UAB „Rivona“ šiemet švenčia 30 metų veiklos jubiliejų, tad rubrikoje „Kava su vadovu“ su bendrovės savininku Dainiumi Dunduliu pasikalbėjome apie verslo kūrimo sąlygas laukiniais 90-aisiais metais, kas padėjo išvengti susidūrimo su nusikalstamomis grupuotėmis, kodėl jo įmonė neturi nei juristo, nei finansininko, ir už kiek sutiktų parduoti savo verslą.
Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis Lietuvoje buvo intensyvus – išsilaisvinimas iš Sovietų Sąjungos, Nepriklausomos šalies kūrimas, naujų verslų atsiradimas, kovos su nusikalstamomis grupuotėmis. Įmonę jūs įkūrėte 1993 metais, pats esate sakęs, kad tai buvo neramus laikotarpis, reikėjo saugotis, kad kas galvos nenusuktų. Tai ar buvo bandančių tą galvą nusukti?
Kai 1993 metais registravome įmonę, iš viso buvo trys darbuotojai. Tuo metu buvo didelis įmonių kūrimosi protrūkis. Tame kontekste mes nebuvome labai matomi. Tai pradžioje niekas mūsų nelietė, nes jokios didelės veiklos dar nevykdėme.
Tuo metu „Urdžia“ (dabartinė „Vilniaus prekyba“, valdanti „Maxima grupę“ ir kitus verslus – Delfi) ir „Mineraliniai vandenys“ buvo labai didelės įmonės, lyginant su mumis. Dėl to iki kažkurio laikotarpio mūsų niekas nepastebėjo.
Mūsų pirmoji kontora buvo bute Lazdynų rajone. Nusipirkome sunkvežimį ir su tuo sunkvežimiu pradėjome prekes vežti. Tiesa, sunkvežimį nusipirkome, o priekabai pinigų pritrūko.
Mes neturėjome „stogo“, kaip tais laikais buvo labai populiaru. Mus buvo apvogę, bet kad mokėtume kažkam už apsaugą – to nebuvo. Mums tiesiog pasisekė, aš nesakau, kad mes buvom labai kieti, kaip mėgsta kai kurie girtis. Mums paprasčiausiai pasisekė. Bandė mus šiek tiek spausti, bet mes išvinguriavom. Tikrai buvo daug mokančių už „stogą“ ir jei mus būtų prispaudę, ko gero, ir mums būtų tekę tai daryti, nenoriu aš vaidinti didvyrio.
Jums tada buvo 24 metai, ko gero, ambicijų turėjote daug. Ko tikėjotės tuo metu įkurdamas įmonę?
Aš buvau 24 metų amžiaus, bet atrožiau kaip 16 metų. Tai man padėjo. Niekas iš tų organizacijų (nusikalstamų – Delfi) net negalvojo, kad aš galiu kažkokią veiklą vykdyti. Taip išėjo, kad manęs nepastebėjo, nes pagal amžių, pagal „dresscode“ (aprangos kodą – ang.) nepraeidavau.
Tuo metu aš bendrabutyje gyvenau ir visi vyresniųjų kursų studentai kažką darė, kūrė verslus. Labai savotiškas mūsų bendrabutis tada buvo, visi užsiiminėjo kažkokia veikla. Dabar galima būtų pavadinti verslo inkubatoriumi, tik, aišku, nelegaliu.
Įvairių tų veiklų buvo – vieni detales vežė į Jugoslaviją, kiti, kaip ir mes, užsiiminėjo prekių vežimu iš Maskvos. Kiti plastikinius maišelius gamino, tuos pačius, kuriuos dabar apmokestino už vieną centą. Dar džinsus garino, po to veždavo į Rusiją pardavinėti.
Buvo įdomiausia tai, kad tų studentų tėvai pinigų visiškai neturėjo, o tie studentai pinigų turėjo. Ir tai jausdavosi, nes net infrastruktūra šalia bendrabučių keitėsi – buvo orientuota į tuos pasiturinčius studentus.
Su kokiais kasdieniais iššūkiais susidurdavo tuometiniai jaunieji verslininkai? Ką reiškė kurti verslą tik besikuriančioje valstybėje?
Vis tik manau, kad daugelis nesitikėjo, jog tos veiklos ilgai tęsis. Mūsų vaikystė ir jaunystė Sovietų sąjungoje praėjo suvokiant, kad jokios veiklos tu negali turėti. Aš net pats nesuvokiau savo galvoje, kad net ta nepriklausoma Lietuvos valdžia leis kažkokią veiklą vykdyti ilgai. Atrodė neįmanoma, kad privatus verslas galės normaliai vykdyti veiklą. Atrodė, kad neilgai trukus tai bus uždaryta. Toks mąstymas buvo pasekmė aplinkos, kurioje mes augome.
Nors nesitikėjote, kad pavyks savo veiklą vykdyti ilgai, vis tik šiemet švenčiate savo veiklos trisdešimtmetį. Tai kada iš trijų žmonių versliuko Lazdynų bute jūsų įmonė pradėjo augti, kada ir koks buvo tas lūžis?
Aš sutinku su tuo, ką mano tėtis sakydavo – kad mes užsiiminėjome spekuliacijomis. Kitaip tariant, „perki parduodi“. Tuo metu tikrai labai daug lietuvių tuo užsiiminėjo. Gal ne pusė šalies, bet tikrai nemažai. Pagrindinis verslas buvo iš kažkur gauti kažkokias prekes ir jas parduoti.
Mano tuo metu labai nestandartinis sprendimas buvo įsirengti pardavimo vietą ne Paneriuose sandėliuose, o dabartiniame „Ogmios“ outlet (išparduotuvių centras Žirmūnuose – Delfi), Lakūnų gatvėje. Mes įsirengėm patalpas, patys jas remontavomės. Viską darėme modernizuotų bazių principu. Neigiama to pusė buvo, kad vis tik daug vilniečių važiuodavo į Panerius apsipirkti, bet pamažu tam tikrą kiekį pirkėjų pritraukėme ir Žirmūnuose. Prekyba pradėjo vystytis, bet tai buvo modernizuota sandėlinė 90-ųjų prekyba. Toli gražu iki šių laikų sandėlinės prekybos.
Ko ėmėtės, kad padidintumėte tą žmonių srautą, kokie sprendimai padėjo vystytis verslui?
Tada pradėjome važinėti į užsienį, dairytis, kaip ten atrodo parduotuvės. Neturėjome jokio supratimo, kaip turi atrodyti prekybos centrai. Juk Lietuvoje buvo tik tie tarybiniai gastronomai su prekystaliais. Tuo metu toks dalykas kaip savitarna buvo didžiulis iššūkis. Savo kolegoms turėjau rimtai įrodinėti, kad reikia savitarnos, jie šios idėjos nepalaikė, sakė, kad prekes išvogs. Šiais laikais visiems labai elementaru tokia prekyba, bet tuo metu tai buvo sunkiai įsivaizduojama.
Pirmą savitarną pritaikėme ilgo galiojimo prekėms. Kai tai pradėjome, prekyba pajudėjo ir žmonių srautas išaugo. Aišku, apyvartos tada buvo juokingos, lyginant su dabartinėmis. Bet tuo metu pradėjo kurtis pati parduotuvės koncepcija. Ta pirmoji dar nebuvo tikra parduotuvė, net ir antroji nebuvo.
O ar vogė žmonės, pamatę, kad prekes galima patiems pasiimti, o ne jas paduoda iš prekystalio?
Nevogė iš tiesų. Jei žiūrint į procentus, kiek aš pamenu, jie buvo visai nedideli. Šiandien tie „užmaršumo“ procentai, kaip aš juos vadinu, yra didesni nei tais laikais.
Iš to socialistinio lagerio išėję žmonės į kitus žmones žiūrėjo su labai dideliu nepasitikėjimu. Mes esame pagadinti žmonės. O iš tiesų labai didelė dalis žmonių elgiasi padoriai. Tik vienetai yra tų, kurie elgiasi ne visai tinkamai. Esu daug sprendimų padaręs, kur reikia pasitikėjimo, ir tikrai daugeliu atveju tie sprendimai pasiteisina. Nereikia apie žmones galvoti blogai. Pasitikėjimo kreditas yra reikalingas, nes tada normalizuojasi santykiai tarp žmonių.
Kada parduotuvė tapo bent panaši į tai, kaip dabar suvokiame prekybos centrus?
1997-1998 metais atidarėme maždaug 1500 kv. metrų dydžio parduotuvę su lentynomis – ne šiuolaikinėmis, bet jau gana normaliomis. Tai, galima sakyti, buvo pirmoji parduotuvė. Įsivaizduokite, kasų stalai buvo sukalti iš lentų, kadangi mums buvo per brangu pirkti gamyklinius. Aišku, nebuvo jokio konvejerio. Tik labai gaila, kad nuotraukų neliko.
Verslas vystėsi, tačiau 1998 metais Rusijoje prasidėjo ekonomikos krizė. Kiek jūs buvote tada priklausomi nuo Rusijos ekonomikos, kokia dalis prekių buvo importuojama iš ten?
Aš iki 1993 metų iš Rusijos veždavau pramonines prekes ir parduodavau į komisus. Ir taip aš sukūriau pradinį kapitalą. O 1998 metais dar tam tikras procentas buvo prekių iš Rusijos, nepaneigsiu to. Bet pagrindas buvo lietuviškos arba vakarietiškos prekės. Pagal apyvartą, ne daugiau kaip 5- 10 proc. buvo rusiškos prekės.
Vis tik nuo Rusijos ekonomikos Lietuva dar buvo priklausoma. Ar Rusijos ekonomikos krizė 1998 metais buvo ir jums pirmoji didžioji krizė? Vis tik pagrindinė apyvarta tuomet buvo ne iš mažmeninės prekybos?
Mums labai stipriai įkando. Nors aš daugiausia apie parduotuvę pasakojau, vis tik parduotuvės apyvarta mūsų bendroje veikloje sudarė vos 10-20 proc. O didmeninė prekyba sudarė apie 80-90 proc. apyvartos. Mes importuodavome arba pirkdavome iš Lietuvos gamintojų prekes ir išvežiodavome kitoms prekybos vietoms. Tai buvo mūsų pagrindinė veikla. Ir tik kokiais 2000-aisiais metais mežmeninė ir didmeninė apyvartos susilygino. Tai tuo metu ne iš parduotuvės gyvenome.
Dabar daug kalbama apie tiekimo grandines, tačiau šiandien daugiausiai prekybos tinklai perka prekes tiesiogiai iš gamintojų. Tais laikais tarp pardavėjo ir mažmenininko reikėjo praeiti kokius tris keturis tarpininkus. Viename iš tokių tarpininkų ir mes buvome.
Antrąją parduotuvę atidarėme 1999 metais birželio 3 dieną. Labai gerai pamenu, nes tą dieną mano sūnus gimė. Parduotuvę „Kometa“ atidarėme Karoliniškėse, kuri ir šiandien dar yra. Prisimenu, kad patys remontą darėme ir lentynas stumdėme. Atidarėme ją per 3-4 paras. Bet, švelniai tariant, buvome netobuli – lentynas patys stumdėme, nė brėžinių neturėjome. Nesuvokėme, kad popieriuje stumdyti lentynas yra žymiai lengviau nei realiai stumdyti jas patalpose.
Einant toliau per pastarąjį trisdešimtmetį, negalima praleisti 2008-2009 metų krizės. Pamenu, kad su jumis kalbėjome interviu prieš maždaug metus ir tada jūs sakėte, kad matote panašumų su tuo, kas vyksta dabar, ir tuo, kas buvo per 2008 metų krizę. Ar vis dar taip manote?
Vis tik ne. Aišku, yra tų įtampėlių, bet kol kas nieko blogo nėra. Aišku, aš girdžiu, kad baldų pramonei nėra labai gerai, bet dalyvavau vienoje diskusijoje su vienu baldininku, tai pas jį nemažai optimizmo buvo. Žinoma, yra įmonių, kurios susiduria su sunkumais, bet visais laikais taip buvo. Nenorėkime, kad visi pasiektų puikių rezultatų.
Tačiau šiai dienai nieko blogo ar baisaus aš nematau. Atlyginimai kyla, darbuotojų trūksta, aišku darbdaviui tai yra blogai, bet darbuotojui tai labai gerai ir ekonomikai yra gerai. Tai jei pajamos kyla ir darbų netrūksta, jokios krizės šiuo momentu nebus. Tai, aišku, mano asmeninė nuomonė. Kai tu bijai kažkokio dalyko, tu gali pasisaugoti. Tai kadangi mes bijome ir saugomės, tai mes ilgesnį laiką ištempsime be nuosmukio.
Bet kad nuosmukis bus – tai čia net ne 99, o 100 procentų. Tik klausimas – kada. Taip nebūna ekonomikoje, kad nebūtų nuosmukių, bet šiandien jo dar tikrai nėra. Ar už pusės metų nebus? Nežinau. Jei prisimenant 2008 metus, tai tų metų vasarą jau buvo viskas aišku, kad bus krizė. Aišku, garantuotas nesu. Paprastai kriziniai dalykai vyksta tuo kietuoju nusileidimu – sausį, vasarį, po Kalėdų. Nesu garantuotas, kad tas kietasis nusileidimas kitų metų sausį ar vasarį neįvyks, bet kol kas didelių požymių nematau.
Pakalbėkime apie jus patį kaip žmogų. Man jūs atrodote ūkiškas vadovas, be to esate kalbantis, einate į viešumą. Jei palygintume su kitų didžiųjų įmonių vadovais, retai pasitaiko, kai patys savininkai eina į viešumą, užsiima viešaisiais ryšiais. Jūs tą darote.
Viskas įvyko automatiškai. Aš nepamenu tiksliai, bet buvo kažkokia problema, dėl kurios aš turėjau išeiti į eterį, į viešumą. Šiandien aš jau suvokiu, kad tu turi kalbėti, pasakoti apie savo veiklą. Bet anksčiau labai to nenorėjau, iš savo prigimties aš nesu viešas žmogus. Bet kai atsitinka kažkokia force majeure (pranc. nenugalima jėga; teisės principas, kad negalima reikalauti to, kas neįmanoma – Delfi), tu turi kalbėti ir papasakoti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip. Nes jei nekomunikuosi, tada ta situacija gali apaugti gandais. Aiškų, tų kalbėtojų, ale (neva – Delfi) ekspertų, yra pilna. Jų tikslas – save viešinti, iškelti, ir kuo skambiau kalbėsi – tuo būsi populiaresnis. Dėl to visada reikia antros pusės, turiu išeiti į viešumą. Maisto prekyba – jautrus sektorius, nes visi neišvengiamai naudojasi tuo sektoriumi, dėl to tampi labai matomas.
Papasakokite, ką jūs veikiate kiekvieną darbo dieną. Akivaizdu, kad parduotuvių lentynų pats nebestumdote. Koks yra jūsų darbas?
Jūs klausiate, ką aš darau? Per mane praeina visų sąskaitų tvirtinimas. Kalbu ne apie prekių, o išlaidų sąskaitas, kurių per mėnesį būna apie 1200. Tai kiekvieną tvirtinu savo parašu, aišku elektroniniu. Taip pat komercinių įrengimų pirkimas – tiekėjai sudėlioja techninius dalykus, o visos komercinės sąlygos per mane praeina, paskutines sutartis aš pasirašau.
O kodėl jūs? Ar nepasitikite kažkuo kitu, kas galėtų šiuos darbus daryti?
Aišku, galima šiuos darbus kažkam perduoti, problemos čia nematau. Bet tiesiog aš turiu daugiau galimybių, aš drąsiau priimu sprendimus ir daug greičiau. Dėl to mes galime žymiai greičiau eiti į priekį. Nuo 3 žmonių per tuos 30 metų mes esame išaugę iki 4500 be pinigų, noriu tai pabrėžti. Manau, kad viena iš tokio augimo priežasčių ir yra ta, kad daugelis sprendimų ėjo tiesiai per mane ir greitai. Greiti sprendimai suteikia greitį vystymuisi. Jei vyktų taip, kad valdyba susitinka kartą per mėnesį, juristas perskaito sutartį, jis murkdo tą sutartį ilgai – tokiu atveju sugaištama daug laiko. Ir per tą laiką net tie įrengimai, kuriuos norėjome įsigyti, gali pabrangti, nes visi vertina laiką.
Ir „Norfa“, ir kitos jūsų įmonės neįsivaizduojamos be Dainiaus Dundulio. Jei kas nors pasiūlytų nusipirkti, pvz. „Norfą“, ir sandoris tikrai būtų geras, parduotumėte?
Parduočiau, jei tai būtų truputį daugiau negu rinkos kaina. Už rinkos kainą – abejoju. Tai yra komercija. Aišku, būtų gaila. Labai sunku būtų, jei sąžiningai pasakius. Bet reikia neužmiršti, kad tai yra verslas. Kita vertus, aš suvokiu, kad mano resursas ne begalinis. Aš savim pilnavertiškai disponuoti galėsiu ne daugiau nei 5 metus.
Svarstote apie ankstyvesnę pensiją?
Ne, ne ankstyvesnę pensiją. Bet tokiu intensyvumu, kuriuo aš dirbu šiandien, netikiu, kad galėsiu dar po 5 metų bepatemsiu. Aišku, lėtesniu intensyvumu, to, vadinkime, tikro direktoriaus vaidmeny, galėčiau patempti. Bet aš šiuo metu nesu direktorius. Esu direktorius, bet pas mus nėra finansininko, pas mus nėra kadrų skyriaus, nėra juristo, tai jūs puikiai suprantate, kad aš daug dalykų, kad ir su komanda, bet atlieku pats.
Sakote, mąstote komerciškai. 30 metų dirbote, ko gero, galvojate ir apie ateinančius 30 metų? Ar esate nusimatęs įpėdinį? Galbūt vaikai perims jūsų verslą?
Aišku, aš galvoju. Bet kol kas jie (vaikai – Delfi) nepatemps tos įmonės, tai kam čia pajuoką daryti? Jeigu kartais įvyks per tą laiką, kad jie sugebės patempti, tada galbūt. Žinote, atiduot vaikams, kad jie nuvarytų įmonę? Geriau nereikia to. Man būtų labai skaudu. Geriau tegu dirba tas, kas išmano.
Aš aišku nenoriu minėti jokių konkurentų. Bet šiuo metu mūsų konkurentams esame kieta rakštis. Aš leisiu sau taip pasakyti, kad jei „Norfos“ nebūtų Lietuvoje, kainos būtų truputį aukštesnės. Nenoriu liesti konkurentų, bet tai aišku, kad kalbu apie patį didžiausią ir stipriausią. Šiandien dar pažiūrėjau, kad esame trečioje vietoje pagal apyvartą ir artėjame prie antros vietos.
Ar aš teisi sakydama, kad jūs turite aistrą šitam darbui?
Aš esu patenkintas, esu savo lėkštėje. Aišku, būna sunkių momentų, bet kai kažkas įvyksta, kai pats sugalvoji kažką, kai išloši – tai geras jausmas. Vieni mėgsta kortom lošti iš pinigų, aš to nemėgstu. Man šitas darbas kaip lošimas. Aš matau, kai po mūsų kažkokių žingsnių ir konkurentai kažką keičia, kopijuoja. Tai reiškia, teisingą sprendimą priėmiau.