiuosi to nesureikšminti, nes tai buvo mano pareiga. Atlikau savo darbą ir esu laiminga, kad tie žmonės gali toliau gyventi be rimtesnių traumų. Džiaugiuosi, kad visos gelbėjimo operacijos, kuriose teko dalyvauti ir kurios buvo ganėtinai skirtingos savo aplinkybėmis, buvo sėkmingos. Iš šių patirčių pasisėmiau suvokimo, kad viskas yra labai trapu.
Manau, kad gelbėjant skęstančius žmones labai svarbu nesutrikti, nes skęsti gali ir pats geriausias plaukikas ar net gelbėtojas.
Gal turite papasakoti istorijų, kaip išgelbėti žmonės dėkoja, galbūt palaiko su jumis ir tolimesnį ryšį?
Dažniausiai išgelbėti žmonės būna iš kitų miestų ar šalių, tad po įvykių sulaukiame paprasto pagyrimo socialiniuose tinkluose.
Įdomu, ar tokie veiklūs žmonės randa laiko poilsiui? Ar jums jo reikia? Ir kaip atrodo Monikos poilsio valandėlės?
Turbūt kiekvienas žmogus veikia taip, kaip gali. Dažnai sutinku labai veiklių žmonių arba išgirstu jų istorijas, bet savęs nelyginu su superveiklia moterimi. O poilsio man reikia kaip ir kiekvienam žmogui. Man patinka ramybė, kurią patiriu vaikštinėdama, gėrėdamasi gamta. Mėgstu prasmingus filmus, kuriuose daugiau minčių nei veiksmo. Neapleidžiu ir skaitymo, renkuosi pasaulėvaizdį ir mano pažinimą praplečiančius straipsnius, knygas.
Esate tikintis žmogus ir dažnai meldžiatės. Ar tai atsinešėte iš šeimos, ar buvo koks nors įvykis, kai atradote tikėjimo dovaną?
Tikėjimas yra asmeninis dalykas ir kai asmeniškai susitinki su Dievu, natūralu, kad turi būti pokalbis, kurį mes vadiname malda. Tikėjimo kelionė turi įvairius etapus. Ir aš esu viename iš jų.
Į Klaipėdą atvykote iš nedidelio miestelio, ar dabar jau uostamiestį vadinate savo namais? Kaip čia jaučiatės, kas jums čia patinka, o kas nelabai?
Į Klaipėdą atvykau 2016 metais, čia įstojau į universitetą studijuoti fizinio aktyvumo ir sporto pedagogikos bakalauro ir magistro mokslų. Klaipėda man labai brangi, čia jaučiuosi puikiai. Šiam miestui būdinga savita laisvės atmosfera. Man patinka gražus ir jaukus jos senamiestis. Mėgstu jūros vaizdus ir gaivą, kurią ji dovanoja miestui ir miestiečiams karštomis vasaros dienomis. Negaliu pasakyti, kad kažkas iš esmės nepatinka. Džiaugiuosi vis gražėjančia ir atsinaujinančia Klaipėda.
Kaip matote save ateityje? Kaip manote, kuri veikla paims viršų?
Manau, kad laikas viską sustatys į savo vietas. O aš stengsiuosi klausyti savo širdies balso.