Laigo jau kelios dešimtys žirgų
„Gintarinė pasaga“ – vienintelis žirgynas Pasvalio rajone, veikiantis jau beveik trejus metus. Įkūrėjai sparčiai žengia į priekį: per metus išsiplėtė nuo 18 iki 36 žirgų, o kitąmet planuoja pasiekti savo tikslą – auginti pusšimtį šių nuostabių gyvūnų.
Tobulinama infrastruktūra: žiemą iškilo antros arklidės, statomos ir dar vienos, taip pat – jojimo maniežas bei buitinis korpusas (balninė, rūbinė, administracijos patalpos ir kt.). Tiesa, nors maniežas dar nebaigtas įrengti, lyjant treniruotės jau vyksta čia. Esant geram orui – lauko jojimo aikštėje.
„Stipriai plečiamės. Planas – 50 žirgų. Nedaug ir trūksta. Kitais metais, jei viskas bus gerai, turėtų kumeliuotis dvylika ar trylika kumelių“, – apie naujienas žirgyne pasakoja veterinarė Digna Petkinytė.
Išskirtinis verslas
Pagrindinis įkūrėjų tikslas – veisti gerus, kilmingus, sveiko proto ir charakterio žirgus. Šioje srityje išsikėlė aukštą kartelę. Stažuotės ir mokymai vyksta daugiausia užsienyje – Lietuvoje tai neišplėtota sritis.
Veisimas Europoje – sezoninis darbas, pavasaris pats intensyviausias. Reikia analizuoti genetiką, prižiūrėti rują, veisti. Kumelės laukiasi apie vienuolika mėnesių, tačiau vados laikas priklauso ir nuo aplinkos sąlygų. Kiekviena kumelė jaučia, kada kumeliukui gimti saugu – ar tinkamos oro sąlygos, ar bus, kur ganytis. Tad nėštumas gali tęstis ir metus. Galiausiai – darbas su naujais žirgais, sulaukusiais tinkamo amžiaus. Dalis jų keliaus pas naujus savininkus, dalis liks Daičiūnuose, kai kurie – būsimi sportininkai. Šablono nėra, nes kiekvienas žirgas į pasaulį ateina su savo pašaukimu.
Su žirgais – kaip su vaikais
Kitas siekis – sukurti traukos centrą. Tai jau vyksta – žmonės rengia čia šventes, mokosi jodinėti, džiaugiasi draugyste su gyvūnais.
Erdvės labai daug, tad užsirašius jojimo pamokai ar kitai pramogai, lankytojai kviečiami apžiūrėti visą žirgyną, susipažinti su gyvūnais. Šie bendrauti labai nori – atvykėlius apspinta būriu, glaustosi, laižo, o paskui tarpusavyje šelmiškai žvengia. Nors žirgai – įspūdingi ir kilnūs gyvūnai, elgesiu dažnai primena padūkusius vaikus, yra smalsūs ir žaismingi.
„Su žirgais tikrai smagu. Bet su direktoriumi (žemės ūkio bendrovės „Vaškai“, kurios teritorijoje ir įkurta „Gintarinė pasaga“, vadovu Gintaru Linkevičiumi. – aut. past.) juokaujame: „Vajetau, ką mes čia užsiveisėm.“ Vaikai užauga ir pasidaro savarankiški, o su žirgais tai neįvyksta niekada, – šypsosi D. Petkinytė.
Žirgas reikalauja nuolatinės priežiūros, bendravimo, laiko.
„Tų, kuriems iš tikrųjų patinka gyvūnai, reakcijos tai išduoda. Kol vaikai su trenere, mamos tuo metu visą valandą vaikšto atvėpusiais žandikauliais, fotografuoja. Taip pat yra viena mergaitė, kuri vos įžengusi į žirgyną plačiai išsišiepia, – ir šypsosi visą laiką čia būdama“, – džiaugiasi Digna. Įkūrę žirgyną, tikrai „išgydė“ ne vieną vienatvę.
Išmoksti daug daugiau nei joti
Džiugu, kad daugiausia žirgyno lankytojų – iš Pasvalio krašto. Populiarios – edukacijos vaikams, dažnai atvyksta grupės iš mokyklų, darželių. Vasarą užsuka iš miestų į gimtinę atvykę atostogauti kraštiečiai. Nori apžiūrėti ūkį, pabūti su gyvūnais, išbandyti save balne. Dažniausiai tai – vaikai su tėveliais, suaugusieji naujam užsiėmimui ryžtasi rečiau. Atvykti rekomenduojama vaikams maždaug nuo dešimties metų. Pirmoji pamoka – balnojimas, žirgo paruošimas, pagrindinės bendravimo su žirgu taisyklės.
Viena įdomiausių ir romantiškiausių pramogų žirgyne – pasijodinėjimas laukais. Tam jau reikia būti pažengusiam, gebėti tvirtai išsilaikyti balne, kontroliuoti savo judesius ir jausti pusiausvyrą – kad nei žirgas, nei raitelis nesusižeistų. Per kiek laiko galima to pasiekti – labai individualu.
„Šiandien tokių žmonių pas mus nedaug. Tačiau joti būryje paprasčiau nei aikštėje vienam. Žirgai – bandos gyvūnai, yra vedantis lyderis, visi kiti seka“, – pasakoja specialistė.
Digna pabrėžia, jog norint tapti neblogu raiteliu, nepakaks vienos pamokos per mėnesį. Šiandien yra vos keli nuolatiniai žirgyno mokiniai – tai reikalauja ypatingos kantrybės. Dirbti reikia ne tik su žirgu, bet ir su savimi. Visai ne mitas tai, kad žirgas jaučia raitelio būseną – jei esi piktas, išsigandęs, pasimetęs – gyvūnas taip pat įsitemps ir treniruotė nebus gera. Užsibrėžus išmokti joti, tenka mokytis ir sąmoningumo, vidinės ramybės, disciplinos.
Aistra, kuri užvaldo viską
„Per gimdymo sezoną miegame prie kamerų. Budime. Vos tik kas – lekiame. Kumelės labai greitai gimdo, yra daug rizikų – pavyzdžiui, kumeliukas gali uždusti – tad turime būti šalia, čia ir dabar“, – apie kasdienybę pasakoja Digna.
Žirgų veisimas – Lietuvoje mažai išvystyta ir gan sudėtinga sritis, kurią ir plėtoja „Gintarinė pasaga“. Na, o augant verslui, pagalbos reikės vis daugiau.
Žemyna žirgyne jau veda pamokas vaikams. Žiemą dalyvaus ir pirmosiose profesionaliose konkūrų varžybose.
Nukristi nuo arklio – kone privaloma
Digna pasakoja apie naują komandos narę – paauglę Medą iš Tetirvinų. Prieš įsikuriant „Gintarinei pasagai“, ji lankė žirgyną Biržuose. O dabar daug laiko praleidžia Daičiūnuose. Nekrykštauja, nesvaičioja, o tiesiog kantriai, su tyliu užsidegimu dirba. Yra kritusi nuo visų žirgyno arklių. Atsikelia, nusipurto ir vėl deda koja į balnakilpę.
„Iškart pamatėme, kad Meda gali joti. Šiandien jau laikome ją savo žirgyno darbuotoja – gali bet kada atvažiuoti, žino, ką reikia padaryti, moka pravesti treniruotę“, – didžiuojasi vadovė. Vaškų žirgynas – atviras visiems, pamilsiantiems žirgus. Lyg lietuviška „Hartlando užuovėja“.
Ar žmogus bus raitelis, galima pasakyti beveik iš karto. Kokių savybių reikia?
Nebūti susikausčiusiam, atidžiai klausytis trenerio, nebijoti išsitepti. Be to, žirgas – ne dviratis. Vieną dieną treniruotė buvo puiki, užmezgamas ryšys, o kitą dieną gyvūnas jau gali būti viską pamiršęs (ypač kumelės) arba nenori nieko daryti. Ir vėl iš naujo.
„Nepaisant visko, tai turi vežti“, – svarbiausią sąlygą atskleidžia Digna.
Žirgyne – savos intrigos ir džiaugsmai
Savo charakterį turi kiekvienas žirgas. Pavyzdžiui, Šachą gali apsikabinti, Libido nepatinka būti glostomam pirštinėmis, o Marcipanas – labai švelnus, paaugęs bus tikras šeimos žirgas.
„Arklys bijo tik vienintelio dalyko – visko! Štai šios kumelės vengia vėjuotų vietų ir neklauskite, kodėl. Yra nepaaiškinamų dalykų, – apie žirgų paslaptis kalba Digna. – Įdomu ir tai, kad eržilai smalsesni, o kumelės – atsargesnės, laikosi atokiau. Bet, aišku, eržiliukai ir kvailesni. Jei tik yra, kur įlįsti, – būtinai tai padarys. Kaip tikri bernai“.
Žiemą kiekvienas žirgas leidžia savo garde arklidėse. Digna jau dabar planuoja, kaip rikiuos žirgus – kas prie ko stovės. Kaip ir ruošiantis dideliam baliui, reikia gerai apsvarstyti susodinimo tvarką, kad visi liktų patenkinti ir nekiltų konfliktų.
Colibris
„Colibrio mamos esame mes. Su žirgais bendrauti jis nemoka – nesibaido bulių ir karvių, bet bijo kitų arklių. O žmogus jam yra chebrantas. Kartais atrodo, jog pats galvoja, kad yra žmogus. Kumeliukai, žaisdami su mamomis, stumdosi, kelia kojas. Lygiai taip pat Colibris elgiasi su manimi. Auklėjame, nes jėgos jau tikrai turi. Tik nusisuki, kanopos – ant pečių“, – juokiasi Digna.
Atgal į gamtą
Tiesa ta, kad šiame krašte nėra stiprių žirgininkystės tradicijų. Vyresniesiems arklys – darbinis kolūkio gyvūnas, o jaunimui – jau tik folkloras ar paveikslėlis internete. „Stengiamės auginti naują kartą, kuriai žirgas – kai kas daugiau. Ugdyti supratimą, jog tai – ir vargas, ir draugas,“ – atskleidžia D. Petkinytė.
Žirgyne apsilankius kaimiškų mokyklų mokiniams, tenka nustebti – net kaimo vaikai jau nebežino, kaip atrodo karvė, o arklys jiems primena didelį šunį. Na, o atvykę naujieji pasvaliečiai neretai skundžiasi, kad žirgyne – smirda. Visa tai tik didina motyvaciją žirgyno darbuotojams puoselėti „Gintarinę pasagą“.