– Kaip Jūs matote situaciją, kodėl mažėja norinčiųjų imtis verslo?
– Tai lemia kelios priežastys. Pirma, šiandien atsiranda vis daugiau verslų, kurie gali mokėti tikrai didelius atlyginimus ir žmogui paprasčiau rinktis samdomą darbą nei rizikuoti kuriant savo. Anksčiau tiek daug gerai apmokamo samdomo darbo galimybių nebuvo. Norintieji daug uždirbti rinkdavosi būti, pavyzdžiui, teisininkais, bet tai irgi ne samdomas darbas, labiau amatas, individuali veikla. O dabar būti programuotoju ar dirbti finansinių technologijų įmonėje reiškia, kad tu praktiškai garantuoji sau gausiantis gerą atlyginimą. Taigi, atsiranda papildomas stimulas tiesiog dirbti samdomą darbą, nesiversti per galvą, nerizikuoti ir gauti pakankamai pinigų, kad galėtum gyventi taip, kaip nori. Tai ypač atsispindi jaunojoje kartoje visame pasaulyje.
Antra priežastis slypi mokykloje, tėvų auklėjime. Tebegirdime tuo pačius žodžius: gerai mokykis, kad įstotum į universitetą ar kolegiją, o pabaigęs susirastum gerai apmokamą darbą. Retai kurioje mokykloje kalbama: mokykis tam, kad įkurtum savo verslą.
– Paminėjote samdomo darbo „gerus atlyginimus“. Kas yra geras atlyginimas – ką girdite iš žmonių?
– Čia labai individualu, bet buvo daryti tyrimai, kad jeigu žmogus gauna 5000-7000 eurų ar dolerių į rankas, atlyginimo kėlimas jau nebėra didelis motyvacinis stimulas. Taigi, jeigu kalbėti apie 5000-7000 eurų į rankas, prieš kelerius metus tokių specialybių Lietuvoje (net pasaulyje) buvo vienetai. Dabar, išsivysčius startuolių infrastruktūrai, galimybių pasirinkimas – nemažas, ir tai vilioja dirbti samdomame darbe. Nes kad savo versle uždirbtum 5000-7000 eurų, reikės įdėti pastangų ir dar klausimas, ar pavyks, o nuėjęs dirbti į Lietuvos startuolį, vienaragį, su tam tikrais gebėjimais per kelerius metus tokį atlyginimą tikrai gali turėti.
– Jūsų sukurta praktinė verslių žmonių bendruomenė pasveikina žmogų išėjus iš samdomo darbo. Kodėl taip aktyviai skatinate verslumą?
– Giliai tikiu, kad verslas turi daugiau privalumų lyginant su samdomu darbu. Pradedant nuo klaidinančio įsitikinimo, kad samdomas darbas yra saugu. Saugu tol, kol tu gali dirbi. Bet jeigu įmonė susiduria su sunkumais – darbuotojai atleidžiami tam, kad verslas išgyventų. Arba jeigu ne atleidžiamas dėl ekonominių sunkumų, o tu pats negali dirbti – tau įvyko nelaimė, avarija – jau irgi negalėsi dirbti, nors ir gausi valstybės pašalpą, bet tai nebebus ta suma pinigų. Vadinasi, samdomame darbe saugumas yra labiau menamas.
O versle žmogus turi gerokai daugiau svertų išlaikyti tas pajamas. Jeigu esi verslo savininkas – tu sprendi, atleisti ar priimti darbuotojus, kitais būdais taupyti, jeigu verslui striuka.
Antra, samdomo darbo negalima perduoti ateities kartoms. O verslą, smulkų ar stambų, gali visada perleisti savo vaikams, anūkams. Pavyzdys – Viktorija Lubytė, kuri yra turtingiausia Lietuvos jauna moteris ne dėl to, kad dirbo samdomą darbą, o todėl, kad mirus tėčiui jai atiteko dalis tėčio akcijų.
Trečia, kodėl verslas geriau nei samdomas darbas – mokestinė pusė. Samdomame darbe mes gauname pinigus po mokesčių ir dauguma nesusimąsto: jeigu aš tą pačią sumą gaučiau versle, tai aš tuos pinigus turėčiau savo rankose – disponuočiau 30-40 proc. daugiau pinigų prieš mokėdamas mokesčius. Čia ne tik svarbu, kiek aš mokesčių sumoku, bet esmė – kada aš juos sumoku.
Samdomame darbe mokesčius sumoku prieš gaudamas pinigus, o versle pirmiausia gaunu pinigus, gal padarau investicijų, ir tada jau susimoku mokesčius metų pabaigoje. Jeigu tavo pelnas artimas nuliui – mokesčių net nemoki.
Gyvenimiškas pavyzdys: samdomame darbe uždirbi 5000 eurų, bet taip gavosi, kad tavo išlaidos 7000 eurų. Esi 2000 eurų minuse. Ar tu gali valstybei nemokėti mokesčių? Ne, nes mokesčiai jau bus nuskaičiuoti nuo tavęs. O jei versle uždirbai 5000 eurų per mėnesį kaip įmonė, bet patyrei 7000 eurų išlaidų, patyrei nuostolį – tu mokesčių nemoki. Be to, tie nuostoliai sumuojasi į ateitį ir tu dar kelerius metus nemokėsi pelno mokesčio, nes tavo nuostoliai sumuojasi, kol tavo pelno-nuostolių balansas išsilygins. Efektyviau mokesčius mokėti versle.
Taigi, trys svarbiausi skirtumai tarp verslo ir samdomo darbo: galimybė mokėti mokesčius efektyviau, perduoti ateities kartoms tavo sukurtą pajamų šaltinį ir saugumas – kur jis yra menamas, o kur – tikras.
– Su kokiais lūkesčiais, mintimis apie savo verslo kūrimą ateina žmonės į „Starfish Academy“ Vidinio rato bendruomenę?
– Žmonės jungiasi į bendruomenę arba dėl verslo, arba dėl investavimo. Ateina tam, kad susikurtų kitokios kokybės pajamas, o verslas yra vienas iš instrumentų. Mano galva, geriausias scenarijus, kai uždirbi pinigus versle, o paskui jau juos investuoji ar į kripto valiutas, ar į vertybinius popierius, ar į nekilnojamąjį turtą – tada atsiveria dar kitos galimybės.
Verslas ir investavimas sukuria kitokios kokybės pajamas.
Samdomame darbe, kad ir kokį šaunų atlyginimą gautum, negali prieiti prie to momento, kad vieną dieną tu atsitrauksi ir gausi tas pačias pajamas arba netgi didesnes. Versle aš galiu tą padaryti – ne per vienerius metus, bet jeigu aš teisingai konstruoju verslą, gal jį automatizuoju, gal kitus žmones į komandą priimu, galiu prieiti prie to, kad galėsiu atsitraukti, o pajamos išliks.
„Starfish Academy“ bendruomenės nariai kurdami verslą kaip galutinį tikslą turi, kad verslas leistų jiems investuoti į kitas finansines priemones, arba ir pats verslas sukurtų jiems pasyvių pajamų šaltinius.
– Tokie yra lūkesčiai. O kokia realybė? Ateina į bendruomenę užsidegęs žmogus – ar lėčiau, ar greičiau kuriasi verslas? Ar pačiam pavyksta, ar reikia partnerių?
– Vidiniame rate matau daug skirtingų pavyzdžių. Vieni jau ateina norėdami kurti verslą ir pasineria į jį stačia galva – dažniausiai vysto NT projektus arba kitokį verslą kuria. Ir žiūriu, kad po metų jie jau turi džiuginantį, apčiuopiamą rezultatą. Yra ir tokių, kurie labiau stebi ir nesiima greitų veiksmų.
Jeigu nori, kad verslas augtų greičiau, turi jį kurti ne vienas. Tuo esu įsitikinęs. Ir Vidiniame rate nemažai pavyzdžių, kai vienu atveju susiradę partnerių ir kartu startavę žmonės po kurio laiko išsiskirsto ir pradeda atskirus verslus, o kiti toliau tęsia verslą kartu, bet abiem atvejais ta partnerystė jiems vis tiek yra naudinga – padėjo greičiau ir sėkmingiau startuoti.
Nes verslas susijęs su rizika – yra baimių, kad gali nepavykti, kad reikės daug pinigų. Būna krūva ribojančių įsitikinimų, o kai pradedi verslą ne vienas – lengviau juos įveikti.
– Ar svarbiau greitai startuoti, nors ir nesijauti tobulai pasiruošęs, ar ilgiau ruoštis ir paleisti verslą tik tada, kai jautiesi pasiruošęs?
– Versle reikia greitai daryti klaidas, taisyti jas ir važiuoti toliau. Nesu matęs nei vieno – nei Vidiniame rate, nei tarp kitų verslų kūrėjų – kad jie būtų ilgai dėlioję, galvoję ir tik po ilgo laiko pradėję verslą ir būtų pavykę. Svarbiausia – pradėti, tu vis tiek suklysi ir tų klaidų reikia nebijoti, – tik tada pasieksi rezultatą.
Tas pats su investavimu. Jeigu kažkas nori pradėti investuoti į vertybinius popierius ar NT ir ilgai svarsto, dėlioja, kol ras idealų scenarijų, greičiausiai jis taip ir nepradės arba pradėjęs turės gerokai mažesnį rezultatą.
Aš esu už greitesnį startą, kad ir mažais žingsniais, bet startą. Partnerystė ir tinkama aplinka padeda greičiau žengti tą žingsnį – tą mes ir sukuriame Vidiniam rate.
Nes vienas žmogus savo mintyse gali labai ilgai ruoštis, ypač jeigu žmogaus tipas yra toks, kuris nori viską idealiai padaryti. Versle idealiai nebūna.
– Tai kuriant verslą nereikia būti perfekcionistu?
– Tikrai ne. Perfekcionizmas versle yra stabdis, ne pagalbininkas. Tam tikrose vietose jis gali padėti. Pavyzdžiui, Steve Jobsas buvo perfekcionistas ir tas jam padėjo, bet jis turėjo ir kitų savybių, kurios leido jam greitai startuoti ir kurti inovacijas.
– Jūsų nuomone – ar visi gali būti verslininkais? Ar tai įgimta, duota, ar išugdoma?
– Visi gali. Tai yra populiarus pasiteisinimas – aš neturiu verslininko gyslelės, man neduota. Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuriam gimus gydytojas pasižiūrėjo ir tarė – va šitas tai jau tikrai bus verslininkas.
Grįžkime 100 metų atgal, kai buvo feodalai ir amatininkai, žemdirbiai. Šie mokėjo duoklę feodalui, kad dirbo jo žemę ir ką užaugindavo, pardavinėdavo turguje. Samdomas darbas kaip toks atsirado tik industriniame amžiuje, kai prireikė daug darbo jėgos gamykloms ir pan. Iki tol visi buvo amatininkai ir verslininkai. Tam tikri asmenybės bruožai gali padėti pasiekti žmogui didesnių ar mažesnių rezultatų. Visa kita yra išugdoma.
Kaip krepšininkai – gimstama ar tampama? Atrodo, kad jau tikrai gimstama, nes turi būti aukštas. Bet, pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius – jam sakė, kad tu nebūsi geras krepšininkas, neturi duomenų, bet pažiūrėkime į jo rezultatus. Kai jis jau pasiekė tų rezultatų, žmonės pradėjo kalbėti kitaip – Jasikevičius sukurtas krepšiniui. Bet prieš tai taip niekas nesakė. Su verslininkais yra taip pat. Jeigu nori – gali reikiamas savybes išsiugdyti. Vieniems tai einasi lengviau, kitiems reikia daugiau darbo įdėti.
– Kokių verslumo skirtumų matote skirtingose amžiaus grupėse?
– Buvo tarpas Lietuvoje, kai daugiau jaunų žmonių ėjo į verslą, ir valstybės buvo įdėta daugiau pastangų skatinant verslumą. Bet pastarųjų apklausų metu matome sumažėjimą tarp jaunimo, kuris galvotų apie savo verslą, negu vyresnių žmonių grupėje.
Vyresnio amžiaus žmonės gal mažiau nori verslą pradėti dėl geopolitinių priežasčių arba dėl to, kad jie mano neturintys pakankamai kapitalo. O jauni žmonės nenori verslo pradėti, nes turi pasirinkimą kitaip uždirbti didelius pinigus. Verslumo sumažėjimas yra ir ten, ir ten. Vyresni žmonės neturi tokių galimybių uždirbti didelius pinigus samdomame darbe, jie neretai prieina prie išvados – arba dirbu toliau tą patį, ką iki šiol, arba neturiu ką prarasti – pabandysiu savo verslą.
„Forbes“ neseniai paskebta, kad Z karta (gimę po 1995 metų) yra tingi karta, nes ji yra viena iš turtingiausių kartų. Z karta turi tiek kapitalo, kiek jų amžiuje nei viena kita karta neturėjo. To priežastis – technologinis progresas, kuris atveria galimybes uždirbti pinigus – daugiau ir lengviau.
– Paminėjote, kad verslą bijo kurti ir dėl geopolitinių neramumų. Ar tai yra blogai, kad geopolitinių įvykių kontekste žmonės nusprendžia pasislėpti po samdomo darbo skėčiu?
– Samdomas darbas yra menamas saugumas. Nepalankių geopolitinių situacijų atveju tu lygiai taip pat rizikuoji, gal netgi daugiau nei turėdamas savo verslą.
Kitas momentas – būtent krizių, geopolitinių neramumų metu ir yra kuriami geriausi verslai. Krizės yra galimybės – gal kažką padaryti pigiau, gal atrasti naują nišą. Per Covid-19 atsirado krūva naujų verslų, kuriems iki tol net nebuvo poreikio. Suklestėjo maisto pristatymas į namus, internetinės komunikacijų bendrovės „Zoom“, „Netflix“ ir pan. šovė į viršų. Ekonominiai ar geopolitiniai iššūkiai sudaro sąlygas atsirasti naujiems verslas.
Tie kurie bando pralaukti, ar jie blogai daro – ne. Karų buvo ne vienas ir ne du. Pragyveno žmonės. Bet ar jie praleidžia galimybes – taip.
– Kaip žmogui išmokti verslumo?
– Yra formulė, kuri galioja visame kame. Mes norime turėti verslą, milijoną, būti finansiškai nepriklausomi. Sakome: kai turėsiu, tai jau būsiu sėkmingas, laimingas. Bet iš tikrųjų formulė yra atvirkščia: ne turėti – daryti – būti, o būti – daryti – turėti.
Ką tai reiškia: viskas prasideda nuo mūsų įsitikinimų, jie lemia mūsų mintis, mintys lemia mūsų jausmus, jausmai veikia mūsų veiksmus, o šie – rezultatus. Tai jeigu norime turėti verslą – mums reikia pradėti nuo pradžių, nuo įsitikinimų.
Mano asmeninis pavyzdys: apie verslą aš neturėjau neigiamų įsitikinimų, nes mano tėtis pradėjo verslą iškart atgavus nepriklausomybę, tad aš mačiau tą pavyzdį, bet apie investavimą aš turėjau ribojančių įsitikinimų. Savo kelionę investavimo srity aš pradėjau nuo vertybinių popierių, nes turėjau įsitikinimą, kad tai yra vienintelė turto klasė, nuo kurios aš galiu pradėti, kadangi jai vienintelei nereikia daug pinigų. O apie investavimą į NT aš turėjau įsitikinimą (kuris man neleido investuoti į NT), kad tam reikia turėti didelį kapitalą. Ir daug metų aš investavau į vertybinius popierius, ne į NT.
O kai pamačiau kitų pavyzdžių, supratau, kad galiu investuoti ir kitaip, nebūtinai turėdamas daug savo kapitalo, tai pakeitė mano mintis, kad aš jau galiu tai daryti. Tai pakeitė mano jausmus – man tapo nebebaisu. Iš to atsirado pirmi NT objektai ir dabar turime rezultatą.
Taip ir apie verslą yra daugybė neigiamų ribojančių įsitikinimų: kad verslui pradėti reikia daug pinigų, kad 9 iš 10 verslų žlunga, kad tai rizikinga, kad visi verslininkai yra vagys. Šitie įsitikinimai mums kalami nuo močiučių laikų. Dėl to mintys ir įsitikinimai turi keistis pirmiausia. Tam labiausiai padeda aplinka: jeigu aplinkoje aš girdžiu, kad galiu verslą pradėti ir su mažesniu kapitalu, pirma parduodant produktą ir tik po to jį pagaminant – mano įsitikinimai pradeda keistis. Atitinkamai keičiasi mintys ir veiksmai.
Dėl to naudinga susirasti partnerių – jie padeda išsivaduoti iš mūsų įsitikinimų gniaužtų.
Ne mažiau svarbus dalykas yra ugdymasis ir mokymasis: knygos, seminarai, webinarai, kurie irgi sukuria trumpalaikes aplinkas, dėl kurių mes keičiame savo įsitikinimus. Kitų, stebuklingų, piliulių aš nežinau.
– Kuriate finansiškai laisvų žmonių bendruomenes ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje. Kaip galite palyginti?
– Estai į daug ką žiūri gerokai paprasčiau negu lietuviai ir tuo mane žavi. Dėl to Estijoje ir verslą pradėti yra paprasčiau, ir mokestinė pusė patrauklesnė. Žmonės Estijoje – iš to ką mes matome „Starfish Academy“ Vidinio rato bendruomenėje – yra lengviau pradedantys verslą. Jiems ilgiau užtrunka pribręsti, bet kai pribręsta, jie šauna kaip raketos.
2013-2014 metais su mano IT verslo įmone vežėmės Lietuvos savivaldybių atstovus parodyti jiems sprendimų, kaip galima kitaip organizuoti automobilių parkavimą (tuo metu dar SMS turėdavome siųsti). Nuvykome į E-Estonia centrą – visų IT pasiekimų centrą. Mums demonstravo įvairius sprendimus. Vienas iš jų buvo elektroninio balsavimo rinkimuose sistema, kurią estai jau tuo metu turėjo, o Lietuva iki šiol neturi. Tada lietuviai klausė jų: taigi čia galima lengvai papirkti žmogų, kad už tave balsuotų keletą kartų. Estai atsakė: tame nėra prasmės, todėl kad užskaitomas tik paskutinis balsas (gali balsuoti kiek nori kartų). Ši sistema Estijoje sėkmingai veikia daug metų. Taip pat ir versle jie į daug dalykų žiūri paprasčiau ir jų pasiekimai kalba patys už save.
– Kodėl valstybės mastu verta skatinti verslumą?
– Kas kuria darbo vietas? Verslai. Per verslus valstybė gali pasiekti daugumą savo tikslų. Per mokestines lengvatas valstybė parodo verslui, ko jai reikia, ir verslininkai, tai matydami, atitinkamai daro tai, ko reikia valstybei – ar tai švietimas, ar keliai, ar NT vystymas. Valstybė tokiu būdu išsprendžia užimtumo problemą. Nes nors visi gali būti verslininkais, bet visi verslininkais nebus. Nes mąstymui pakeisti reikia noro ir pastangų, o tai ne kiekvienas nori įdėti. Dėl to visada bus samdomų darbuotojų. Kuo daugiau verslų – tuo daugiau darbo vietų. Valstybei lengviau spręsti savo iššūkius.