Tokių menininkų Lietuvoje nedaug, gal tik keliolika.
„Mintis juos kurti atėjo Amerikoje, Niujorke, kur vienoje parodoje išvydau vienos garsios dailininkės darbus“, – pasakoja L. Šutas.
Grįžęs į Lietuvą keletą metų brandino idėją, kad reikėtų ir jam pabandyti juos kurti. Taip gimė pirmieji.
Iki šiol jis sukūrė daugiau nei 50 asambliažų. Jų kūrybai dailininkas panaudoja viską, ką žmonės linkę tiesiog išmesti: tai įvairūs atitarnavę seni namų apyvokos daiktai, laikrodžių detalės, stalo įrankiai, monetos, šovinių gilzės, lėlių dalys…
„Daug reikalingų šiai kūrybai detalių tiesiog už centus galima prisipirkti sendaikčių turguje“, – pasakoja L. Šutas.
Norint sukurti asambliažą, kiekvienas menininkas susigalvoja tik jam vienam žinomų įvairių technologijų. Liutauras kai kuriems kūriniams naudoja specialią masę iš tuščių kiaušinių pakuočių.
„Jas sumalus ir sumaišius su tam tikrais, mano paties sugalvotais komponentais gaunasi masė, kažkas panašaus į molį. Tada iš jos lipdai reikiamą formą“, – menininkas praskleidė mažytę savo kūrinių gimimo paslaptį.
Sukurti vieną darbą kartais prireikia net kelių mėnesių.
„Padarai kažkiek ir leidi susigulėti mintims. Tada kažką vėl pridedi arba, atvirkščiai, – išimi“, – pasakojo asambliažų kūrėjas.
Po kelerių metų, valdžius savitą kūrimo techniką, menininko darbais susidomėjo užsienio meno kolekcininkai. Jo kūriniai yra iškeliavę į Vokietiją, Turkiją, Vokietiją, Angliją.
Paskutinis baigtas pastarosiomis dienomis. Kauno senamiestyje gyvenantis dailininkas kartą eidamas Vilniaus gatve baloje pamatė grindinį rekonstravusių darbininkų numestą įdomią lentą.
Supratęs, kad ji niekam nereikalinga, parsinešė į dirbtuves.
„Ji tapo lyg balta drobė ant kurios tapo dailininkai“, – prisimena dailininkas, rodydamas paskutinį sukurtą asambliažą.
Šiuo metu su L. Šuto darbais meno gerbėjai gali susipažinti Senamiestyje, M. Valančiaus gatvėje esančioje meno galerijoje „Spalvų pasaulis“. Dailininko planuose – artimiausiu metu surengti ir pirmąją šių darbų personalinę parodą, parengti jų katalogą.