Tuo metu aktyviausiai kūrėsi, namus ir butus čia remontavo Amerikos lietuviai – jie tapo svarbia finansine paspirtimi valstybei. Šiandien esame įpratę, kad Lietuvoje noriai investuoja puikiai žinomi vardai iš viso pasaulio. 90-ųjų pradžioje turėjome tik pirmas verslo užuomazgas: įrenginėjome įmonėms nedidelius biurus, pirmąsias modernesnes parduotuves. Šiandien savo šalyje kuriame didžiausią Europoje biotechnologijų miestelį.
Lietuva ir visi mes kartu su ja per šį laikotarpį šviesmečiais pasistūmėjome į priekį. Tačiau vis dar turime sričių, kuriose nespėjame paskui Vakarų pasaulį. Man užverda kraujas kaskart išgirdus ką nors sakant, kad statybininkai yra melagiai ar apgavikai. Bet tenka pripažinti: tai – ir mūsų pačių rinkos kaltė.
Diskutuodami atsakingų statytojų bendruomenėje vis grįžtame prie to, kad didelė dalis mūsų rinkoje dirbančių iki šiol skendi šešėlyje, neprisiima atsakomybės už savo darbo rezultatus ir kuria tas neigiamas etiketes, kurios yra klijuojamos statybininko profesijai. Kalbamės ir ieškome sprendimų, nes laikas tai pakeisti: šių dienų Lietuva nusipelno kitokių standartų.
Per 30 veiklos metų nepamenu atvejo, kai būtume rimtai „pavedę“ klientą: statę ilgiau, nei žadėjome, ar brangiau, nei sutarėme. Kiekvieną iš jų sutikęs šiandien galiu pasilabinti, netenka bėgti į kitą gatvės pusę. Tai – ne stebuklas ar išimtis iš taisyklės, o paprasčiausias planavimas ir laikymasis duoto žodžio. Mums pasisekė, kad nuo pirmųjų dienų komandą vienijo tos pačios vertybės: noras sakyti tiesą, gerbti vieni kitus ir didžiuotis tuo, ką sukūrėme. Šiandien gera reputacija ir užsakovų pasitikėjimas yra didelis mūsų konkurencinis pranašumas, bet, kalbant atvirai, labiau norėčiau, kad tai kuo greičiau taptų visuotiniu standartu Lietuvoje.
Statybininkai yra kūrėjai. Mūsų darbai išlieka dešimtmečiais. Jei dirbame sąžiningai, gebame išpildyti užsakovo viziją ir padaryti tai kokybiškai, tuomet mūsų profesija nusipelno prestižo ir pagarbos. Užsienyje statybos profesionalai jau dabar yra itin gerbiami bei vertinami dėl aukštos kompetencijos, išsilavinimo. Šia kryptimi, šviesdami, aiškindami ir kalbėdamiesi, turime judėti ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad šis tekstas taps pirmuoju tokio viešo ir atviro dialogo žingsniu.
Susigrąžinti prestižą savo profesijai mums itin svarbu ir norint paskatinti jaunus talentingus žmones rinktis statybą. Sparčiai tobulėjant technologijoms, ir mūsų sritis tampa labai išmani bei moderni. Tačiau talentingiausius studentus jau ne vienerius metus greitai pasiekiamais rezultatais ir finansiniu atlygiu vilioja IT sritis. Man mokantis universitete ar dar 20 metų po to statybų kryptys kasmet suformuodavo 10 ir daugiau studentų grupių, šiandien jų – vos dvi ar trys.
Racionalioji pusė – suprantama: geri inžinieriai ar projektų vadovai tiek pas mus, tiek – kitose įmonėse uždirba tikrai daug, tačiau jų augimas iki savarankiško profesionalo trunka bent trejus metus. IT srityse šis virsmas – kur kas greitesnis.
Tačiau apsisprendimą juk skatina ne vien tai, kaip greitai imsi uždirbti solidžią sumą. Mūsų komandoje žmonės dirba dešimtmečiais ir kaip svarbiausią motyvaciją jie įvardina ne tik pinigus, bet ir galimybę didžiuotis savo darbu: skatinu sustoti, įvertinti tai, kas nuveikta, ir pasidžiaugti. Pats mintyse vis pasikartoju visus 750 kūrinių, pastatytų per šiuos tris dešimtmečius. Keliaudami per Lietuvą tiek aš, tiek komandos nariai juos „statybininko akimi“ apžiūrime: ar gerai laikosi, ar tarnaus dar dešimtmečiais. Būtent šis fiziškai matomas rezultatas yra viena iš svarbiausių varomųjų jėgų mūsų profesijoje bei priežastis ją pasirinkti.
Statybų reikės visada. Šios profesijos nepakeis nei dirbtinis intelektas, nei metavisatos, nei kiti šiuolaikinio genialaus pasaulio išradimai. Svarbu, kad jomis užsiimtų tie, kurie yra pasiruošę prisiimti atsakomybę už ateitį, kurią kuria. Todėl privalome apie tai kalbėtis atvirai ir garsiai.