Arbatinukai iš viso pasaulio
Iš Lazdijų rajono kilusi 59 metų Irena Korsakienė per ilgus veiklos metus išbandė galybę veiklų, daugiausiai jų buvo susijusios su prekyba. Likimas Ireną atbloškė į Biržus, kur ilgainiui buvo įkurta „Biržų arbatinė“ bei nedidelis viešbutukas. Bet čia ne tik arbatos ar saldumynų gali nusipirkti, o ir senovinių arbatinukų kolekciją apžiūrėti.
Atvykus čia jautiesi tarsi patekęs į muziejų. „Visuomet patiko menai, vis kažką dekoruodavau, lipdydavau, tad ir į „Biržų arbatinę“ nemažai širdies įdėjau“, – prisipažįsta Irena.
I. Korsakienė sako turinti dvi dideles aistras – tai senienos ir benamiai gyvūnai. Bene per 20 metų surinktus arbatinukus ir kavinukus norėjosi ir kitiems parodyti. „Perku tokius eksponatus, kurie man pačiai gražūs, ir nebūtinai jie išskirtinės kolekcinės vertės. Man tai teikia malonumą“, – pasakoja moteris.
Paklausus, koks gi arbatinukas yra pats seniausias, Irena mini 1791 metų gamybos arbatinį. O išskirtinių yra ir daugiau.
„Turime arabiškų, angliškų, su dedikacijomis ar net rašteliais viduje. Kas gi ten parašyta, mums padėdavo išversti lankytojai. Kartą užsuko kinų pora, kurie pamatę virdulį iš Tibeto padėjo perskaityti viduje esantį raštelį“, – džiaugiasi I. Korsakienė.
Irena vadovaujasi dviem principais – daryk viską pakylėta nuotaika ir mylėk atvykėlius. Ji įsileidžia visus lankytojus, jei turi laiko, pati papasakoja apie kolekciją. Yra net buvę, kai jaunavedžiai čia pasiprašė fotosesiją surengti.
Porcelianas aviaparke
Panevėžietė Irena Puidokienė ilgus dešimtmečius rinktą porcelianą prieš trejus metus įkurdino Stanionių kaime, atidarydama bene didžiausią Baltijos šalyse Porceliano galeriją. Būtent čia, Įstros aviaparko teritorijoje jos vyras Virmantas atidarė Įstros aviacijos muziejų, tad galerija įsikūrė po tuo pačiu stogu.
Iš Radviliškio kilusi I. Puidokienė su būsimu vyru susipažino dar mokykloje. Studijų metais susilaukė vaikų ir galiausiai šeima įsikūrė Panevėžyje. Visuomet menais besidomėjusi Irena yra baigusi smuiko klasę muzikos mokykloje, dešimt metų dirbo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro administracijoje. Vėliau vyras pasiūlė padirbėti šeimos versle.
Meniškos prigimties Irena sako, kad porceliano skulptūrėlių kolekcionavimas prasidėjo nuo mamos turėtos dar Leningrado porceliano fabrike pagamintos grakščios mergaitės, kuri jai labai patikusi. Tad nejučia Irena pradėjo dairytis tokių eksponatų sendaikčių turguose.
„Kriterijus buvo vienas – gražu ir patinka“, – šypsosi I. Puidokienė. Tik po kelių metų ji suprato, kad derėtų kolekciją pildyti vertingesniais, senose gerose manufaktūrose pagamintais arba autoriniais rankų darbo gaminiais. Taip kolekcija iš mėgėjiško rinkimo peraugo į naują lygį.
Bene tris dešimtmečius viskas kaupta namuose ir sandėliukuose, kol galiausiai nusprendė kolekciją turėti ne tik sau. Patalpų, kur galėtų ją įkurdinti, Irena ilgai ieškojo Panevėžyje, kol su šeima pasitarusi galiausiai nusprendė, kad geriausia vieta – buvusio aerodromo viešbučio patalpose.
„Neįprasta galerijos vieta traukia lankytojus. Kadaise čia skraidydavo lėktuvai, 2002 m. Įstroje netgi buvo surengtas Europos akrobatinio skraidymo čempionatas, vykdavo ir kitos aviacijos šventės. Šiai veiklai nuslopus, vyras čia atidarė aviacijos muziejų, o dabar čia – ir mano galerija“, – pasakoja I. Puidokienė.
Pasak moters, suprojektuoti ir įrengti patalpas padėjo dukra architektė. Dabar čia eksponuojama begalė širdžiai mielų porceliano kūrinių.
„Teko išdėlioti per tūkstantį porceliano figūrėlių, kompozicijų, indų, kitų nuo pat XVIII a. sukurtų porcelianinių daiktų“, – savo kolekcionavimo aistros neslepia I. Puidokienė.
Dabar galerijoje eksponuojamos rankomis tapytos ir auksuotos vazos, šviestuvai, figūrų kompozicijos. Porceliano gaminių stilių įvairovė plati – nuo japoniškojo imari, baroko, rokoko, art nuoveau iki postmodernizmo.
Irena kolekcionavimą vadina „porceliano liga“. Ji ir dabar ieško naujų gaminių, stebi aukcionus, užsuka į antikvariatus.
Apie kiekvieną galerijos eksponatą I. Puidokienė gali pasakoti ilgiausias istorijas.
„Per visus šiuos metus daug sužinojau apie porcelianą ir jo gamintojus. Man nebereikia matyti gamintojo ženklo, kad suprasčiau, kokio jis laikmečio ar kur pagamintas. Be to, man labai rūpi kiekvieno daikto istorija. Kartais tai daug svarbiau nei paviršinis porceliano grožis“, – akcentavo moteris.
Vietovės istoriją liudijantys radiniai
Niekuo neišsiskiriančiame name prie Šešupės Kudirkos Naumiestyje gyvena Gražina ir Petras Žemaičiai. Jų namuose per daugelį metų susikaupė ne tik sodybos teritorijoje rasti įvairių istorinių laikotarpių daiktai, bet ir daug su Vinco Kudirkos gyvenimu susijusių eksponatų.
„Jūs atėjote į kolekcininkų namus, – tokiais žodžiais pasitiko buvusi pradinių klasių mokytoja Gražina. – Sodybos teritorijoje vis dar pavyksta rasti XVI–XIX a. čia gyvenusių žmonių daiktų. Nuvalytos, su archeologų, muziejininkų, kolekcininkų pagalba „prakalbintos“ smulkios monetos, sagos, molio šukės atskleidė daug buities, verslo ir net karybos detalių“.
G. Žemaitienė su vyru sukaupė ir ne ką mažiau įdomių eksponatų iš Kudirkos Naumiesčio dvyniu vadinto Širvintos miesto, esančio Kaliningrado srityje, kuris vienintelis Europoje po Antrojo pasaulinio karo taip ir liko neatstatytas.
„Abu miestus skyrė tik Širvintos upelis. Jų gyventojai aktyviai prekiavo, todėl lietuviškojo pasienio namuose buvo gausu prūsiškų indų, rakandų, papuošalų, baldų. 1944 m. frontui slenkant į vakarus, vietiniai gyventojai traukėsi kartu. Nemaža dalis be šeimininkų likusių namų turto pateko į mūsų kraštą. Tad užsukusiems mielai pasakoju ir dingusio miesto istoriją“, – teigia moteris.
Šeimos namuose nemažai su Vinco Kudirkos gyvenimu susijusių eksponatų. Juk jis buvo žymiausias Kudirkos Naumiesčio gyventojas – daktaras, publicistas, rašytojas, muzikas, tautinio atgimimo šauklys.
20 metų Gražina vadovavo Kudirkaičių organizacijai Vinco Kudirkos gimnazijoje. Ieškant, kuo sudominti jaunimą, palaipsniui susikaupė ir asmeninis teminis Vinco Kudirkos rinkinys, kuriame – knygos, žurnalai, atvirukai, natos, laikraščiai, nuotraukos, lankstinukai.
Gražinos kolekcijoje – beveik visi eilių rinkinio „Laisvos valandos“ leidimai. Pati pirmoji plonutė knygelė išleista daktarui dar gyvam esant, tik, deja, jo nesuspėta pamatyti.
„Bene brangiausias eksponatas – laikraščio „Varpas“ 1898 m. komplektas. Jo šeštame numeryje pirmą kartą buvo atspausdinta „Tautiška giesmė“. Nors V. Kudirkos autorinių kūrinių yra nedaug, tačiau jie reikšmingi, žadinantys tautinę savimonę, norą siekti laisvės“, – pasakoja G. Žemaitienė.