Alfredas Chmieliauskas, mokslininkas, buvęs ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius bei vienas iš įkūrėjų, nuotolinio moterų universiteto „WoW university“ lektorius, sako, kad įmonėms svarbu išmokti atrasti savą, konkrečius poreikius ir galimybes atitinkantį projektų valdymo modelį.
– Alfredai, esate aktyviai dalyvavęs dviejų žinomų institucijų – ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto bei Lietuvos projektų vadybos asociacijos – kūrime. Abiejų pavadinimuose minima vadyba, o institucijų pobūdis pabrėžia jų edukacinį, kompetencijų ugdymo pobūdį. Šį kartą norėčiau pasikalbėti kaip tik apie šios Jūsų profesinės veiklos – dėstymo, mokymo, organizacijų konsultavimo – patirtis. Visų pirma – Jūsų mėgstamoje projektų valdymo srityje.
– Vaikystėje mėgau skaityti nuotykių knygas, kuriose apsukrūs veikėjai išsisukdavo iš kebliausių situacijų, pritaikę kažkada įgytas ir tarsi mažai kam reikalingas fizikos, chemijos ar matematikos žinias. Kapitonas Nemo ir profesorius Paganellis, Sherlockas Holmesas ir net liūdnai dienas baigęs nematomas žmogus – visi šie herojai bylojo: mokslas suteikia labai svarbių galių. Galbūt todėl ir panorau tapti mokslininku.
Jau gerokai vėliau kartu su kitais amerikiečių TV serialo „MacGyver“ žiūrovais juokiausi iš pagrindinio veikėjo neįtikėtinų sugebėjimų kūrybiškai pasitelkiant mokslo žinias akimirksniu pagaminti ką nors reikalingo iš po ranka pasitaikiusių daiktų. Pavyzdžiui, nukenksminti atominę bombą, tinkamai panaudojus kelias sąvaržėles. Didžiulis serialo populiarumas privertė net autoritetingiausius pasaulio žodynus įtraukti posakį „to MacGyver something“ (lietuviškai sakytume „ką nors sumagaiverinti“), reiškiantį, kad ir naivoką, bet vis tik – tikėjimą mokslu ir jo rezultatų pritaikomumu. Nepaisant banalių siužetų, tokie filmai, gal net geriau už mokslo populiarinimo laidas, taip pat byloja apie patrauklaus, suprantamo sudėtingų reiškinių interpretavimo svarbą.
Mano mėgstama projektinė veikla taip pat gali įgyti labai sudėtingus pavidalus. Įsivaizduokite inžinerinį projektą, kuriame darbuojasi 94 organizacijos, pasidaliję užsakovo, generalinio rangovo, subrangovų ir tiekėjų, priežiūros bei kontrolės institucijų vaidmenis (tai neseniai Lietuvoje vykęs projektas). Tinkamas visų tokio projekto dalyvių bendradarbiavimas – o tuo pačiu ir tikslo pasiekimas – neįmanomas be aiškaus visų daugialygės hierarchinės valdymo struktūros vaidmenų ir atsakomybių apibrėžimo bei išaiškinimo.
– Kaip atrasti balansą, kuris skatintų bendradarbiavimą ir sudėtingus projektų valdymo aspektus paaiškinti paprastai bei paskatinti juos diegti?
– Pradėjęs karjerą akademiniame pasaulyje, greit supratau, kad kalbėjimas prieš auditoriją yra neatskiriama profesijos dalis. Seminarai, paskaitos ir kiti viešo kalbėjimo pavidalai, skirti klausytojų žinių bei gebėjimų ugdymui, kiekvieną kartą verčia ignoruoti visus su kalbama sritimi tiesiogiai nesusijusius dalykus ir sukurti tarsi atskirą, unikalų pasaulį kartu su jame galiojančiais dėsniais. Tą pasaulį apibrėžia tam tikri susitarimai, kurie patogumo dėlei laikomi teisingais: „dvi lygiagrečios tiesės niekada nesusikerta“, „pagal vaidmenį komandoje žmonės skirstomi į devynis tipus“ ir pan.
Tai visuomet reiškia didesnį ar mažesnį realybės supaprastinimą, kuris pasitelkiamas, siekiant atskirti svarbius tam tikru požiūriu dalykus nuo mažiau reikšmingų. Čia svarbiausia nenuklysti į kraštutinumus. Kaip sakė prancūzų poetas Paulis Valéry: „Tai kas per daug paprasta – neteisinga, o tai, kas per daug sudėtinga – netinka naudojimui“. Stengiuosi to nepamiršti ne tik skaitydamas paskaitas universitete, bet ir konsultuodamas verslo ir viešojo sektoriaus organizacijas.
Nebe pirmą dešimtmetį diegdamas projektų valdymo standartus (tai pagrindinis mano užsiėmimas konsultanto rolėje) įsitikinau, kad pernelyg paprastos tvarkos nepajėgia susidoroti su nuolatiniais projektams būdingais pokyčiais ir todėl – nenaudingos, o pernelyg sudėtingos „trenkia“ pertekline biurokratija ir dažniausiai yra pasmerktos dūlėti stalčiuose (pastarasis atvejis būdingas valstybinėms institucijoms).
Dar vienas svarbus dalykas, į kurį atsižvelgiu skaitydamas paskaitas studentams ir patardamas įmonėms bei organizacijoms, yra adekvatus konkrečių poreikių supratimas. Kartą, dirbdamas JAV universitete, buvau paprašytas paskaityti paskaitą ta pačia tema trims skirtingoms klausytojų grupėms: pirmo kurso studentams, magistrantams ir aplinkinių miestelių merams.
Pirmakursiai viską uoliai užsirašinėjo, tačiau sužinoję, kad mano dėstomos temos jų egzamine nebus, iškart prarado bet kokį susidomėjimą. Magistrantai uždavė sudėtingus klausimus, ne tiek norėdami, ką nors išsiaiškinti, kiek siekdami parodyti savo aptariamos srities išmanymą. Ir tik mano bendraamžiai (ir vyresni) savivaldybių vadovai nuoširdžiai reagavo į paskaitos siužeto posūkius, aktyviai diskutavo apie iškeltas problemas bei aptarė galimus jų sprendimus savo organizacijose.
Tokią skirtingą reakciją lėmė dalyvių profesinės patirties įvairovė: jaunesni apskritai jos neturėjo, todėl mano pasitelkti praktiniai pavyzdžiai jiems reiškė ne ką daugiau, nei abstrakčios vadovėlinės situacijos, už kurių nagrinėjimą negalėjau pasiūlyti net dalies balo prie galutinio pažymio.
– Esate projektų valdymo ekspertas. Ar egzistuoja niekada nenuviliantis projektų valdymo metodas?
– Prisitaikymas prie konkrečios organizacijos poreikių reiškia gerą dabartinės jos projektinės veiklos problemų suvokimą ir tobulinimo prioritetų nustatymą. Šiam tikslui savo darbe pasitelkiu projektų valdymo brandos analizę, kurios praktinio pritaikymo aspektų apibūdinimas užimtų per daug laiko ir pareikalautų kai kurių profesinių paslapčių atskleidimo.
XVII a. prancūzų matematikas Pierre’as de Fermat‘as suformulavo vieną populiariausių matematikos uždavinių savo skaitytos knygos paraštėse ir ten pat parašė žinąs jo sprendimą, kuris, deja, ten nebūtų tilpęs. Sekdamas jo pavyzdžiu, pabandysiu ir aš išlaikyti intrigą.
