Rašydama romaną Greta pasirinko itin jautrią abortų temą: apie skaudulius kalbėti nėra labai lengva

Greta Skarbaliūtė (29 m.) šiemet pristatė pirmąjį savo romaną „One Year“. Kembridže knygą išleidusi šiaulietė teigia, kad už potraukį literatūrai yra dėkinga mamai, nuo vaikystės skiepijusiai meilę knygoms. Pedagoginį darbą dirbanti Greta pirmajame romane paliečia skaudžią abortų temą: „Sužinojus, kiek per metus pasaulyje atliekama nėštumo nutraukimų, nukratė šiurpas. O kiek tų moterų miršta!“ Savo romaną autorė skiria moterims, kurioms tenka sunkus pasirinkimas – išsaugoti gyvybę ar ją atimti, o taip pat – žmonėms, išgyvenusiems netektį.

– Naujas rašytojas kelia didžiulį susidomėjimą, tad papasakokite apie save.

– Apie save norėčiau atskleisti tik tiek, kiek tai susiję su rašymu. Literatūra lydi mane nuo ankstyvos vaikystės. Daug ir įvairių knygų skaičiau ne tik aš, bet ir mano mama. Tikriausiai ji ir buvo tas žmogus, savo pavyzdžiu parodęs, kad literatūra yra ypatingai vertinga. Rašyti kūrybinius tekstus pradėjau nuo vaikystės, tačiau kiek rimčiau į šį pomėgį pažvelgiau studijuodama. 2018 metais baigiau tuometinį Šiaulių universitetą ir įgijau lietuvių filologijos (gretutinė studijų kryptis – pedagogika) bakalauro laipsnį. Nuo to laiko dirbu pedagoginį darbą. Rašyti romanus pradėjau 2019 metais, būdama dvidešimt penkerių.

– Parašėte knygą „One Year“, tačiau ji – anglų kalba ir išleista Kembridže. Kodėl kita kalba ir kodėl Anglijoje?

– Iš tiesų knygos „One Year“ pirminis variantas buvo „Vieneri metai“. Kūrinį rašiau lietuvių kalba ir net neturėjau minties apie jo išleidimą kitoje šalyje. Kai pabaigiau rankraštį, išsiunčiau jį Lietuvos leidykloms. Sulaukiau gražių atsiliepimų apie siužetą ir rašymo stilių. Vis dėlto, vos viena leidykla rimčiau susidomėjo kūriniu, tačiau pasiūlė jį perrašyti ir istoriją paversti siaubo romanu. Tai padarius, mano nuomone, būtų subyrėjusi pagrindinė kūrinio mintis, todėl nieko nekeičiau ir kurį laiką buvau susitaikiusi su mintimi, kad rankraštis taip ir liks gulėti stalčiuje.

Kiek vėliau vienas pažįstamas žmogus pametėjo mintį tekstą išversti ir išsiųsti užsienio leidykloms. Tai buvo lyg naujas šansas, o tuo pačiu ir paskutinė likusi galimybė. Išverčiau rankraštį per tris ar keturis mėnesius, išsiunčiau į angliškai kalbančių šalių leidyklas. Kažko ypatingo nesitikėjau, tačiau viduje jutausi ramiau, nes tikrai buvau padariusi viską, kas mano galioje, kad knyga būtų išleista. Po kelių mėnesių su manimi susisiekė „Pegasus Publishers“ leidykla ir pasirašėme kontraktą.

Šiai dienai mano knyga išleista Anglijoje. Atsitiko ne taip, kaip planavau, bet džiaugiuosi, kad „One Year“, nors ir pasirodė ne lietuvių kalba, tačiau apskritai išvydo dienos šviesą. Visiškai suprantu ir pateisinu tai, jog Lietuvos ar bet kurios kitos šalies leidyklos išleidžia ne visus kūrinius. Nereikia pamiršti, kad tai – verslas. Kiekviena leidykla turi savitą interesų lauką ir jeigu leidėjas mano, jog knyga nebus sėkminga, neatneš pelno arba parašyta istorija tiesiog „neužkabinanti“, visai logiška, kad jis to kūrinio ir neišleidžia.

– Koks knygos siužetas?

– Nenoriu iš skaitytojų atimti viso malonumo, tad papasakosiu tik dalį siužeto. „One Year“ – tai istorija apie dvi seseris, iš kurių viena yra mirusi dėl tėvų sprendimo nutraukti jos gyvybę. Pagrindinė kūrinio veikėja Karina sapnuose regi savo negimusią seserį, pasineria į sapnų pasaulį tam, kad numalšintų ilgesį ir bent trumpam susigrąžintų tai, kas iš jų abiejų buvo atimta. Iš vienos – sesuo, iš kitos – visas gyvenimas.

Tai knyga apie sielų ryšį, kurio nepajėgia nutraukti laikas, atstumas ar klaidingi žmonių poelgiai; apie seserų norą būti kartu ir supratimą, jog tai neįmanoma; apie sapnų plotmę ir pasaulį už žmogaus suvokimo ribų. Kūrinyje atskleidžiama, kokias pasekmes atneša tėvų sprendimas nutraukti gyvybę savo vaikui, ką reiškia iš tiesų siekti tikslo ir kokia išsipildžiusios svajonės kaina.

– Liečiate jautrią abortų temą – kiek jums teko su ja susidurti?

– Kažkur esu girdėjusi, kad knygos rašo save pačios, ir visiškai pritariu šiai minčiai. Neturėjau tikslo kalbėti apie gyvybės nutraukimą, o ir siužetinis planas pradėjus rašyti knygą atrodė visiškai kitaip, nei ją pabaigus. Pagrindinis mano noras rašant romaną buvo pavaizduoti nenumalšinamą žmogaus ilgesį, ir kad geriausiai tai atskleisčiau, pasirinkau dviejų seserų istoriją.

Pati asmeniškai su šia tema nesu susidūrusi, tačiau kai pabaigiau knygą ir pasidomėjau statistika, neslėpsiu, nukrėtė šiurpas. Pavyzdžiui, 2021 metais pasaulyje buvo atlikta maždaug 42,6 milijonai abortų. Pasaulio sveikatos organizacija pateikia dar didesnius skaičius – kiekvienais metais apie 73 milijonai vaikų žūsta įsčiose.

Neprisiimu teisėjo vaidmens ir neketinu pakeisti pasaulio. Taip pat nekaltinu moterų, kurios tam tikru gyvenimo momentu priėmė vienokį ar kitokį sprendimą. Visuomet lengva teisti, kai nežinai visos istorijos ir aplinkybių. Aš tiesiog rašau temomis, kurios man atrodo svarbios, gilios ir įdomios. Neįsivaizduoju savo kūrybos be skaudulių, apie kuriuos kalbėti nei lengva, nei patogu. Tiesiog pasirinkau tokį kūrybinį kelią.

– Ar knygoje yra autobiografinių motyvų?

– Turbūt kiekvienas rašytojas, kurdamas tekstą, sudėlioja jį remdamasis savo įsitikinimais, vertybėmis, patirtimis ar išgyvenimais. Vis dėlto, kad ir kaip skaitytojai linkę tapatinti autorių su veikėju, kiekvienas turi suprasti, kad rašymas – daugiausia vaizduotės dalykas, o autorius visada randasi kažkur tarp fikcijos ir realybės.

Mano knyga – ne išimtis. Tai nėra biografinis romanas, tai – grožinės literatūros kūrinys, priskirtas fantastikos žanrui. Apskritai, vienas stipriausiai mane žavinčių dalykų rašyme yra tai, jog pats autorius stovi toli už savo kūrinio. Tai tikriausiai labiausiai tinkanti meno forma žmogui, kuris nemėgsta būti dėmesio centre ir saugo savo privatumą.

Kalbant apie romano sąsajas su realiu gyvenimu, galiu pasakyti tik tiek: pagrindinės veikėjos charakteris, jos išgyvenimai – artimi man. Kelių veikėjų charakteriai yra bent jau maža dalimi „pasiskolinti“ iš mane supančių žmonių. Tiesiog kurdama veikėjo paveikslą, iš anksto turiu idėją apie jo charakterį, ir kūrybinio proceso metu, kai ateina laikas aprašyti to veikėjo elgesį, mintyse šmėsteli pažįstamo žmogaus veiksmai, poelgiai, manieros, kūno kalba, netgi kalbėjimo maniera. Bet vėlgi, prototipais sukurti veikėjai šioje knygoje – tikrai ne visi.

– Kokiam skaitytojui skirtas jūsų romanas?

– Pirmiausia šią istoriją rašiau moteriai, ant kurios pečių užgulusi pasirinkimo našta – išsaugoti gyvybę ar ją atimti. Tačiau nenoriu savo knygos įtalpinti į rėmus ir galiu drąsiai sakyti, kad ji ras atgarsį žmonių, išgyvenusių netektį, širdyse. Ji taip pat skirta jaunimui ir tikslo siekiantiems žmonėms – knygoje netrūksta įkvėpimo nepasiduoti sunkiais momentais.

– Vos išleidote pirmą knygą, jau dirbate prie antrosios, kuri taip pat gvildens visuomenei jautrią temą. Papasakokite, apie ką ji bus.

– Antroje knygoje rašau apie rekonstruotą Hampingtono dvarą, kuriame gyvena visuomenei nusipelnę asmenys – gydytojai, muzikantai, politikai, mokslinikai, menininkai, religijos atstovai. Daug dėmesio skiriama pagyvenusio žmogaus kasdienybei pavaizduoti, jo vidiniam gyvenimui atskleisti. Melancholija, praėjusių dienų ilgesys, egzistenciniai klausimai, susitaikymas su senatve ir artėjančia mirtimi – pagrindinės antrosios knygos ašys, o esminis klausimas, gvildenamas kūrinyje yra šis: ar žmogus gali savavališkai nuspręsti, kada jam laikas mirti?

Eutanazija – tema, vis labiau gvildenama šiuolaikinėje visuomenėje, susilaukusi daug diskusijų ir prieštaringų nuomonių. Kai kurios šalys jau įteisino galimybę pasirinkti tokį gyvenimo nutraukimo būdą, jeigu žmogus serga terminaline liga ir kenčia nepakeliamas kančias. Kiek žinau, Lietuvoje šis klausimas taip pat svarbus ir diskutuojamas.