Provincijoje dvi vairavimo mokyklas atidariusi pora darbo stoka nesiskundžia: mokytis vairuoti atvažiuoja ir iš Vilniaus, ir iš Kauno

Šio teksto autorė – viena iš daugelio moterų, kurioms labai nesiseka parkuoti automobilio. Tikras likimo ženklas, kad mano pašnekovas – vairavimo instruktorius Deividas Grybas. Pačiai teko būti keliose jo pamokose ir iki šiol prisimenu, kokia geležinė Deivido kantrybė. Šiltai apie šį vairavimo mokytoją atsiliepia daugelis jo mokinių. Instruktorius sutiko papasakoti apie šeimos verslą, trauką gimtajam kraštui ir laisvalaikį gamtoje. O prie viso to padrąsino nebijoti „profilaktinių“ papildomų pamokų – net jei vairuojate jau penkerius, dešimt ar daugiau metų.

„Sumanus vairavimas“ – tikra šeimos įmonė. Jai vadovauja Deivido žmona Indra, abu yra ir instruktoriai. Spalvotus kelio ženklus mokymų klasėje mėgsta apžiūrinėti šešerių Rusnė ir trejų Barbora. Mokykloje dirba ir močiutė Dalia. Ji pripažino, kad žento dėka ir pati įveikė vairavimo baimę. Į vairavimo mokyklos veiklą Deividas buvo įtraukęs ir brolį Joną, šiuo metu jis dirba egzaminuotoju Kaune.

Ugniagesyba ir vairavimas – koja kojon

Deividas taip pat dirba Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Ugniagesio kelią pradėjo Pasvalyje, įkvėptas draugo Viktoro Vaičekonio, užregistravusio į komandą. „Visi berniukai svajoja būti ugniagesiais, policininkais… Yra kažkas iš vaikystės – susižavėjimas ugniagesio darbu. O jaunystėje sportuodavau, mėgdavau greitai suktis, gerai orientuodavausi aplinkoje. Viktoras pasiūlė, taip ir prasidėjo. Kadangi laisvo laiko daug – ėmiausi ir vairavimo“, – pasakoja.

Šiandien karjerą tęsia Panevėžyje – yra skyrininkas. Na, o norint tapti universaliu ugniagesiu, reikia įgyti visas vairavimo kategorijas. Dar prieš penkiolika metų taip ir padarė. Kadangi patiko ir gerai sekėsi, tuometis vairavimo instruktorius Ąžuolas Aleksiūnas pasiūlė Deividui tapti mokytoju. Po kelerių metų gilinimosi ir praktikavimosi, į gatvę išleidus jau šimtus mokinių, tuomet draugė, šiandien – žmona Indra – pasiūlė įkurti savo vairavimo mokyklą.

Indra turėjo vadovavimo patirties – tuo metu dirbo parduotuvės vadove, tad tapo įmonės direktore, o Deividas rūpinosi mokymu. Pirmoji mokykla prieš devynerius metus duris atvėrė Panevėžyje – kur šeima ir gyvena. Vėliau ir žmona prisijungė prie instruktorių. „Kartais moterys ir merginos prašo mokytis pas ją – ji geriau supranta, išklauso“, – šypsosi Deividas.

Kartu kelyje

„Susipažinome per giminaičius. Važiavome į diskoteką. Tai, kaip ir galima sakyti, kelyje“, – šypsosi pažintį su žmona Indra prisiminęs Deividas.

„Mes abu susiję su Vaškų seniūnija. Jos tėviškė – Grūžiai, mano – Titkoniai. Laisvalaikiu važiuojame pas tėvus. Aš pats tuose kraštuose praleidžiu daug laiko, medžioju. Nors gyvename Panevėžyje, šio krašto neapleidžiame. Tėtis paliko sodybą Kaupų kaime, kurią prižiūrime. Važiuojant į kaimą ir atgal iš jo, visad apima nostalgija. Gimtinės trauka (šypsosi). Noras ką nors nuveikti būtent čia“, – pasakoja Deividas. Taigi, netrukus po vairavimo mokyklos įkurtuvių Panevėžyje, padalinį atidarė ir gimtajame Pasvalyje.

Jų dėka Pasvalyje vairavimo teises įgijo jau daugiau nei du tūkstančiai vairuotojų. Papildomai mokytis atvyksta ir iš kitų miestų – Vilniaus, Kauno, Zarasų, Kėdainių, Ukmergės…

Dirbti – nemadinga, bet būtina

„Be darbo nieko nėra. Visur reikia labai daug dirbti. Nėra, kad – vienas du ir pasidaro“, – amžiną tiesą primena D. Grybas, kuri galioja tiek vairavimo mokytojams, tiek mokiniams. Per ilgus darbo metus pastebėjo, kad paveikesnis – šiek tiek griežtesnis mokymas, jį įsisąmonina greičiau. Tik, aišku, pats mokinys tai supranta ne iš karto.

„Eismas sudėtingėja, mašinų daugėja, egzaminavimo kriterijai sunkėja, griežtėja. Ir mokiniams labiau trūksta motyvacijos. Batus nusipirkai ir turi, o čia reikia mokytis pačiam. Anksčiau mokiniai ateidavo šiek tiek pasiruošę, jau žinodami kai ką apie vairavimą, automobilio sandarą, – atskleidžia tendencijas. – O važiuodami iš Pasvalio į Panevėžį, visą kelią prakalbėdavo – mokiniai daug klausinėdavo, aiškindavosi sunkumus, gilindavosi į vairavimo subtilybes. Dabar, gaila, neretai važiuoja tyloje. Tačiau visada ir daug tų, kurie nuoširdžiai stengiasi. Jie ir kursą praeina greičiau – per dvi tris savaites.“

„Tiek man, tiek Indrai yra labai gera, kai mokinys, išlaikęs egzaminą, parašo žinutę ir pasidžiaugia, padėkoja, – pripažįsta vairavimo instruktorius, rodydamas nuoširdžius neseniai vairuotojais tapusių mokinių esemesus. – Gera mokinį išleisti į gatvę, kai žinai, jog bus saugus kelyje ir gerai vairuos.“

Kelyje dar pasitaiko „kietuolių“

„Pasvalio vairuotojai tolerantiškesni nei Panevėžio“, – pasvaliečių džiaugsmui palygina vairavimo mokytojas.

Instruktorius pastebi, kad A kategorijos (motociklo) mokiniams vairuotojai kantresni – mato lydintį mokytoją. O štai lėčiau važiuojanti mašina kažkodėl erzina.

Prakalbame ir apie „Via Baltica“ kasdienybę.

„Nuo ilgo ir monotoniško vairavimo vilkikų vairuotojai nebekreipia dėmesio į saugų atstumą. Gyvenimas ant ratų daro įtaką. Pasidaro pikti, irzlūs… Važiuodami dideliu greičiu, mėgina „pasitikrinti“, ar kelias nėra slidus ir padaro „žirkles“, – atkreipia dėmesį.

Atskleidė ir daugiau ypatybių.

„Ruošiame ne tik pradedančiuosius, bet ir prasižengusius vairuotojus. O senieji vairuotojai labai gerai apie save galvoja. Rekomenduoju visiems kartą per metus bent paskaityti KET knygelę. Tai reikėtų pabrėžti – nes taisyklės keičiasi, atsiranda naujų ženklų. Atėjus tenka prisiminti viską, pradedant nuo taisyklingos sėdėsenos iki automobilio valdymo ne „pagal save“, ekologiško vairavimo principų. O už chuliganišką vairavimą – pergazavimą, staigų stabdymą ir t. t. – dabar ir teisių galima netekti.

Vairuotojų tolerantiškumas bręsta, bet vis atsiranda tų, kurie signalizuoja mokiniams. Buvo viena situacija. Iš galo vairuotojas papypsino, o po trijų savaičių susitikome papildomuose mokymuose, nes prasižengė. Tenka praeiti 45 minutes teorinių mokymų, pusantros valandos psichologo konsultaciją, 45 minučių vairavimo pamoką. Atėjo pasimetęs, susiprato“, – pasakojo vairavimo instruktorius.

Deividas pripažino, kad taisykles pažeisti yra tekę ir jam. Sykį yra gavęs įspėjimą – važiuodamas iš bityno į lauko keliuką, neužsisegė saugos diržo. Nors niekam pavojaus nekėlė, taip jau nutiko, kad šalia patruliavo policininkai – čia pat Deividą ir sustabdė. Tai buvo ir paskutinis kartas.

„Stengiuosi to nebedaryti. Nepatiktų, jei policijos pareigūnas sustabdytų ir aiškintų – va, tą ir tą padarei. Sarmata“, – šypsosi.

Traukia į gamtą

„Kaupų kaimas – žalsvas. Ypač vasarą. O vaikystėje po tiltu buvo labai švarus Yslykio vanduo (dabar, žiūriu, toks nebėra). Jį mėgo vijūnai, vėgėlės. Kai pakeldavom akmenukus – tikras akvariumas.

Kaime ir sportuodavom, susigalvodavom krepšinio, kvadrato varžybų. Su sese važinėjome į lengvosios atletikos treniruotes.

Bet jaunimo kaime daug nebūdavo – tik vasaromis suvažiuodavo. O dabar – vos dvi sodybos. Bet dar stovi du didžiuliai įspūdingi ąžuolai. Rinkdavom jų giles, duodavom kiaulėms. Net kakavą darydavom – sutraiškydavom, sumaldavom“, – tėviškę šiltai prisimena pašnekovas.

Iš Javydonių kilusi Deivido mama – medicinos sesuo Vaškų ambulatorijoje, tėtis – stalius, meistrauja baldus ir šiek tiek ūkininkauja. Tikra retenybė – laiko vieną karvę!

„Karvės jau kone į raudonąją knygą įrašytos, – juokauja pašnekovas. – Kuo toliau, tuo labiau norisi į gamtą“, – pripažįsta ir pats. Juk tuometėje Joniškėlio aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje įgijo automechaniko specialybę, o Panevėžio kolegijoje baigė aplinkosaugos studijas.

„Kas galvoja, kad medžiotojai yra žudikai, – netiesa, – pastebi. – Jie gamtą saugo, palaiko pusiausvyrą. Jei medžiotojų nebūtų, daugėtų gyvūnų, ligų, taip pat ir brakonierių. Tai atsakingas, pareigingas darbas – ne kiekvienas gali juo būti.“

Pats labiau mėgsta ne medžiokles su varovais, bet ramias, kai reikia palaukti, stebėti gamtą, pamąstyti.

Abu Deivido darbai ypač atsakingi, reikalauja didelio susikaupimo. Tad atsipalaiduoja gamtoje – meškerioja, medžioja, poilsiauja sodyboje, keliauja su šeima. Tik bityną perleido seseriai Laurai. Ji – policijos pareigūnė Panevėžyje. Išėjęs į pensiją, tiki, vėl ims bitininkauti pats. O šiandien laisvalaikis gamtoje padeda valdyti stresą ir išlikti ramiam darbe.