Pirmasis pašnekovas – Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas. Su juo kalbėjomės apie iššūkius verslui siekiant susikalbėti su politikais, pilietinės visuomenės stiprėjimą Lietuvoje ir stiprų atsparumo nelaimėms ir sunkmečiams geną, kurį verslas jau ne kartą pademonstravo.
– Lietuvai atgavus nepriklausomybę dirbote Valstybės saugumo departamente (VSD), vėliau Žurnalistų sąjungoje. Kas nulėmė posūkį į verslo sritį?
– Buvau Mečio Laurinkaus pavaduotojas VSD, todėl turėjau palikti postą keičiantis vadovams. Kilo klausimas, ką daryti toliau. Tuo metu vyko ir VSD reorganizacija – labai dėl to džiaugiuosi, nes tikrai reikėjo palikti departamentą, jeigu ne reorganizacija, turbūt aš iki šiol ten dirbčiau ir kažin, ar tai mane tenkintų.
Kiekvienam gyvenimo etapui yra tam tikras laikas. 1990-ieji buvo euforija, valstybės kūrimas, labai įdomus laikotarpis, kai reikėjo kurti instituciją nuo nulio. Mes VSD tai pradėjome daryti trise. Bet paskui prasidėjo rutina. Ten kūrybos mažai, o aš iš prigimties domiuosi konstravimu, fizika. Supratau, kad versle, ypač tuo metu, labai daug romantikos ir kūrybos, todėl neieškojau valstybinės tarnybos. Taip įsisukau į šį pasaulį.
Ne kiekvienas gali būti verslininku. Privalai turėti įgimtą geną kuo nors rizikuoti – turtu, gerove, emocine būsena. Tik žmonės, turintys rizikos geną, gali būti sėkmingi verslininkai.
– Esate Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas, nuolat atstovaujate Konfederacijai susitikimuose su valdžios atstovais. Koks valdžios atstovų požiūrio į verslą paveikslas jums formuojasi? Kaip jis keičiasi?
– Vyksta labai įdomūs procesai. Bendravimas su valdžios institucijomis emociškai ir intelektualiai užveda: nuolat esi įvykių sraute, dalyvauji valstybės kūrime. Mes galime koreguoti politiką, ypač ekonominę, mokestinę, socialinę.
Matau, kad atsiranda lūžio taškų. Į politiką atėjo labai daug jaunimo, perėjusio briuselinę mokyklą. Jie žino, kas yra socialinė partnerystė, bet emociškai mes nesame itin susiję. Vyksta kartų kaita ir reikia įdėti daug pastangų, kad įtikintume, jog mes turime būti įtraukti į procesus. Dabartinis jaunimas nori bendrauti susirašinėjimais – parašykite laišką, išdėstykite. Mes esame visuomenininkai, negauname pinigų už laiškų rašymą. Mūsų verslas yra gana silpnas, neturime tokios verslo kultūros kaip užsienyje. Pavyzdžiui, Suomijoje daugiau nei devyniasdešimt procentų verslininkų priklauso kuriai nors asocijuotai struktūrai, o pas mus – tik apie dešimt procentų. Todėl mes neturime finansinių resursų išlaikyti ekspertus, analitikus, kad galėtume adekvačiai atstovauti verslui valstybinėse įstaigose, tuo labiau, rengti apžvalgas. Anksčiau, būdavo, susitinkame su premjerais, trumpai išdėstome lūkesčius, ir kanceliarija arba kuri nors ministerija pradeda reaguoti, reflektuoti ir idėjas paversti teisės aktais.
COVID-19 ir nuotolinis darbas lemia tai, kad prarandame emocinį ryšį. Atsirado nepasitikėjimas, viskas suvedama į lobizmą, kiekvieną susitikimą reikia deklaruoti. Susitinki, apie bet ką pasikalbi, politikas deklaruoja ryšį, aš ne. Tada Vyriausioji tarnybinės etikos komisija aiškinasi, ar aš susitikimo metu dariau lobistinį spaudimą, nors jo išties nebuvo. Atsidūrėme nepasitikėjimo fazėje, iš jos išeiti prireiks laiko. Mes susitinkame ne dėl lobistinių interesų, už kuriuos gauname pinigus. Mes esame socialiniai partneriai. O dabar yra susimaišę: yra tokių organizacijų vadovų, kurie vienu metu yra ir registruoti lobistai, ir vadovauja asociacijoms. Reikės laiko, kol tai išsigrynins. Šis laikotarpis sudėtingas, mūsų nebepriima kaip socialinių partnerių, yra daug įtarimų ir nepasitikėjimo.
– Gal tai būtų galima sieti su tuo, kad Lietuvos politikoje įvyko ne vienas didžiulis skandalas, kai verslo struktūros buvo įtariamos neskaidria įtaka politikai. Teismų sprendimai būdavo įvairūs, bet šešėlis likdavo. Gal tai ir lemia bendrą foną, kad politikų ir verslininkų susitikimai atrodo įtartinai. Kaip būtų galima spręsti šią situaciją?
– Viskas prasideda nuo politikų. Jeigu jie būtų nepaperkami, nebūtų problemos. Jeigu viena pusė ko nors nori, bet kita pusė nesutinka, nieko ir neįvyksta. Aukštos moralės politikai galėtų pakeisti padėtį. Verslas nori pralaužti ledus ar užkariauti rinkas, padaryti verslo aplinką geresnę. Yra tokių verslininkų, kurie nori eiti paprastesniu keliu – susimokėti ir gauti iš karto.
Pokyčiai turi ateiti iš abiejų pusių, bet pirminis problemos šaltinis yra politikai. Verslas irgi turi suvokti, kad jis skaidrioje aplinkoje pasiektų geresnių rezultatų, negu papirkdamas valdininką, nes ilgainiui pats gali tapti neskaidrios aplinkos auka. Čia yra mentaliteto klausimai, kultūriniai poslinkiai, kurie neatsiranda per vieną dieną, jiems reikia laiko. Senos demokratijos šalys ne iš karto perėjo į skaidresnį režimą. Apie 1970-uosius Jungtinėse Amerikos Valstijose daug kam vadovavo mafija, šį etapą perėjo ir Italija. Mums skaidrumo pavyzdys yra Skandinavijos šalys, ten neskaidrumo yra akivaizdžiai mažiau nei Pietų šalyse.
– Verslo organizacijas visuomenė vertina ne taip, kaip turbūt norėtųsi. Šių metų pradžioje kompanijos RAIT atlikta apklausa parodė, kad kiek daugiau nei ketvirtadalis respondentų (28 proc.) šalyje veikiančias verslo organizacijas vertina teigiamai, beveik pusė vertina neutraliai (45 proc.), o likusi dalis (20 proc.) – neigiamai. Su kuo sietumėte tokį visuomenės požiūrį? Ką verslininkai galėtų padaryti, kad jais visuomenė pasitikėtų labiau?
– Atvirai pasakius, mane rezultatai pradžiugino. Dėl COVID-19 pandemijos visiems buvo sunku.
Nepaisant to, verslas per pandemiją parodė didžiulį solidarumą su darbuotojais, didžioji dalis verslininkų neatleido savo darbuotojų. Valstybė irgi šiek tiek prisidėjo, bet visgi verslas labiausiai savo resursais išlaikė darbo vietas. Manau, kad gyventojai per apklausas parodė savo dėkingumą. Pasitikėjimas verslu išaugo.
Verslas pradėjo suprasti, kad svarbiausias sėkmės garantas yra žmonės. Atsirado socialinė partnerystė, įmonės investuoja į darbuotojų sveikatą, poilsį, kvalifikaciją. Apklausose atsispindi naujas darbdavių požiūris į darbuotoją.
– Prieš keletą metų Lietuvai pasiekus 11 vietą „Doing Bussiness“ reitinge, valstybinės institucijos neslėpė pasididžiavimo. Žvelgiant iš jūsų pozicijų, ar Lietuva tikrai yra palanki šalis verslui kurti ir plėtoti? Ką svarbiausia reikėtų nuveikti gerinant padėtį?
– Mes maksimaliai supaprastinome įmonių kūrimą. Įkurti įmonę Lietuvoje labai paprasta – tai yra labai svarbus dalykas. Tačiau atsiranda kita problema – nėra didelių galimybių vystyti verslą. Lankstus kreditavimas, eksporto skatinimo sistema yra svarbūs poreikiai, o pas mus tai fragmentuota – nėra bendros eksporto skatinimo sistemos. Verslai maži, išeiti į pasaulines rinkas sudėtinga. Mokestine prasme padėtis nėra tokia bloga.
– Pastarosios krizės – COVID-19 pandemija ir Ukrainos pabėgėlių krizė – parodė, kad valstybė tokiose situacijose yra linkusi atsigręžti į verslą ir savanorius. Galima pamanyti, kad valstybė pati daro per mažai, didžiąją naštos dalį permesdama privačioms iniciatyvoms. Ar toks požiūris jums atrodo teisingas?
– Nuolat atliekami pasauliniai tyrimai, kuriais bandoma atskleisti, kiek konkrečios visuomenės yra empatiškos ir dosnios. Deja, Lietuva tose apklausoje žemai – mus lenkia Mianmaras, skurdi, bet dosni šalis.
Tačiau karas Ukrainoje parodė, kad esame pakankamai empatiški, tik ankstesnės aplinkybės to neatskleidė. Nelaimė viską pakeitė: labai greitai surinkti 5 milijonai eurų dronui pirkti, žmonės priima, nemokamai apgyvendina ukrainiečius, verslas neatleidžia žmonių, išvažiavusių ginti tėvynės, jiems moka algas ir toliau. Susidūrėme tik su biurokratinėmis kliūtimis: kaip mokėti pinigus, juk jie ne į komandiruotę išvažiavo? Su valstybės institucijomis labai greitai tuos nesklandumus išsprendėme.
Reikia tik džiaugtis, kad ne valstybė imasi iniciatyvos. Jeigu visuomenė reaguoja į problemas ir jas išsprendžia, vadinasi, formuojasi pilietinė visuomenė. Tai svarbiausias rodiklis, kuris parodo, kiek stipri valstybė ir nacija. Nereikia visko suversti valstybei, kad ji kamšytų visas socialines skyles.
Prieškario Lietuvoje gyventojai buvo aktyvesni nevyriausybiniame sektoriuje, vienas gyventojas dalyvaudavo vidutiniškai beveik dviejose organizacijose. Atgavus nepriklausomybę viskas apsivertė, atsirado nenoras, didžiulis nepasitikėjimas. Tai atėjo iš tarnybinių laikų – DOSAAF‘as (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) ir profsąjungos sukompromitavo savanorystės idėją. Dalyvaujama buvo tik dėl naudos, talonų. Ukrainos įvykiai parodė, kad galime prisidėti nesavanaudiškai. Džiaugiuosi, kad įvyko lūžis.
– Dažnai skundžiamasi, kad Lietuvoje trūksta filantropijos ir mecenatystės tradicijų. Ar verslas nėra dosnus, ar problema yra įstatyminis reguliavimas ir paskatų trūkumas?
– Ne visi verslininkai nori viešintis, kad kažkam padeda. Pasirodžius tokiai informacijai susidaro norinčiųjų eilė. Tada labai sunku atskirti, kodėl vieniems galiu padėti, o kitiems negaliu.
Lietuvoje labdaringa veikla nėra skatinama mokestine prasme. Kai užsidegė Paryžiaus Dievo Motinos katedra, nuolat girdėdavome apie verslo aukas jai atstatyti. Imta moralizuoti, kad Lietuvos verslininkai tikrai tiek daug neaukotų. Kodėl prancūzų verslininkai aukojo? Pirmiausia dėl kultūrinių dalykų, tačiau ir mokestinė aplinka Prancūzijoje tam palanki.
– Kokią matote Lietuvos verslo ateitį? Dabar daug kalbama apie Europos žaliąjį kursą. Šiuo požiūriu turbūt daugiausia įtampos žemės ūkyje, o kokia padėtis kituose verslo segmentuose? Kiek Lietuva pasiruošusi žalesnei ekonomikai?
– Manau, kad Lietuvos verslas turi labai didelę perspektyvą. Pagal BVP vienam gyventojui esame pralenkę Ispaniją, Portugaliją, Kiprą, taip pat šalis, kurios turėjo žymiai geresnes startines pozicijas, kai kartu stojome į ES, – Slovakiją, Vengriją. Lietuvos verslas pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Jis atsparus krizėms – 2008-ųjų krizė buvo labai paveikusi verslą, bet per kelerius metus atsitiesėme. Mes turime labai stiprų atsparumo nelaimėms ir sunkmečiams geną, tai labai svarbi mūsų charakterio savybė. Tad į ateitį žiūriu labai pozityviai.
Žemės ūkis turės persitvarkyti. Ilgą laiką jis orientavosi į kuo didesnes išmokas – guliu ant sofos išnuomojęs žemes ir gaunu išmokas. Toks kultūrinis mentalitetas. Perėjęs per tam tikrą kultūrinę dykumą pradedi elgtis kitaip. Šiandien žiniasklaidoje skaičiau, kad Vilniaus meras moralizuojamas dėl nenupjautos žolės. Pas mus stengiamasi viską nušienauti, o Nyderlanduose kitaip: žolė auga visur, nes tai naudinga gamtai, mažėja anglies dvideginio, o ir benzino nereikia be reikalo eikvoti dėl gražios išvaizdos. Turime suprasti, kad ne viskas, kas gražiai atrodo, yra naudinga gamtai. Esame paieškų kelyje. Seniai galėjome renovuoti daugiabučius ir dabar neturėtume problemos. Bet to laiku nesuvokėme, o dabar reikia laukti, kol žmonės susitars, nes jie visi turi savų interesų.