Gedimus šalina ir naktį
Kaip pasakoja R. Mackevičiūtė, jai dar būnant mažai, tuometėse „Lietuvos dujos“ darbavosi jos tėtis ir abu dėdės. Maža mergaitė jau tada svajojo ten dirbti – dažnai prašydavo nusivesti pažiūrėti technikos, o žaisdama lėlėmis netgi „dirbdavo“ dujų skirstyme.
„Šioje įmonėje dirba jau antra mūsų giminės karta, esame čia įleidę šaknis. Kadangi žinojau, kas vyksta šioje bendrovėje, išmaniau patį darbo principą, baigus dvyliktą klasę man pasiūlė prisijungti. Pamenu, kaip manęs vadovas paklausė, ar tikrai sugebėsiu, nes buvau dar labai jauna. Iki šiol nuoširdžiai jam tariu „ačiū“, kad anuomet patikėjo ta jauna, dirbti spirgančia mergaite. Pernai, liepos 16-ąją, mano karjerai dujų skirstyme suėjo 16 metų“, – skaičiuoja moteris.
Vardindama savo darbinę patirtį, Raminta teigia sukaupusi nemenką kraitį – pradėjo nuo pareigų dujų skirstymo stotyje, vėliau prie atsakomybių prisidėjo ir čiaupo aikštelių priežiūra. Šiandien daugiausia dėmesio skiria dokumentams, tačiau, kaip pati teigia, norėtų būti kuo arčiau technikos ir dujų.
„Mano kolegės daugiau laiko leidžia biure, o aš prašau, kad inžinieriai pasiimtų mane kartu į objektus. Išvažiavusi į laukus, dujų trasas, aš tarsi atgimstu – man to reikia kaip oro. Kitaip tariant, būtent konkrečiais veiksmais norisi įprasminti savo žinias, ne vien žiūrėti į popierius.
Kalbant apie įprastinę darbo dieną, nuo kitų kolegų ji skiriasi tuo, kad vieną savaitę per mėnesį aš budžiu. Dispečeris man bet kuriuo paros metu gali pranešti apie avariją dujų skirstymo stotyje ar kitus sutrikimus. Tokiais atvejais reikia nedelsiant reaguoti ir lėkti spręsti problemos. Tačiau sulaukusi skambučio net ir trečią valandą nakties su malonumu skriesiu 200 kilometrų ir viena tvarkysiu gedimą“, – teigia ji.
Baimei vietos nėra
Kalbėdama apie iššūkius Raminta pradeda nuo to, kad šiame darbe negali būti jokio sutrikimo – kaip ir kitų specialiųjų tarnybų darbe, dar vykstant į iškvietimą, privalu pradėti analizuoti situaciją, ieškoti sprendimų.
„Yra buvę situacijų, kai atvykusi į vietą negaliu iki galo nustatyti problemos. Tačiau džiaugiuosi turėdama nuostabius kolegas. Skambinu jiems bet kuriuo paros metu – nėra buvę, kad nepakeltų telefono ragelio. Jie pasiekiami visą parą – ar šventinė diena, ar Naujieji metai. Už tai esu jiems be galo dėkinga“, – džiaugiasi pašnekovė.
Tiesa, kartą dėl smarkios liūties užklimpo nuošaliame rajono kelyje – teko pėsčiomis ieškoti sodybų bei traktorininkų pagalbos.
„Atsiklausiau moralo – „kokia moteris tu esi, ko važiavai į laukus“. Tąkart vienas traktoriaus vairuotojas padėjo – sėdome į jo transportą ir važiavome traukti mano automobilio, jį sėkmingai ištempėme. Šios operacijos metu spėjau susidraugauti su kaimo gyventojais, kurie padrąsino į juos kreiptis pagalbos ir kitą kartą ištikus panašiai bėdai“, – prisimena ji.
Paklausta, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, norintis nepriekaištingai atlikti šį darbą, Raminta nedvejoja: svarbiausia nebijoti.
„Jei bijai, pavyzdžiui, atsukti čiaupą, pro kurį tuojau tekės šimtai kubinių metrų dujų, geriau išvis nedirbti tokio darbo. Aišku, baimės reikia dėl atsargumo – jei kas nors sprogtų, atsakomybė būtų didelė. Labai svarbu charakterio tvirtumas, gebėjimas išlaikyti aštrų protą. Taip pat reikia būti draugiškam ir gebėti bendradarbiauti su kolegomis.
Tačiau pagrindo bijoti tikrai yra. Gali netyčia atsukti ne tai, ką reikėjo. Tuomet dėl tavo kaltės sugestų sistema, nutrūktų dujų tiekimas. Nežinodamas gali sugadinti, sudeginti milijonų vertės įrangą. Taip pat naktį važiuojant gali kas nors ir užpulti, nes važiuoji viena, tokiu metu didesnė ir avarijos rizika“, – atvirauja specialistė.
Rūpinasi ir atostogaudama
Užsiminus apie darbo ir laisvalaikio pusiausvyrą ilgametė darbuotoja pasakoja, kad mintys apie darbą sukasi bene nuolat, tačiau tai laiko pranašumu.
„Net per atostogas keliaudama per Lietuvą nenoromis pastebiu magistralinius vamzdynus ar kokį nors ženkliuką, kad teritorijoje yra atvestos dujos. Mano visi artimieji sako, kad šitas darbas užima labai didelę vietą mano gyvenime ir gal jau reiktų kiek pristabdyti.
Bet tokia jau esu, manyje tiesiog verda entuziazmas šiai profesijai. Kai atvykusi į čiaupo aikštelę atsuku dujas ir pajuntu nuo jų virpančią žemę, mano kūnu perbėga šiurpuliukai. Tikriausiai netgi ne visi vyrai jaučia tokią aistrą šiam darbui, kokią jaučiu aš“, – svarsto ji.
Ramintos pomėgiai – plaukioti baidarėmis, važinėti dviračiu, užsiimti sodininkyste. Esą tai jai padeda nukreipti negatyvias mintis, o nusiraminti ir įtampai sumažinti plaukia baseine.
„Atrodo, jei sėdėsiu vienoje vietoje be darbo, išprotėsiu. Todėl net ir per atostogas eidama pasivaikščioti užsuku į netoliese mano namų esančią dujų skirstymo stotį. Kaip tyčia, kiekvieną kartą neplanuotai užklydusi atrandu ką nors ir pranešu kolegoms – čia jau turbūt rimta profesinė liga“, – nusijuokia ji.
Pašnekovė atskleidžia, kad dažnai susimąsto ir apie energetikos ateitį, ypač klausydamasi vadovų metinių pristatymų ir pokalbių.
„Dažnai tenka girdėti, kad dujų jau niekam nebereikia, populiarėja atsinaujinančiosios energijos šaltiniai, vandenilis ir kita. Gerai, kad vyksta pokyčiai, bet svarbiausia, kad mes išliktume vieningi, dirbtume pavyzdingai ir darbas būtų kaip šventė, o ne kaip prievolė“, – šypsosi ji.