Sonata, skiriate nemažai savo laiko viešumoje kalbėdama apie moterų lyderystę ir išties esate vienas iš tikrosios lyderystės pavyzdžių. Kiek pačiai svarbus Jūsų, kaip lyderės, vaidmuo? Kokią lyderę savyje atpažįstate ir kokiais principais vadovaujatės?
Geriausiai mane apibūdintų darbuotojai ir kolegos. Nuolat darome tyrimus ir gaunu grįžtamąjį ryšį, žinau, kad mano komanda mane apibūdina kaip vadovą – pagalbininką. Toks ir yra mano tikslas – padėti komandai judėti į priekį, progresuoti, įgyvendinti ir priimti pokyčius, nebijoti jų.
Manau, darbe įsiklausau į įvairias nuomones, moku suburti įvairiapusę komandą.
Per savo profesinį kelią esu išmokusi nemažai pamokų, turiu susiformavusi kelis pagrindinius lyderystės principus, kuriais vadovaujuosi.
Pirma, tai imtis iniciatyvos ir nebijoti prisiimti naujų užduočių. Gal pradžioje nauji iššūkiai ar užduotys baugina, bet paskui, kai susikuri planą, svarbu pasitikėti savimi ir komanda, ir geriausia vertinti naują užduotį kaip naują galimybę.
Antra, komandą reikia formuoti pagal stipriąsias žmonių savybes, ir komanda turi būti įvairiapusiška, tikiu įvairovės teikiamomis stiprybėmis komandai.
Trečia, svarbus nuoseklumas tiek veiksmuose ir veikloje, ir karjeroje. Nereikia blaškytis ir lengvai pasiduoti pagundoms ką nors išbandyti naujo, reikia kiekvienam keliauti savo keliu.
Kiek lyderystės parsinešate į namus? Ar sunku „išlipti" iš darbinio kostiumo? Kaip atradote, o gal vis dar ieškote to balanso?
Šis klausimas dažnas, bet manau, gana stereotipiškas. Retai tenka skaityti ar matyti interviu, kur vyrų klaustų, kaip jiems namuose sekasi išeiti iš vadovų, direktorių, lyderių vaidmenų.
Tiesą sakant, neseniai esame atlikę tyrimą – perskaitėme 80 proc. vieno žinomo žurnalo metinio tiražo. Atrinkome interviu su vadovais ir atlikome klausimų analizę. Klausimo „O kaip sekasi karjerą derinti su šeima?“ vyrų vadovų buvo klausta du kartus rečiau. Dalis moterų, kurios išvengė klausimo, spėju, dar buvo nesukūrusios šeimų.
Kalbant apie balansą, manau, kad visi mes, žmonės, skirstome savo laiką, atsižvelgdami į savo vertybes ir prioritetus. Ir visų mūsų gyvenimas susideda iš trijų pagrindinių sričių, laiko sau, laiko šeimai, artimiesiems ir draugams ir laiko darbui, profesinei veiklai. Todėl kiekvienas darbuotojas, nepriklausomai nuo pozicijos, turi mokėti organizuoti savo gyvenimą ir savo darbo dieną.
Aš esu pakankamai organizuota, reguliarūs kasdieniai ritualai man padeda susitvarkyti ir su darbų gausa, ir su svarbiomis naujomis užduotimis. Kita vertus, į besikeičiančias aplinkybes žiūriu ramiai ir nepergyvenu, jei sugriūna dienotvarkė.
Šeimoje mes su vyru auginame dvi dukras, esame lygiaverčiai partneriai, dalinamės atsakomybėmis.
Visi lyderiai turi savo silpnybių. Nežinau, ar norėsite išduoti, bet tikrai įdomu, ties kuriomis savo, kaip lyderės, savybėmis, tenka padirbėti daugiau?
Čia turiu kelis receptus, kuriuos naudoju gana neseniai. Jei atėjusi vadovauti komandai, iš karto žinau, kokio sprendimo reikėtų, stengiuosi iškart nepulti ir jo neprimesti. Diskutuoju, užduodu klausimus tol, kol komanda pati prieina prie sprendimo.
Kad neskubėčiau, rašausi sau pastabas (anksčiau tai darydavau dideliuose A4 formato sąsiuviniuose, dabar jau iPad‘e), kurias paskui apibendrinu, reziumuoju.
Suprantu, kad esame didelė organizacija, pokyčiams reikia laiko, tad ugdau ir sąmoningai kontroliuoju save.
Kiek lyderis gali rodyti savo silpnumą, kad neprarastų autoriteto ir tuo pačiu parodytų empatiją? Kiek čia yra plona linija ir kaip nepakrypti į vieną ar kitą pusę? O gal tai normalu tam tikrose situacijose?
Aš manau, kad lyderiui visų pirma svarbiausia išlikti žmogiškam. O būdami žmogiški mes esame tikri – su savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Empatija apskritai yra viena svarbiausių šiuolaikinio lyderio savybių – svarbu įsiklausyti, suprasti, o tada jau rasti bendrą kalbą ir sutarimą su komandos nariais.
Grįžtant prie žmogiškumo, manau, kad lyderystę sušildo ir prie komandos priartina bendri žmogiški patyrimai. O jų būna įvairių – malonių, nemalonių, kartais ir bauginančių.
Kaip šiandien atsimenu – šių metų vasario 24 dieną buvome suplanavę visiems kolegoms pristatyti naują banko verslo planą. Tačiau tos dienos rytą visi pabudome ir sužinojome, kad Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Buvo daug nežinios, pasimetimo, tačiau nusprendėme laikytis savo plano. Žinoma, daug ką teko ekspromtu daryti kitaip, negu buvome suplanavę, čia pat ankstų rytą visi sėdome prie stalo ir daug diskutavome, koregavome, tačiau buvome visi kartu, mes, banko valdybos nariai, buvome kartu su savo darbuotojais.
Juk lyderystė – tai ne išoriniai atributai. Lyderystė – būti ir eiti kartu išvien su savo komanda.
Lyderės apipintos įvairiausių sterotipų, įsišaknijusių dogmų. Viena jų, kad lyderiais gimstama, kad moterys lyderės – nėra moteriškos ir iš esmės piktos, nepatenkintos, feministės, netgi, kad lyderiai turi būti patrauklūs, turint minty jų išvaizdą, nes tuomet jiems sekasi geriau ir panašiai. Jūs ir pati esate sakiusi, kad ne kartą sulaukėte komentarų, kad tapote vadove vien dėl to, kad esate moteris. Kiek tai pačią skaudino, žemino, o gal kaip tik ne – norėjosi savo pavyzdžiu parodyti, kad lytis neturėjo jokios reikšmės Jūsų, kaip vadovės, paskyrimui?
Apibendrindama įvairius sunkumus savo profesiniame kelyje galiu pasakyti, kad dažniausiai tai yra kova su stereotipais – senais, kartais ir nesąmoningais.
Taip, karjeros pradžioje man yra tekę išgirsti klausimą „Kas čia ta mergaitė?“, kai banke tapau Mažeikių filialo vadove ir ne tik buvau viena iš kelių moterų vadovių, bet ir pati jauniausia.
Kita vertus, man pasisekė, kad pradėjau karjerą skandinaviškoje įmonėje, teko dirbti su puikiais vadovais gerose komandose. Vienintelis nesusipratimas mano karjeroje, kai buvo išreikštos abejonės mano tinkamumu užimti pareigas dėl lyties, kilo prieš daugelį metų bendraujant su kolega iš kitos šalies. Šis incidentas suteikė vertingų pamokų. Visų pirma, išmokau gąsdinančias situacijas priimti kaip iššūkį pademonstruoti visus savo gebėjimus ir įgūdžius. Buvau ir esu įsitikinusi, kad susidūrus su kritika ir abejonėmis svarbu nenuleisti rankų ir susitelkti į sritis, kuriose galime tobulėti.
Kai girdite stereotipus, priimkite tai kaip paskatą juos laužyti. Laikausi požiūrio, kad asmens patirtis, gebėjimai ir kompetencijos visais atvejais turi būti svarbiausi ir vieninteliai veiksniai, lemiantys jo ar jos pasirinkimą vienoms ar kitoms pareigoms.
Šiandien tikrai nemažai skiriama dėmesio moterims, jų gebėjimų atradimui, pasitikėjimo sustiprinimui, yra net moterų universitetas. Sakykite, ar nematote kiek manipuliacijos šia tema, imant tą požiūrį, kad moterys vėl spraudžiamos į rėmus, kad jos turi gebėti, turi norėti, eiti, siekti, kad be profesinio kelio jos bus niekam tikusios, kad be finansinės priklausomybės nejaus savivertės. Nors galbūt giliai viduje kai kurioms jų nesinori kurti verslo, kilti karjeros laiptais, o norisi būti tiesiog mamomis savo vaikams ir tuo namų židiniu šeimai, bet tuo pačiu jos bijo tai pripažinti, nes šiandien tai nėra madinga, greičiau – atvirkščiai. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Nors pastaruoju metu tikrai daug kalbama apie įtrauktį ir įvairovę, vis dar matome, kad lyčių stereotipai išlieka gajūs ir balanso dar nepasiekėme: vyrai vis dar dominuoja verslo pasaulyje, moterys rečiau kuria nuosavus verslus, jei pažvelgiame į investuojančius gyventojus – ten taip pat dominuoja vyrai, vyrų ir moterų atlygio skirtumai vis dar neišnyksta nei Lietuvoje, nei pasaulyje, galop, vyrai daugiau sukaupia pensijai, o moterys, ne vienerius metus skyrusios vaikų priežiūrai ir gavusios mažesnes pajamas, lieka su mažiau lėšų pragyvenimui ir senatvėje.
Kita vertus, suprantu jūsų klausimą apie savotišką moterų patiriamą spaudimą, kad jos privalo, turi siekti karjeros. Kita vertus, tokį pat spaudimą patiria ir vyrai, ar ne?
Todėl aš manau, kad svarbiausias tikslas visgi yra lyčių lygybė tikrąja savo esme ir prasme. Juk jei visuomenėje ši samprata būtų įsitvirtinusi, nekvestionuotume, kodėl tėtis eina ilgesnių vaiko priežiūros atostogų, lygiai taip pat nekvestionuotume ir moterų pasirinkimų likti namuose, skirti daug dėmesio šeimai ir vaikams. Kai į viską žiūrėsi ne per lyties prizmę, tai bus tiesiog individualūs individualių žmonių pasirinkimai. Svarbiausia, galų gale, yra laisvė rinktis.
Tačiau manau, kad kol kas dėl ilgai mūsų istorijoje įsišaknijusių stereotipų, būtent moterims reikia daugiau įgalinimo, finansinės nepriklausomybės, garsesnio balso visuomenėje.
Vyrai moterų lyderių vis dar nelabai mėgsta ar nori įgalinti, tas akivaizdu, kalbinant moteris vadoves ir girdint jų patirtis, panašias į tokias: ką čia man vadovaus blondinė ar kodėl aš turiu vykdyti kažkokios „bobos" nurodymus. Kaip Jums atrodo, kodėl kai kuriems vyrams vis dar sunku suprasti, kad moterys gali būti lygiavertės, produktyvios darbuotojos, galinčios nuvesti verslą į sėkmę? Kur slypi mūsų vyrų problema, o gal čia nėra problema, tiesiog vyrai visada buvo pripratę būti lyderiais ir jiems sunku užleisti pozicijas?
Žinoma, kad senų stereotipų, kai lyderių vaidmenį daugiausia užimdavo vyrai, nėra taip paprasta atsisakyti. Tai ilgalaikis visuomenės pokytis, kuris vyksta šiuo metu, tad natūralu, kad kaip ir kiekvieno pokyčio kelyje, taip ir čia pasitaiko sunkumų, kliūčių, nesusipratimų.
Daugybė tyrimų rodo, kad ne vyriškos ir ne moteriškos komandos pasiekia daugiausiai, o būtent įvairialypės – jos yra pelningiausios, rezultatyviausios. Todėl dar kartą grįšiu prie minties, kad kalbėti turėtume ne apie vyrų „pralaimėjimą“ lyderystės kontekste ar moterų „laimėjimą“, o būtent apie lyčių lygybę pačia tikrąja šios sąvokos esme. Kai visuomenės nariai yra lygūs, nevertinami per lyties prizmę, tada galime tikėtis pasiekti geriausių rezultatų. Stiprioms komandoms reikia abiejų lyčių ir jų sinergijos.
Kiek Jūsų darbovietėje dirba moterų ir kiek vyrų? Ar siekiate, kad tas skaičius šiek tiek suvienodėtų, ar žiūrite griežtai tik į profesinius, gebėjimus atrinkdami darbuotojus arba paskirdami juos į, tarkime, aukštesnes pareigas? Kiek svarbus lyčių klausimas, jų tolygus pasiskirstymas?
„SEB“ bankas yra gana moteriška organizacija: net 71 proc. yra moterų. Jei skaičiuosime įvairių lygių vadovus (grupės, skyriaus, poskyrio, departamento ir t.t.), tai moterų yra daugiau nei vyrų (59 proc. moterų ir 41 proc. vyrų).
Kylant dar aukščiau karjeros laiptais ir skaičiuojant vadovus, kurie atskaitingi valdybos nariams, šiuo metu jau turime 57 proc. moterų ir 43 proc. vyrų. Dabartinė banko valdyba taip pat gerai iliustruoja siekiamybę: esame trys moterys ir trys vyrai su skirtinga patirtimi, kompetencija ir puikiai papildome vienas kitą.
Visuomet galvojame ir daug organizacijoje kalbame apie visapusišką įvairovę – lyčių, tautybių ir kitais aspektais ir jos vertę organizacijai. Turime ambicingus tikslus turėti diversifikuotas įvairiais aspektais komandas. Visuomet, darydami sprendimus, turime galvoti apie įvairovę.
Suprantama, lytis nėra pagrindinis kriterijus užimti tam tikras pareigas, nes svarbiausia yra kompetencijos ir požiūris. Talentas neturi lyties.
Ir paskutinis klausimas: apie šiuos metus, kokie jie Jums pačiai buvo, ar įvykdėte, ką planavote, kokius iššūkius išsikėlėte kitiems metams? Ir kokios bus Jūsų Kalėdos ir kiek ši šventė svarbi Jums pačiai ir šeimai?
Man šie metai buvo intensyvūs profesine prasme, atnešė tikrai daug neapibrėžtumo – pandemijos patirtis išmokė mus greitai prisitaikyti prie pokyčių, tačiau šiemet mūsų įprastą pasaulio suvokimą sukrėtė Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ir jo humanitarinės, ekonominės pasekmės. Todėl teko dar kartą mokytis naviguoti neapibrėžtumo aplinkoje. Mes, kaip bankas, neapibrėžtumo aplinkoje esame pasirengę atlaikyti sudėtingesnes ekonomines sąlygas ir esame tam, kad palaikytume savo klientus ir gerais, ir sudėtingais laikais.
Kalbant apie Kalėdas – man tai metas, kai galiu sustoti, daugiau laiko skirti šeimai, tėvams ir sau. Šiemet snieguota žiema prasidėjo anksti, tad per Kalėdų atokvėpį žadu išsitraukti šiaurietiškas lazdas ir išeiti ilgesnei distancijai, daug su šeima būti lauke, lipdyti sniego senius, kartu žaisti, kalbėtis, kepti imbierinius sausainius. Turiu dvi dukras – jų juoko ir nuotykių visada pilni namai.
Kalėdas tradiciškai sutiksime mano tėvų namuose, kartu su sesės šeima, keisimės dovanomis, svajosime apie ateinančius metus ir kursime stebuklus savo vaikams. Labiausiai per kiekvienas Kalėdas laukiu firminio savo tėčio aguonų pieno ir kūčiukų patiekalo.
O jau kalbant apie naujus iššūkius kitiems metams – ir sau ir kitiems noriu patarti išdrįsti ir sakyti TAIP. Taip naujoms galimybėms, naujiems projektams, naujoms atsakomybėms. Nes pasakius „taip“ atsiveria naujas pasaulis, naujos patirtys. Žinoma, pasakius „taip“, ne visada bus lengva, bet dažniausiai tai bus to verta. Nes jei sakome „ne“, save nuo galimybių atribojame, uždarome duris, nesikeičiame ir liekame ten, kur esame.
Todėl mokykimės, nebijokime pokyčių ir sakykime TAIP.