Trims vaikų dienos centrams vadovaujanti Vitalija: kartais tenka globotinius gelbėti ir nuo jų tėvų

Pakviesta savanoriauti vaikų dienos centre, vilnietė Vitalija Zaleckienė pamatė, kad tai – saugi erdvė, kurioje vaikai drauge su bendraamžiais leidžia laisvalaikį, turi galimybių atsiskleisti, mokytis, puoselėti pomėgius. Kadangi Salininkuose, kur tuo metu augino du mažamečius vaikus, tokios erdvės nebuvo, Vitalija padarė viską, kad čia įsikurtų „Gelbėkit vaikus“ vaikų dienos centras. Ir po daugiau nei 20-ies darbo vaikų dienos centruose metų, socialinę pedagogę vis dar motyvuoja degančios vaikų akys. Sukūrusi antrus namus daugiau nei penkiasdešimčiai vaikų ne tik Salininkuose, bet ir Pagiriuose bei Baltojoje Vokėje, moteris nesiruošia sustoti – planuose didesnės patalpos, kuriose tilptų ir individualių poreikių turintys vaikai.

– Nuo ko prasidėjo jūsų istorija vaikų dienos centre?

– Šitoje organizacijoje ir dienos centruose atsidūriau per savanorystę. Kai vaikai dar buvo maži, mane pakvietė savanoriauti vienas iš dienos centrų Vilniuje ir aš net nedvejodama sutikau. Man tai buvo nauja, nežinoma, įdomu. Tuo metu pamačiau, jog vaikų dienos centras – tai nuostabi galimybė vaikams kūrybingai praleisti laisvalaikį, būti užimtiems, pamaitintiems, bendrauti. Mane tiesiog užkabino! O ir Salininkai, kur gyvenau, net nebuvo miesto dalis – vežioti vaikus po pamokų į Moksleivių rūmus neįmanoma, kiekvieną kartą patenki į kamščius. Nepaleidau minties atidaryti vaikų dienos centrą Salininkuose. Pasitarus su organizacija „Gelbėkit vaikus“, jų vadovais, ėmiausi visų reikalingų veiksmų ir daugiau nei 20 metų dirbu dienos centre, 16-a iš jų – jo vadove.

– Papasakokite apie dieną vaikų dienos centre?

– Ne paslaptis, jog šiuo metu technologijos ima viršų – vaikams reikalingi telefonai, planšetės ir visa kita. Pradžioje, prieš kelerius metus, dar bandžiau su tuo kažkaip kovoti, bet supratau, kad mes turime prisitaikyti ir eiti kartu. Problemos nebeliko, kai dienos centro darbotvarkėje labai aiškiai numatėme laiką – iš karto po pamokų – kurį jie gali skirti savo poreikiams ir pomėgiams. Dienos centre tam sukurta saugi aplinka – nuolat šalia centro darbuotojai.

Po laisvo laiko, jei tik orai leidžia, einame į lauką. Sugrįžę – ruošiame pamokas. Po pamokų, jei tik spėjame, vyksta žaidimo ar mankštos pertraukėlė. Tuomet atveža pietus ir visi kartu pietaujame. Po pietų – dienos veikla, kiekvieną dieną skirtinga. Vieną dieną – dailės terapija, kitą – edukacinė programa, kurioje gilinamės į įvairias temas – nuo ekologijos iki vaikų teisių apsaugos. Taip pat turime sporto dieną bei teatro judesio dieną. Anksčiau, kai veikėme po mokyklos stogu, kiekvienais metais sukurdavome po spektaklį. Dabar patalpos nedidelės, jos šiek tiek varžo, bet ir šiemet turiu mintį su vaikais kažką sukurti šventėms.

– Kas jums yra didžiausia motyvacija, atpildas dirbant vaikų dienos centre?

– Dirbame ne tik su vaiku, bet ir jo šeima. Tokį tikslą sau keliu nuolatos, nes jeigu tik su vaiku dirbame, rezultatų nepasieksime. Šeimoje yra labai daug įvairių situacijų: nepriteklius, silpni socialiniai ir higieniniai įgūdžiai, asocialumas. Vaikai iš tokių šeimų ateina užsisklendę, užspaudę jausmus, su žema saviverte, dažnai turintys specialiųjų poreikių. Kai atėjęs į dienos centrą vaikas įsitraukia į veiklą, noriai atlieka įvairius darbelius, kuria, bando išsakyti savo nuomonę – mane tas paperka. Labiausiai ir motyvuoja vaiko žibančios akys, vaiko noras, užsidegimas. Turime ir tokį bendrą šūkį – kiekvieną dieną, baigiantis dienos centro darbo laikui, kartu su vaikais, susiėmę rankomis, visi kartojame: „Mums čia gera ir smagu leisti laiką čia kartu!“

– Sunkiausi momentai, kuriuos teko išgyventi vadovaujant vaikų dienos centrui?

– Vienas sunkiausių momentų per centro gyvavimo istoriją buvo tuomet, kai nieko savo neturėjome. Pirmus dešimt metų centras veikė mokyklos patalpose, tiesiog klasėje, kurioje nieko negalėjome keisti: joje turėjome vieną spintą, kur laikėme priemones, atėję jas išsitraukdavome ir taip dirbdavome. Tai labai slėgė, varžė vaikų kūrybingumą. Tuomet sužinojome, kad atsilaisvina viešoji biblioteka – dėjau visas pastangas, kad gautume patalpas joje. Tik jos buvo baisios: viskas sulaužyta, supelyję, sutrūkinėję. Nebuvo jokių tapetų, jokių grindų, net vandens nebuvo rankoms nusiplauti, o į tualetą vaikai turėjo bėgti į kitą pastatą – netoliese esančią mokyklą. O kaip vaikus sudominti tokia aplinka? Leidome vaikams patalpose dažyti ant sienų – rankomis, kojomis, nereikėjo ir nebuvo ko saugoti. Tai buvo toks sunkus, bet ir labai smagus periodas. Paskui jau organizacija „Gelbėkit vaikus“ rado resursų ir labai padėjo čia įsikurti: atliko visus remonto darbus, finansavo reikalingų priemonių įsigijimą, sukūrė saugią ir jaukią aplinką vaikams būti kiekvieną dieną.

Dabar taip pat nelengvas etapas, turime pereiti akreditaciją. Be jos dienos centras negali vykdyti veiklos, o mano didžiausias noras, kad viskas veiktų ir funkcionuotų, kad vaikai turėtų galimybę nepertraukiamai ateiti į dienos centrus ir, aišku, išlaikyti darbo vietas darbuotojams. Centre teikdami akredituotas socialines paslaugas į jį turime galimybę priimti ne tik vaikus iš nepasiturinčių, su rimtais sunkumais susiduriančių šeimų, kaip buvo anksčiau. Tuomet dienos centre labai trūkdavo, kaip vadinu, šviesuliukų, kurie galėtų rodyti pavyzdį, motyvuotų. Dabar, jei tik yra laisvų vietų, centre gali lankytis vaikai ne tik iš į rizikos grupės, nepasiturinčių šeimų. Kai centre susirenka skirtingi vaikai, jie leidžia laiką kartu, vieni kitus stebi, vieni iš kitų mokosi. Ne tik vaikams, bet ir darbuotojams lengviau organizuojant veiklas, buriant komandas – vaikai dirba kartu, vaikai dalinasi, vienas kitą motyvuoja.

– Labiausiai įsiminusi vaiko, šeimos istorija?

– Per daugiau nei 20 metų darbo įsimintinų istorijų susikaupė ne viena. Tarp įsiminusių – dienos centrą lankiusios mergaitės, tuo metu – aštuonerių metų amžiaus. Mergaitė mėgo skaityti knygas, domėjosi įvairiausiais dalykais, pavyzdžiui, kodėl žmonės čiaudi. Ji taip pat suvaidino pagrindinį vaidmenį mūsų pačių pastatytame spektaklyje. Mergaitė dėjo labai daug pastangų ir jai puikiai pavyko. Jos močiutei pasakiau, kad turime talentą ir turime daug ką nuveikti, kol ji suaugs.

Kartą mergaitė priėjo prie manęs ir pasakė, kad vakar vakare mamytė, prirėmusi prie sienos, jai stipriai spaudė pilvą. Mane jos prisipažinimas šokiravo. Išsikviečiau jos mamą. Po pokalbio supratau, kad kažkas su minėtos mergaitės mama yra negerai, bet negalėjau suprasti, kas. Pakviečiau ją dažniau apsilankyti vaikų dienos centre ir įsitraukti į veiklą. Po kurio laiko supratau, kad moteris yra psichiškai nestabilios būsenos. Išsikviečiau tėtį, bet ir tėtis turėjo sveikatos problemų. Tuomet pasikviečiau vaiko močiutę, su kuria radau bendrą kalbą. Paaiškėjo, kad mergaitės mama jau gydėsi psichiatrinėje ligoninėje ir tuo metu jai vėl pablogėjo.

Kreipiausi į vaikų teises, buvo paskirtas darbuotojas darbui su šeima. Tėvai išsiskyrė. Mergaitė laimingai augo su nuostabia, mylinčia, viskuo besirūpinančia močiute ir tėčiu. Mergaitė iki 14 m. lankė vaikų dienos centrą, mėgo skaityti knygas, domėjosi teatru, svajojo būti aktore. Pradėjo lankyti muzikos mokyklą ir teatro būrelį. Šiais metais jai sukako 18 metų. Jos svajonė – studijuoti mediciną. Dabar jau 87-erių močiutė nuoširdžiai dėkinga dienos centrui už pagalbą.

– Kodėl vaikų dienos centrai svarbūs?

– Dienos centrai yra ta stotelė, kur vaikai gali ateiti kiekvieną dieną, kūrybingai, turiningai praleisti laisvalaikį saugioje aplinkoje. Jie čia ne tik žaidžia, ne tik turi galimybių realizuoti savo pomėgius, gauna karštus pietus, ruošia pamokas, bet ir vyksta į ekskursijas, stovyklas, dalyvauja edukacijose, susitinka su įvairių profesijų žmonėmis. Turbūt nėra kitos tokios vietos, kur vaikai ne gatvėje, o saugioje aplinkoje susitinka ir leidžia laiką su bendraamžiais.

– Ką dar norėtumėte nuveikti dienos centre? Kokie artimiausi tikslai?

Matau, kad kiekvienais metais daugėja vaikų su emociniais, elgesio sutrikimais, todėl turiu tikslą – rasti didesnes patalpas, kurias galėtume pritaikyti šiems vaikams. Įrengtume muzikos terapijos kambarį, šviesos, garsų kambarius, kuriuose vaikai galėtų išgyventi savo emocijas, atsipalaiduoti. Šiems vaikams mokykloje yra be galo sunku. Dabar kaip tik turėjome du naujokus dienos centre ir kalbėjome su jų tėvais. Pasak jų, pirma klasė buvo tikra katastrofa. Pedagogai tiesiog nerado bendros kalbos, nors ir juos suprantu, – kai klasėje 24-26 vaikai ir keli iš jų turi individualių poreikių. Tokiu atveju šie vaikai lieka atstumti – net į prailgintas grupes jų nenori priimti. O jiems pradėjus lankyti vaikų dienos centrą, nors nedaug laiko nuo mokslo metų pradžios tepraėjo, jau matau teigiamus pokyčius.

Artėjant Pyragų dienai, kurią „Gelbėkit vaikus“ kviečia švęsti kepant pyragus, vaišinant kolegas ir drauge aukojant organizacijai. Salininkų, Pagirių bei Baltosios Vokės dienos centrų vadovė Vitalija dalinasi dažnai šeimai ir vaikų dienos centrų lankytojams gaminamo torto receptu.

Nekeptas tortas „Padovanok šypseną draugui“

Ingredientai (10 porcijų)

Pagrindui:
Šokoladinių sausainių – 360 gramų
Sviesto (tirpinto) – 100 g

Karameliniam kremui:
Karamelizuoto kondensuoto pieno – 270 g
Sūdytų žemės riešutų (kepintų) – 140 g
Sviesto (minkšto) – 100 g

Kremui:
Kreminės varškės – 500 g
Grietinėlės (35% riebumo) – 400 ml
Cukraus – 150 g
Vandens – 60 ml
Želatinos – 20 g
Vanilinio cukraus – 8 g

Glajui:
Pieniško šokolado – 100 gramų
Grietinėlės (apytikriai) – 1 šaukštas

Papuošimui:
Karamelizuoto kondensuoto pieno – 130 g
Sviesto – 50 g
Sūdytų žemės riešutų (kepintų) – 30 g

Gaminimas

1. Pagrindui sausainius susmulkiname iki trupinių, sumaišome su sviestu.
2. Formos, atsegamais kraštais, dugną išklojame kepimo popieriumi. Sausainių mase padengiame formos dugną, šaukštu paspaudžiame, išlyginame. Paliekame šaldytuve stingti apie 1 val.
3. Karameliniam kremui susmulkiname riešutus.
4. Karamelizuotą kondensuotą pieną sumaišome su minkštu sviestu, suberiame susmulkintus riešutus. Atsargiai užtepame ant sausainių pagrindo ir vėl dedame į šaldytuvą.
5. Kremui želatiną užpilame šaltu vandeniu ir paliekame 10 minučių išbrinkti. Išbrinkusią tirpiname vandens garų vonelėje. Indelį su želatina uždedame ant puodo su lėtai verdančiu vandeniu, kad indelio dugnas nesiektų vandens. Nuolat maišant, kaitiname (neužvirinkite). Ištirpintą želatiną paliekame atvėsti, tačiau ji turi išlikti vos šilta, nepradėjusi ar tik vos pradėjusi stingti.
6. Elektriniu plakikliu išplakame šaltą grietinėlę iki minkštų putų.
7. Kitame dubenyje išplakame kreminę varškę su cukrumi, vaniliniu cukrumi. Nuolat maišydami, maža srovele supilame atvėsusią želatiną. Gerai išmaišome. Atsargiai įmaišome plaktą grietinėlę.
8. Gautą kremą tolygiai paskirstome ant jau esančių dviejų sluoksnių ir vėl dedame į šaldytuvą stingti bent 4 valandoms.
9. Glajui garų vonelėje arba mikrobangų krosnelėje ištirpiname šokoladą su šaukštu grietinėlės. Paliekame pravėsti.
10. Aptepame sustingusio torto viršų. Leidžiame išdžiūti.
11. Papuošimui karamelizuotą kondensuotą pieną išplakame su sviestu. Konditeriniu maišu ant torto formuojame papuošimus. Papuošiame riešutais, guminukais ir spalvotais pabarstukais.

Skanaus!