Apie tai, kaip sekėsi pirmieji metai naujoje šalyje, kokius didžiausius iššūkius mato ateityje ir ar pandemija nepakeitė JAV įmonės, gaminančios medicininę įrangą, plėtros planų Lietuvoje, interviu cikle „Kava su vadovu“ kalbamės su „Hollister Lietuva“ generaliniu direktoriumi Shane Caher.
– 2019 m. spalį oficialiai atidaryta „Hollister Lietuva“ gamykla. Jau po kelių mėnesių pasaulį išgąsdino naujai plintantis virusas. Kaip tai paveikė gamyklos Lietuvoje veiklą? Kaip tvarkėtės su iššūkiais?
– Buvome toje stadijoje, kur tvarkėmės gamybos linijas, įrangą, įdarbinome žmones. Visa tai ir buvo didžiausi iššūkiai. Kai praeitų metų kovą prasidėjo pandemija, iškart pasakėme žmonėms dirbti iš namų, kas gali. Tačiau norėjome ir toliau tęsti gamybą: žmonėms ir toliau reikėjo mūsų produkcijos, nors ir didelė dalis sėdėjo karantine. Taigi, su gamyba dirbantys žmonės ir toliau turėjo eiti į darbą. Taigi, mūsų pirminė užduotis buvo užtikrinti jų saugumą. Mes negalėjome leisti įmonėje turėti viruso židinių, nes būtume turėję nutraukti gamybą. Todėl labai daug dėjome pastangų, kad darbuotojai būtų apsaugoti.
Taikėme labai daug priemonių, pavyzdžiui, atskyrėme pamainas, kad jos nesusitiktų. Tokiu sprendimu mes praradome apie valandą gamybos pajėgumų kasdien. Taip pat neleidome susitikti žmonėms iš skirtingų gamyklos dalių. Mūsų valgykloje žmonės turėjo valgyti po vieną prie staliuko ir turėdavo 20 minučių tarpą ateiti papietauti. Žinoma, ir visos kitos priemonės kaip kaukės, rankų plovimas, papildomi valymai.
Kalbant bendrai apie karantinų periodą, išskirčiau du sunkumus, su kuriais susidūrėme. Pirma, per praėjusius metus įdarbinome apie 200 darbuotojų. Ir viskas vyko nuotoliniu būdu, kartais net apmokymai, kaip dirbti su inžinerine įranga. Dar dabar turime kolegų, kurie nėra vienas kito gyvai sutikę. Taigi, tai šiek tiek padarė žalos ryšiams tarp kolegų. Žinoma, organizavome nuotolinius renginius, kad žala būtų kuo mažesnė. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą turėjome „drive–in“ renginį prie mūsų gamyklos su kinu ir koncertu. Nors darbuotojai ir negalėjo gyvai susitikti, bet vis vien galėjo pasijausti, kad yra dalis „Hollister“ šeimos.
Jei kalbėtume apie darbuotojų paieška, didelio iššūkio nebuvo. Galbūt dėl to, kad kai kurios vietos užsidarinėjo ir buvo pakankamai laisvos darbo jėgos. Be to, į Lietuvą sugrįžo ir lietuvių, užsienyje praradusių darbą dėl pandemijos.
Kitas didelis iššūkis susijęs su technine dalimi. Įprastai įrengiant gamybos linijas procese dalyvauja ekspertai iš kitų šalių: jie padeda su įrengimu, mokymais, mechanizmų aptarnavimu. To mes neturėjome. Mūsų vietinė komanda turėjo pati aiškinti su telefono ar vaizdo skambučio pagalba. Nors viską pavyko išspręsti, tam prireikė kelis kartus daugiau laiko nei būtume padarę esant įprastinei situacijai ir specialistams atvykus čia. Kaskart, kai tik palengvėdavo keliavimo reikalavimai, mes atsiskraidindavome mums reikiamus specialistus.
– Kaip vertinate Lietuvos valdžios komunikaciją ir darbą pandemijos metu? Ar jums, kaip užsienio investuotojams, užteko informacijos? Ar ji buvo aiški?
– Jei kalbėsime apie pandemijos pradžią, man pačiam buvo neaišku, koks mano statusas kaip užsieniečio. Nežinojau, ar jei dėl kokių priežasčių turėsiu išvykti iš Lietuvos, būsiu vėl įleistas. Tačiau po poros mėnesių situacija paaiškėjo ir viskas nurimo.
Gana iš arti stebėjau, kaip elgiasi valdžios Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir JAV, tai iš Lietuvos perspektyvos nejaučiau informacijos trūkumo.
Dar pagirčiau Lietuvos valdžią už pragmatiškumą. Žinoma, visos valdžios darė klaidų, bet, pavyzdžiui, Didžioji Britanija karantino režimą keitė nusistačiusi datas, o Lietuva – pagal koronaviruso atvejų skaičius, kas, mano nuomone, sveikintina.
Taip pat džiugiu, kad buvo pripažintas tarptautinio keliavimo reikalingumas verslui. Mums buvo būtini vokiečių ar lenkų specialistai, kad padėtų su mūsų turima įranga. Jų turimų žinių ir patirties Lietuvoje tiesiog nėra.
Galimybių pasas, manau, taip pat labai naudingas sprendimas. Dar iki dabar ne visos Europos šalys turi tokį dokumentą, net ir mano gimtoji Airija.
Taigi, sakyčiau, kad Lietuvos valdžia buvo labai pragmatiška, informacijos srautai buvo geri. Žinoma, buvo keletas klaidų, kai rinkimų metu laiku nepaskelbtas karantinas, bet bendrai iš verslo pozicijos man viskas atrodė aiškiai.
– Ar pandemija turėjo įtakos jūsų gamybos apimtims?
– Ne. Pasaulinė paklausa mūsų produktams pandemijos metu išliko stabili. Buvo sulėtėjimo periodų, bet ji visada atsistatydavo. Viena dalis mūsų produkcijos labai priklausoma nuo operacijų, o planinės operacijos visame pasaulyje dėl pandemijos stojo. Taigi buvo metas, kai neturėjome naujų klientų, bet kartu labai sumažėjo ir konkurencija.
Mūsų finansinė padėtis taip pat išliko stabili. Žinoma, turėjome daug papildomų išlaidų dėl saugumo, bet neturėjome verslo kelionių, konferencijų, kas taip pat padėjo sutaupyti.
Jei kalbėsime apie gamyklą Lietuvoje, tai mes vis dar agresyvaus augimo stadijoje. Tas augimas buvo gal šiek tiek lėtesnis nei planuota, bet tik dėl jau minėto atvykstančių specialistų trūkumo. Kai kurios mašinos buvo paruoštos veikti šiek tiek vėliau nei planavome.
– Kai 2019 m. buvo atidaryta gamykla, „Hollister“ atstovai skelbė, kad tai tik pradžia planuojamų įmonės investicijų Lietuvoje. Kaip šiuos planus koreguoja pandemija?
– Pandemija planų nekeičia. Galbūt keletą dalykų prilėtinome, bet tik todėl, kad globaliu mastu koncentruotasi buvo į kitus dalykus. Galiu pasakyti, kad kaip bendrovė mes dabar turime daug daugiau pasitikėjimo ir tikėjimo Lietuva nei to turėjome 2019 m. Būtent tai, kaip su situacija susitvarkė vietos komandos, mums ir davė daugiau pasitikėjimo. Net pandemijos metu mes sugebėjome rasti puikių darbuotojų, juos išlaikyti. Dabar mes jau galime vėl savo dėmesį kreipti į planus Lietuvoje. Visada buvome užsibrėžę čia daryti daugiau. Klausimas tik – ką darysime. Manau, kad į tai žiūrėti pradėsime dar šiais metais.
– Ką Lietuva galėtų dar padaryti, kad būtų svetingesnė užsienio investuotojams?
– Galvodamas apie tai, kas gali sulėtinti mūsų augimą Lietuvoje, matau du dalykus. Pirmas yra susijęs su infrastruktūra. Lietuva turi galvoti ne tai, kaip sukurti infrastruktūrą, kai jos reikia, bet kurti ją dar kol poreikio nėra. Pažiūrėkite, esame Kauno LEZ ir čia vis dar galite matyti statomus kelius. Sujungimo su A6 keliu galime tikėtis 2023–2024 m., o šioje teritorijoje jau dirba tūkstančiai žmonių. Dabar jie važiuoja per mažus vietos miestelius, kas tikrai nepatogu nei vietos gyventojams, nei mums.
Antras dalykas – kadangi Lietuva pakankamai nedidelė šalis, ateityje bus labai didelė konkurencija dėl talentų. Darbuotojų kaita yra tikrai didelė. Gamybos įmonėse siekia 15–25 proc. Mums tai milžiniška. Mes daug investuojame į mokymus ir norime, kad darbuotojai dirbtų ilgai su mumis.
– Jau dabar susiduriate su didele darbuotojų kaita?
– Nesakyčiau, kad susiduriame, mes dar tik auginame komandą. Mūsų darbuotojų kaitos rodiklis žemas Lietuvos lygiu, bet aukštas „Hollister“ lygiu. Ši problema mums kelia sunkumų planuojant ilgesnio periodo strategiją. Vienas dalykas yra rasti darbuotojų, kitas – juos išlaikyti.
Iš kitos pusės galiu pasakyti, kad Lietuvos valdžios požiūris yra puikus. Daug bendraujame su „Investuok Lietuvoje“ ir jie labai mus palaiko. Pandemijos metu nuolat klausė, ar mums, kaip užsienio investuotojams, ko nors reikia. Jie buvo labai proaktyvūs spręsdami mūsų problemas.
Mes esame labai patenkinti Lietuva ir mūsų ilgalaikiai planai nesikeičia. Galbūt keisis laikotarpis, kada kas bus įgyvendinta, bet ambicijos nesikeičia.
– Esate susidūręs su nemažai skirtingų kultūrų. Ar lietuviai kuo nors išskiria?
– Kiekviena šalis ir kiekviena kultūra skiriasi. Lietuvių kultūra labai išskirtinė ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pasirinkome Lietuvą. Mes jautėme, kad „Hollister“ ir lietuviška kultūra viena kitą atitiks. Esame gana konservatyvi kompanija, kuri mėgsta siekti tikslų ir turėti ilgalaikių planų. Mes nesame per daug dramatiški. Manau, kad ir lietuviška kultūra labai panaši. Lietuviai yra patikimi žmonės. Jei lietuvis pasakys, kad kažką padarys, padarys. O jei negalės padaryti, tai pasakys iš anksto.
Šiaip lietuviai yra gana tylūs ir kuklūs. Vienas iš iššūkių, su kuriais susidūriau, tai darbo interviu metu lietuviams kartais sunku kalbėti apie save, pasigirti, papasakoti apie savo pasiekimus ir stiprybes.
Dar vienas dalykas – lietuviai labai didžiuojasi savo tautybe.
– Atrodytų, kad šiuo metu galime atsikvėpti nuo pandmeijos sunkumų. Tai kas šiuo metu jums kelia didžiausią galvos skausmą?
– Dabar didžiausias skausmas, kad žmonės per daug neatsipalaiduotų. Pandemija niekur nedingo. Darbuotojai tikrai laisviau praleis vasarą, bet kovidas dar čia. Tai didžiausias sunkumas – kaip laisvėti, bet kartu išlaikyti discipliną.
Antras galvos skausmas – kaistanti darbo jėgos rinka. Konkurencija dėl darbuotojų auga. Ir pagrindinė užduotis dabar – kaip tęsti augimą išlaikant ir auginant talentus.
– Ar svarstėte apie galimybę ieškoti darbuotojų iš trečiųjų šalių?
– Ne. Į Lietuvą atėjome, nes norime dirbti su lietuviais. Mes čia neatėjome, kad pradėtume darbinti baltarusius, ukrainiečius ar latvius. Žinoma, jei šių šalių piliečiai ieško darbo ir atitinka mūsų reikalavimus, jie čia vietą ras.
– Kokia pagrindinė pamoka, kurią išmokote per pandemiją?
– Pagrindinė pamoka – rūpintis darbuotojais, o visa kita pasirūpins savimi. Kai visi mūsų sprendimai buvo skirti, kad darbuotojai būtų saugūs, jie patys buvo motyvuoti dirbti ir parodyti rezultatą.
O asmeniškai supratau, kiek iš tiesų yra svarbus gyvas bendravimas ir kiek papildomos energijos mes gauname, kai bendraujame gyvai, o ne nuotoliniu būdu.