– Žinau, kad pagavome Jus kątik po atostogų. Dažnas samdomas darbuotojas, net ir mėgstantis savo darbą, neslėpkime, ne itin mėgsta to jausmo, kai po atostogų vėl reikia kibti į darbus. Kaip yra, kai vadovauji savo verslui – irgi tenka šiek tiek save priversti, ar grįžtate su entuziazmu?
– Būna visaip. Tiek samdomi darbuotojai, tiek vadovai ar verslo savininkai, visų pirma esame žmonės. Mums taip pat būna geri etapai, būna sunkūs. Būna, pavargstame, būna, pasiilgstame darbo. Tikrai neabsoliutinčiau ir meluočiau, jei sakyčiau, kad po atostogų būna visada lengva grįžti. Kitas mano pastebėjimas apie save, o taip pat, manau, kad tai galioja daugeliui, kad žmogus privalo paatostogauti pakankamą laiko tarpą. Dėl to esu skeptikas dėl tų žmonių, kurie panaudoja tik ilguosius savaitgalius ir atsijungia 3-4 dienom, bet niekada neatsijungia tiek, kad galėtų pilnai perkrauti smegenis. Manau, kad minimaliai bent 10 dienų, ar dvi savaitės nepertraukiamų atostogų dienų yra būtinos. Bent kartą per metus mes turime pailsėti ilgesnį laikotarpį.
– Tačiau ar sugebate per atostogas visiškai atsijungti nuo darbo reikalų, ar visgi tenka būti pasiekiamam kažkokiais itin svarbiais klausimais?
– Stebint save patį, 9-10 dieną jau pradedu pasiilgti darbo. O atostogų pradžioje būna visko. Esu ir kelioms dienoms telefoną viešbučio seife užrakinęs. Tai buvo laikotarpis, kai tikrai buvau labai pavargęs. Kolegos žinojo mano žmonos telefono numerį, kad esant tikrai kritiniam atvejui, kurio be manęs neįmanoma išspręsti, mane vis tiek susirastų. O tuo pačiu tai yra ir savikontrolė, nes turint telefoną rankoje vistiek norisi atsidaryti elektroninį paštą ar kitas darbo programėles.
– Apskritai, esate iš tų vadovų, kurie nori viską prižiūrėti, ar lengvai deleguojate darbus?
– Aš jau gana ilgai dirbu vadovaujantį darbą, tad išmokau deleguoti ir pasitikėti žmonėmis ir suprasti, kad be manęs tikriausiai niekas čia taip greitai nesugrius. Nepakeičiamų nėra ir tu pats irgi esi pakeičiamas. Taip, galbūt tu daugiau išmanai ir turi daugiausiai aistros, kaip verslo savininkas, ar bendrasavininkas, bet tikrai savaitę-dvi ar mėnesį be tavęs verslas gali išgyventi.
– „Omnisend“ veikia jau dešimtmetį. Jei palygintumėte savo darbo dieną tada ir dabar, kokie būtų didžiausi skirtumai? Kuo pats per tą laiką pasikeitėte?
– Šiuo metu „Omnisend“ verslo dydžio ir žmonių prasme yra didžiausia organizacija, kuriai man teko vadovauti. Natūralu, kad verslo pradžioje, kai dirba žymiai mažiau žmonių, visi dalyvauja giliau ir daugiau procesų. Mano darbo diena būdavo daug labiau pripildyta taktinių užduočių, kurias turėjau daryti. Šiandiena yra daug labiau apie iššūkių kėlimą kolegoms: ar šiandien dirbame geriausiai, kaip galime, ar nereikia atsinaujinti procesų, apie kitų įmonių stebėjimą, gerųjų patirčių perėmimą, mokymąsi iš kitų organizacijų. Dabar viskas yra pasikeitę per darbų spektrą, ir aš darau žymiai mažiau taktinių dalykų, o labiau gilinuosi į šios dienos procesus ir ateities strategiją.
– „Omnisend“ kasmet minima tarp sparčiausiai augančių Europoje technologijų įmonių. Ir toliau tikitės išlaikyti tokį augimo tempą? Ar jau aplanko mintys, kad galbūt tuoj bus pasiektos lubos? Jei taip, ar tai negąsdina?
– Minčių kad pasiektos lubos nėra, nes veikiame didžiulėje globalioje rinkoje. Globaliu mastu vis dar esame mažas žaidėjas. Nors esame savo nišoje tarp lyderių, tačiau pirmaujantis lyderis yra gerokai už mus didesnis, tai mes matome ir pavyzdį, ir tuo pačiu konkurentą, iš kurio galime atsiimti daugiau klientų. Konkurencija yra didelė, o mūsų segmentas, t.y. el. prekyba ir toliau auga, bei aš neabejoju, kad ji dar dešimtmečiais augs. Net ir tose šalyje, kur ji yra pasiekusi daugiau negu kitose, ir iš visos prekybos sudaro 16-20 proc. (skirtingose šalyse tie skaičiai varijuoja, bet kalbu apie lyderiaujančias šalis), manau, kad čia lubos nepasiektos ir augimui yra dar daug erdvės. Taigi darbas globalioje rinkoje tą žavesį ir suteikia.
Taip pat norime išlaikyti ir augimo tempą. Nors procentinį jį išlaikyti tampa vis sunkiau, nes bazė didėja, bet siekiame ir mums pavyksta kiekvienais metais daugiau augti absoliučia išraiška.
– Kitame Jūsų interviu skaičiau, kad labiausiai visada bijojote prarasti laisvę. Bet kiek tos laisvės gali turėti, kai esi atsakingas už įmonę ir didelį žmonių kolektyvą? Ar vis dar sugebate jaustis laisvas?
– Aš daug labiau bijau prarasti fizinę laisvę. O už kolektyvą atsakingas ne tik aš, bet ir pats kolektyvas. Kiekvienas žmogus prisideda prie to, kad įmonė sukurtų vertę ir būtų už ką mokėti atlyginimus. Kiekvieno darbuotojo atsakomybė užsidirbti sau atlyginimą,
O vadovavimas manęs nevaržo. Kaip tik jaučiuosi dirbdamas su puikiu kolektyvu, su kuriuo galiu džiazuoti, kurti, augti ir tai nėra laisvės apribojimas, o priešingai – didelė laisvė. Kalėjimas, kuriame negalėčiau viso šito daryti, būtų tikrasis laisvės netekimas. O laisvoje Lietuvoje turėti verslą ir yra didžiulė laisvė.
– Kai asmeninė finansinė gerovė jau užsitikrinta, kas labiausiai motyvuoja veikti? Kada jaučiate didžiausią pasitenkinimą savo darbo rezultatais?
– Nors man, kaip ir niekam, niekada nesinorėjo badauti, tačiau sukaupti kuo daugiau pinigų taip pat nebuvo mano tikslas. Aš turbūt niekada netapsiu turtingiausiu Lietuvos ar pasaulio žmogumi, nes tokiais tampa tie, kurie nori, o aš šiandien turiu tiek, kiek man užtenka jaustis laisvu, kas man yra didžiausia vertybė.
O kalbant apie pasitenkinimą rezultatais, noriu išskirti du dalykus. Vieną – galimybę laisvai kurti, improvizuoti ir augti. Augimas man iš tiesų yra labai žavus. O kitas mane motyvuojantis dalykas yra – galimybė dalintis su kitais, prisidėti prie bendruomenės ir visuomenės. „Omnisend“ prioritetinės socialinės atsakomybės temos yra švietimas ir gynyba. Norėčiau, kad gynybos temos nebūtų, bet tokia yra realybė ir mūsų geopolitinė situacija. Manau, turėtume sekti Suomijos pavyzdžiu, nes iš jų galime daug ko pasimokyti tiek švietime, tiek gynyboje. Šios dvi sritys Lietuvai kaip šaliai, norint klestėti yra gyvybiškai svarbios. Mes gyvename geopolitiškai neramioje geografijoje dėl to turime patys užtikrinti savo saugumą, o antras dalykas – neturime jokio kito ištekliaus, išskyrus savo protą. Tačiau būtent tai yra milžiniškas naudingas išteklius, todėl jeigu mes jį teisingai auginsime ir kultivuosime, visada būsime klestinti valstybė.
– Kuo vadovaujatės priimdamas sprendimus – skaičiavimais, analize, logika, ar būna svarbi ir tiesiog nuojauta?
– Tie, kurie sako, kad visus sprendimus priima analize ir protu, meluoja sau ir kitiems. Nuojauta, arba mūsų pasąmonė (man labiau patinka terminas pasąmonė, nes tai yra visa patirtis, kurią sukaupei galvoje per savo gyvenimą, ir nors kartais negali pasakyti, kodėl priėmei vieną ar kitą sprendimą, tavo smegenys žino. Taip yra todėl, kad jau turėjai panašių situacijų, skaitei, kalbėjaisi ir turi patirtį, kuri veikia savaime. Tavo smegenys veikia kaip kompiuteris, veikdamas greičiau, negu tu gali įvardinti, paskaičiuoti ir pan.) visuomet veikia priimat sprendimus. Aš tuo tikiu, o tai taip pat yra ir moksliškai įrodyta. Pvz. apie tai, kaip mes daug vadovaujamės savo pasąmone rašo ir Nobelio premijos laureatas Daniel Kahneman knygoje „Thinking Fast And Slow“ (liet. Greitas ir lėtas mąstymas).
– Ką darote, jei suabejojate, kokį sprendimą priimti? Kaip reaguojate, jei suprantate, kad visgi jis buvo blogas – kaip ties tuo neįstrigti?
– Kai abejoju, kokį sprendimą priimti, sau pasakau, kad turiu jį priimti dabar. Žmonės dažnai mėgsta įsivelti į begalinį sprendimų priėmimo procesą, tačiau man atrodo, kad tai yra savęs apgaulė, nes tai, kad tu jį atidėsi kelioms dienoms, informacijos kiekis, kuriuo disponuoji ir tavo gebėjimas jį priimti nepasikeis. Tada tu priimsi arba tokį pat gerą arba tokį pat blogą sprendimą. Tiesiog jį priimk ir tada greičiau paaiškės, ar jis buvo geras ar blogas. Jeigu blogas – pakeisk. Gyvenime yra labai mažai absoliučiai neatšaukiamų sprendimų. Daugelis jų yra pakankamai taktiniai ir pakeičiami naujais.
– Daug svarbias pareigas einančių žmonių tenka spręsti informacijos pertekliaus iššūkį. Jūs taip pat su tuo susiduriate? Jei taip, kaip sprendžiate?
– Informacijos ir komunikacijos kiekis yra milžiniškas. Taip pat yra daug kanalų, per kuriuos esame bombarduojami žinutėmis, todėl tenka kai ką sąmoningai ignoruoti. Aš tai spręsdamas mėgstu įsivardinti, pvz. yra šimtas vienetų informacijos, kurie du-trys kurie man iš tiesų svarbūs? Tuos deduosi į galvą, užsirašau ant popieriaus, o likusius tą pačią akimirką išmetu sau iš galvos. Taip pat parariu nesijaudinti, jei kažko neatsimename, to neprivalome.
– Apskritai, ar jaučiatės patiriantis daug streso? Kaip jį suvaldote?
– Manau, kad stresą patiriu kaip dauguma. Nors gali skambėti šabloniškai, bet tame šablone yra tiesos – žmonėms dažniausiai kelia stresą santykiai su kitais. Tai jeigu kažkas nesiseka, ar įvyksta nesusikalbėjimas, nereikia priimti asmeniškai. Tai yra apie situacijas, o ne tave patį, ar žmogišką santykį. Šiuos dalykus suvokus, situacijos generuoja žymiai mažiau emocijos, o kuo mažiau emocijos, tuo mažiau ir streso. Taip pat su streso valdymu padeda sportas ar veikla, kuri yra visiškai kitokia, negu ta, per kurią patiri stresą.
– Kaip manote, kiek svarbus vadovo įvaizdis įmonės sėkmei? Ar pats skiriate tam dėmesio?
– Aš manau, kad vadovas arba atspindi, kas yra įmonė, arba ne. Jeigu jis neatspindi, gali kurti įvaizdį kiek nori, bet sėkmei įtakos bus nulis. O jeigu vadovas įmonę atspindi, darbuotojams ir visuomenei tai atrodo patrauklu, tada gerai. Vadovo įvaizdžio sutapimas su organizacijos realybe yra tai, kas duoda daugiausiai naudos.
– Kokios žmogaus savybės Jums svarbiausios, kai renkatės darbuotojus? Ko, priešingai, netoleruojate?
– Mes organizacijoje turime įsivardinę penkias pagrindines vertybes, kurios mums yra svarbiausios kiekviename žmoguje. T.y. orientacija į klientą, greitis, gebėjimas prisitaikyti, gebėjimas dirbti išvien lyg sporto komanda ir skaidrumas. O aš tiek asmeniškai, tiek tikiuosi iš organizacijos, kad čia nėra vietos bergždžiam intrigų kūrimui ir nešiojimui, kai fokusas yra ne į rezultatą ir vertės organizacijai kūrimą.
– Kokias svarbiausias pamokas, kaip vadovas, esate jau išmokęs ir ką būtumėte norėjęs žinoti pradėdamas karjerą?
– Nieko nenoriu būti daugiau žinojęs, negu žinojau, nes viskam yra savas laikas ir tu turi žinoti tiek, kiek tuo metu žinai, nes patirtis ateina su laiku. O kartais pagaunu save, kad lyg ir žinojau, tik smegenys dar nebuvo pajėgios suprasti, ką tai reiškia ir, kad tai svarbu, nes dar nebuvo atėjęs brandos etapas. Manau, kad po 10-20 m.visai kitaip žiūrėsiu į šiandieninį Rytį ir galvosiu, kad visai kitaip mąsčiau ir viskas su tuo bus gerai. Tiek, kiek žinome kiekviename savo etape, tiek esame pajėgūs žinoti, apdoroti ir pritaikyti.
Kalbant apie pamokas, sunkiausia jų man buvo jau minėtas delegavimas. Dabar jaučiuosi ją išmokęs. Nors ilgą laiką atrodė, kad pats padarysiu viską truputį geriau, truputį greičiau, efektyviau, kol netapau „butelio kakliuku“ organizacijoje ir tai buvo didžiausia pamoka.
– Sakoma, kad būti vadovu – labai vienišas užsiėmimas. Ar su tuo sutinkate? Koks Jūsų požiūris į santykius su darbuotojais – įmanoma būti draugais, ar visgi svarbu išlaikyti atstumą?
– Aš, manau, kad ne, ir vienišas nesijaučiu. Tačiau manau, kad kolegos turi būti kolegomis, o ne draugais. Viena iš jau minėtų mūsų organizacijos vertybių yra komandiškumas – esame sporto komanda, o ne šeima ir draugiškas, bet profesionalus santykis yra labai svarbus. Įmonės koridoriuose ar renginiuose aš kalbuosi su visais, nepriklausomai nuo žmogaus pozicijos. Ypatingai džiugina, kai pas mane tiek apie darbą, tiek kitom temom ateina pasikalbėti naujokai, specialistai. Aš manau, kad tai yra svarbu, tačiau kartais tenka daryti ir nepatogius sprendimus, pvz. su kažkuo derėtis ar atsisveikinti ir vadovas tokiose situacijose turi grįžti į profesionalo kėdę ir daryti tai, kas yra reikalinga organizacijai, kad dėl vieno žmogaus nepastatytum jos į pavojų, nepaisant, kad iš žmogiškos pusės tai gali būti nemalonus veiksmas.
– Kaip manote, koks turi būti šiuolaikinis verslo lyderis? Ar atsakymas skirtųsi, jei kalbėtume, apie, pavyzdžiui, fabriko savininką, ir žmogų, vadovaujantį startuoliui?
– Mano atsakymas nesiskirtų ir nėra jo vieno. Du pavyzdžiai, ar vadovas turi būti diktatoroius, ar įgalintojas, tai yra „Apple“ ir „Google“. Šių dviejų kompanijų įkūrėjai ir lyderiai yra absoliučiai skirtingi žmonės. Psichinio diktatoriaus S. Jobso, kurį vis tiek visas pasaulis garbina ir permoka už jo sukurtus gaminius ir įgalinančių „Google“ vadovų L. Page ir S. Brin pavyzdys. Tikiuosi, kad „Omnisend“ yra į šią pusę. Tokiose organizacijoje žmonės nebijo kalbėti, siūlyti, klysti, rizikuoja, daro drąsius sprendimus, atvirai dalinasi grįžtamuoju ryšiu organizacijoje, įskaitant savo vadovus, organizacijos vadovus, savininkus ir pan. Tai aš manau, kad nėra vieno atsakymo, veikia ir vienoks ir kitoks modelis. Turbūt mažiausiai veikia kažkas per vidurį, kai bandai būti įgalinantis diktatorius.