Štai Garliavoje veikiančios įmonės „Garlita“ viena iš vadovių, administracijos ir gamybos direktorė Dalia Stanevičienė pasakoja, kad jei įmonė imtųsi nors dalies čia plūstančių užsakymų, tai reikėtų šalia statyti naują gamyklą. Sklypas yra, tačiau tokios minties gamybininkai neatsisako, nes jau dabar susiduria su viena rimčiausių dabarties bėdų – darbo rankų stygiumi. Todėl vertindami naujus klientus atsižvelgia ne tiek į jų dydį, galimą pelną ir užsakymų tęstinumą, bet į to užsakovo verslo filosofiją ir jų požiūrį į tvarumą.
Vienos lietuviško kapitalo įmonės, kuri įsikūrusi Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje vadovas pasidžiaugė, kad šiuo metu įvairius užsakymus gauna ne tik iš užsienio, bet ir iš kaimynystėje veikiančių kompanijų, kurios anksčiau gamybą vykdė už Lietuvos ribų.
Patikimus žaliavų tiekėjus turinčios Alytaus valymo įrenginių gamybos įmonės „Traidenis“ vadovas Sigitas Leonavičius sako, kad šiuo metu jų įmonė priima nemažai užsakymų iš tų gamintojų, kurie dėl žaliavos stygiaus tiesiog yra pristabdę gamybą. Jis pataria niekada nesipykti su konkurentais, nes kuomet reikėjo visą dėmesį ir pajėgas skirti Lenkijoje vykdytiems dideliems užsakymams, pats prieš visus į įmonę plūstančius užsakymus buvo perleidęs kitiems.
Klaidų daryti negalima
Konsultacinė kompanija „Progressive Business Solutions” (PBS) padeda gamybininkams efektyvinti veiklos procesus ir šalies verslams siūlo kaip tuos procesus ir gamybos įrangą skaitmenizuoti. Jos vadovas Giedrius Valuckas, kuris kartu su verslo partneriu Tomu Jaskelevičiumi per du dešimtmečius suteikė apie pusę tūkstančio konsultacijų, kaip niekas kitas gerai žino, kas vyksta jų viduje ir su kokiais iššūkiais jos susiduria.
Šiandien su juo kalbamės apie tai, kad daugybė Lietuvos gamintojų kone kasdien sulaukia užklausų dėl galimybės pagaminti vieną ar kitą gaminį, tačiau dalis jų nepajėgūs susidoroti su ta užsakymų gausa, o tie, kuriuos užplūdo nauji užsakovai, negali daryti tam tikrų klaidų, kurios gali ilgam atbaidyti potencialius klientus.
G. Valuckas atkreipia dėmesį, kad dauguma verslininkų Lietuvoje jau 2019 m. ruošėsi galimai krizei ir buvo įjungę taupymo režimą.
„Tuomet ekonomistai buvo nuolat klausinėjami apie galbūt artėjančią krizę. Tačiau toji krizė visai nelauktai atėjo per kitą prizmę, – ne ekonominę, bet greičiau biologinę“, – pastebi G. Valuckas.
Pasak jo, Lietuva šiuo metu yra savotiškoje vystymosi stadijoje: „Kalbant apie naujų užsakymų gavimą ir pritraukimą esame dinamiški ir agresyvūs. Tačiau lietuviams vis dar sunkiai sekasi įtikinti užsienio partnerius ir gauti didesnę pridėtinę vertę generuojančius užsakymus arba projektus, nes pasaulyje nesame dar taip gerai žinomi. Daugelis galvoja, kad esame kažkur Rytuose. Didžiausi tokių projektų konkurentai yra tos šalys, kurios yra arčiau Vokietijos. Šia prasme vienas didžiausių konkurentų lietuvių gamintojams yra Lenkija bei šiuo metu tos pigesnės šalys – Bulgarija, Vengrija, Serbija. Mums su jomis yra išties sunku konkuruoti. Labiau pasiseka tik tiems, kurie sugeba įrodyti, kad yra efektyvesni ir gali pasiūlyti didesnę kokybę.“
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad krizinis laikotarpis tiesiog pagyvina ir padina verslininkų šansus, nes tų užsienio šalių, globalių kompanijų pirkimo skyriai, išėję iš komforto zonos, pradeda ieškoti naujų tiekimo grandinių ir tiekimo galimybių, o tuomet Lietuvos verslininkams atsiranda puiki galimybė gauti daugiau užklausų bei užsakymų.
„Kiekviena krizė Lietuvai išeina į naudą. Galbūt esamų užsakymų kraitis sumažėja, tačiau padaugėja naujų klientų, projektų ir užsakymų. Dabar kaip tik pastebime, kad mūsų pramonė net nesitikėjo tiek daug užsakymų ir projektų. Deja, bet ne visi yra tam pasiruošę“, – komentuoja PBS vadovas.
Lietuva – viena atspariausių šalių Europoje
G. Valuckas pasidalijo skaičiais, kurie yra iškalbingi ir bylojantys apie įspūdingą gamybininkų spurtą.
„Žvelgiant į pramonės rodiklius, kuriuos skelbia statistika, tai lyginant su pernai metais, nuo sausio iki balandžio mėnesio gamyboje stebimas 18,5 proc. augimas. O balandį – apie 32 proc. Tai liudija, kad mūsų pramonė labai stipriai šoko į viršų. Nors sakyčiau, kad ir 2020-ieji Lietuvai nebuvo blogi, nes pramonės sektorius lyginant su 2019 m. turėjo kad ir menką, bet augimą. Vadinasi Lietuva, žvelgiant į jos pramonę, krizės kaip ir nepatyrė. Kalbant apie ekonomikos atsparumą, tai Lietuva pasirodė viena iš atspariausių šalių Europoje“, – tokiais vertinimais dalijasi pašnekovas.
Tačiau visuomet galvojama, kad buvo galima pasiekti geresnių rezultatų ir ką dar būtų galima padaryti, kad kuo daugiau tų užsakymų būtų galima atlikti.
Klausiu, ar tie tokio spartaus pramonės augimo rezultatai nėra iš dalies oriniai.
„Daugelis įmonių praėjusių metų antrame ketvirtyje patyrė nuosmukį. Būtent tuomet joms buvo suduotas didžiausias smūgis. Bet per tą laiką jos sugebėjo sugeneruoti atsargų sandėlius ir pasiruošti tam šuoliui, kuris susijęs su naujų klientų paieška. Tuo metu atsigavo senieji klientai, buvo gauta naujų projektų ir jau ketvirtame ketvirtyje šuolis įvyko. Gal tas tempas ilgainiui mažės, nes matau riziką tame, kad tie nauji klientai, gali negauti tos kokybės, kurios jie tikisi. Bet iš kitos pusės turime darbuotojų pasitikėjimo indekso rodiklį, kuris irgi šovė į viršų“, – svarsto pokalbininkas.
Pasak jo, pirmiausia tą šuolį nulėmė atsigavęs Amerikos ir Kinijos vartojimas, o šiuo metu pastebimas didelis pagyvėjimas tarp Europos vartotojų. Jis auga dėl sušvelnėjusios kovido situacijos, atsidarinėjančių sienų ir laisvesnio judėjimo. Auga ir žmonių perkamoji galia. O gamybai tai reiškia vis daugiau užsakymų.
„Taigi po krizės išgyvename daug paradoksų, tačiau viliuosi, kad per kitus metus viskas stabilizuosis, tačiau vartojimas turėtų išlikti aukštas, todėl nemanau, kad tie ekonominiai skaičiai turėtų labai keistis“, – įsitikinęs verslininkas.
Žioja didelį kąsnį
Pasak G. Valucko, Lietuva dabar žioja didelį kąsnį, bet jį apžioti ir sukramtyti ne visi sugebės.
„Jeigu verslas tų užsakymų nesugebės įvykdyti, tai labai greitai naujieji klientai nuo Lietuvos nusigręš. Taigi yra svarbu ne tik tuos užsakymus gauti, tačiau laiku ir gerai įvykdyti. Tuomet tai liudytų apie tvarų verslą ir ilgalaikes perspektyvas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis pastebi, kad ne visų tų projektų pramonės įmonės imasi: „Kai mes prašome savo klientų, kad parodytų, kokias jie užklausas gauna, atkreipiame dėmesį, kad ne visi sugeba į tas užklausas atsakyti, todėl mažėja tikimybė ir ateityje pritraukti tuos projektus. Taigi, matome tokį balansą, kad šiai dienai viskas tarsi labai gerai, bet didėja rizika, kad neįvykdžius ar nekokybiškai įvykdžius tuos užsakymus, greitai gali jų srautas mažėti.“
Pasak įmones konsultuojančio pašnekovo, kad tuos užsakymus įgyvendintų, įmonės pirmiausia turi pasirūpinti atitinkamais resursais.
„Pirmiausia tai būtų atitinkamos kompetencijos ir žmogiškieji ištekliai. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje lyginant su konkurencinėmis valstybėmis ar Europos industriniais lyderiais – Vokietija ir Švedija, su kompetencijomis situacija nėra tragiška. Nors darbuotojų trūksta ir jų kuo toliau, tuo labiau truks, tačiau Lietuva yra sukomplektavusi kompetencijas su Baltarusija ir Ukraina, iš kur mes sugebame pritraukti talentų. Taigi kol kas situacija yra daugiau ar mažiau valdoma“, – komentavo pokalbininkas.
Kita resursų prizmė, jo žodžiais, būtų technologijos: „Gerai, kad pas mus yra puikiai išvystytas 4G ryšys, kuris ir kriziniu laikotarpiu padėjo lengvai ir gerai nuotoliniu būdu suvaldyti savo verslus. Tačiau kalbant apie minkštąsias dalis – verslo suvokimą, optimizaciją, aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą, integraciją į kitus verslus ar kitas klientų tiekimo grandines, tai čia mums jau pradeda trūkti žinių, todėl reikia stipriai pasivaryti į priekį.“
Jis pastebi, kad dabartiniu metu įmonės pradeda skubiai ieškoti galimybių, kaip kuo sparčiau pasitobulinti procesus ir į kokią įrangą ir technologijas jie galėtų orientuotis, investuoti ir tokiu būdu optimizuoti savo verslus: „Lyginant su ta pačia Vokietija ar Švedija, į kurias orientuojasi ir iš kurių mokosi mūsų pramonės žvaigždės, ši optimizacijos stadija yra šiek tiek pavėluota. Mūsų verslai dabar jau akivaizdžiai įsitikino, kad galėtų priimti ir daugiau užsakymų, ir būtų jie kokybiškesni, jei jie būtų laiku investavę į tam tikrus procesus ir technologijas.“
Nebūtina patiems viską gaminti
Lietuva nuo seno žinoma kaip patyrusių gamintojų šalis, tačiau neretai yra įvardijama vieną rimta problema, kuri kiša mūsų konkurencingumui – pernelyg daug Europos Sąjungos (ES) taikomų reguliacinių mechanizmų.
Bet tuo klausimu G. Valuckas laikosi griežtos nuomonės.
„Tų reguliavimų buvo ir bus ir mes turime orientuotis į europinius reikalavimus. Visa Europa stengiasi laikytis tvaraus ir žalio kurso, tai dar ilgai negalėsime konkuruoti su kokia Kinija, kadangi toji šalis į žalumą nėra orientuota. Lietuva yra viena iš tų ES standartų įgyvendinimo lyderių. Taigi, pas mus per visas prizmes tie reikalavimai yra sugriežtinti, tačiau kai mes pradedame kalbėtis su globaliais klientais, tai paaiškėja, kad jie taip pat laikosi to paties kurso, jiems yra svarbūs tie dalykai, kad mes neteršiame aplinkos ir vandens, esame ekologiški ir „žali“, – pastebi konsultacinės kompanijos vadovas.
– Todėl mums nereikėtų lygintis su Azijos gamintojais, nes jų nenukonkuruosime. Mums tiesiog reikėtų orientuotis į pridėtinės vertės kūrimą ir logistiką, nes šiai dienai esame tikrai labai geroje situacijoje. Mes – daugiakultūriški, suprantame įvairias kultūras, mokame įvairias kalbas ir logistiškai galime aptarnauti visą Europą, o komponentus gauti kad ir iš Rytų. Juoba, kad mūsų logistikos sektorius yra vienas iš lyderių Europoje, todėl turėtume šitą privalumą išnaudoti. Nebūtinai turime viską Lietuvoje gaminti, bet galime atsivežti tam tikrus komponentus ir tiesiog juos surenkant ir paskirstant, sukurti pridėtinę vertę ir mūsų klientams, ir sau patiems.“
Žiauri konkurencija ir neatleistinos klaidos
G. Valuckas dar kartą akcentuoja, kad tai, kaip Lietuvos gamintojams pavyks apžioti tą kąsnį ir kaip jį pavyks sukramtyti, viskas priklausys nuo to, ar mūsų gamintojai laiku ir kokybiškai susidoros su užsakymais. Iliustracijai jis pasitelkia pavyzdį iš automobilių pramonės.
„Tam, kad taptumei tų gamybos gigantų tiekėju, arba kiek nors matomu, reikalingas ilgas laiko tarpas, – 2-3 metų įdirbis. Reikia užpildyti įvairias anketas, atitikti audito, kuris sudaro apie pusšimtį lapų, reikalavimus. Jeigu, tarkime, per kokią nors verslo misiją pavyksta tiesiogiai pabendrauti su tos ar kitos gamyklos komercijos viršininku ar pan., arba kokia nors Lietuvos ambasada pasiūlo atitinkamą Lietuvos gamintojų sąrašą ir paprašoma suteikti šansą, tada tas asmuo pardavimų skyriui pasako: „Gerai, jau gerai, nusiųskite jiems užklausą, tegul atsiunčia paskaičiavimus“, – niuansus aiškina pašnekovas.
– Iš štai staiga tu ją gauni, bet jeigu uždelsi su atsakymu arba nepataikai į kainą, tai viskas – gali artimiausius 10 metų nesikreipti į tuos automobilių gamintojus, nes ten veikia žiauri konkurencija ir daug tiekėjų, todėl patekti į tą tiekimo grandinę reikia žvėriškų pastangų. Ir jeigu tu jau ten patenki, arba yra galimybė į ją pakliūti, bet kažko iki galo nepadarai laiku ir vietoje, tiesiog esi išbraukiamas iš tiekėjų sąrašų kokiam dešimtmečiui.“
Vidutinės grandies vadovų badas
Šiuo metu kone kiekvienas darbdavys skundžiasi dėl specialistų, darbo rankų stygiaus, o ekspertai įspėja, kad darbo rinka yra tokia įkaitusi, kad ilgainiui gali kilti darbuotojų badas.
G. Valuckas neslepia, kad vieningo recepto kaip spręsti šią problemą nėra: kiekviena įmonė ir kiekvienas atvejis yra labai individualus.
„Žmonių motyvacija šiuo metu priklauso ne tik nuo atlyginimo, bet ir nuo aplinkos pačioje įmonėje, santykio su kolegomis ir vadovais, tam tikrų socialinių paketų, darbo sąlygų. Kalbame ir matome, kad atlyginimai pas mus kilo bene daugiausiai ir toji tendencija išliks toliau. O verslams, norintiems būti konkurencingais, reikia susikurti subalansuotą sistemą kaip būti pelningu ir kaip augti, tuo pačiu auginant kompetencijas, pritraukiant geriausius darbuotojus ir mokant jiems atitinkamus atlyginimus.“
Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje jau seniai yra problema su vidurinės grandies vadovais, – meistrais, brigadininkais, konstruktoriais, pamainos viršininkais ir pan., kurie palaiko tiesioginį santykį su darbą generuojančiais žmonėmis.
„Jeigu jų mokymams ir kompetencijų auginimui būtų skiriama daugiau dėmesio, tai įmonės būtų daug efektyvesnės. Kaip dirbti biure mes visi žinome, tačiau dažnai tie reikalavimai, užduotys, strategija ir vertybės, kurios ten kuriamos, neperduodamos į žemesnę grandį, kuri visa tai turi vykdyti“, – pastebi G. Valuckas.
Atsimušė į barjerą
Pasak G. Valucko, kovidas davė nemažai pamokų ir nuovokos ateities planavimui, todėl Lietuvos gamybos įmonės atitinkamai pradėjo skirti daugiau dėmesio gamybinės įrangos automatizavimui ir tą daryti žvelgiant į ateitį, apskaičiuojant naudą.
Deja, poreikiui ir norui investuoti į automatizavimą ir toliau sparčiai augant, nemažos dalies Lietuvos gamybininkų planai atsimušė į barjerą dėl ES finansavimo, skirto modernizavimui, vėlavimu. Pavėluotos investicijos į gamybos automatizavimą reiškia ne ką kita, bet vis sunkesnę konkurenciją su kitų ES valstybių gamintojais.
PBS vadovas skaičiuoja, kad šiuo metu vien savo klientų rate turi 70 įmonių, kurios dar šiemet planavo investuoti į automatizavimo sprendimus. Daugiau nei pusė iš jų – su ES priemonių pagalba. Tačiau ES priemonių gairės ir aprašai vėluoja, o tai reiškia, kad pinigai paramos siekiančias įmones geriausiu atveju pasiektų vos po metų.
„Stipriai vėluojančios ES struktūrinio finansavimo priemonės kiša koją pramonės įmonių investicijoms į gamybos automatizavimą. Mano paskaičiavimais, dėl vėluojančių ES finansinių priemonių Lietuvos gamintojai prarado mažiausiai pusę metų, bet realu, kad praras beveik metus.
Anot G. Valucko, pastaruoju metu užsakovai tapo daug reiklesni – jie kur kas dažniau nei anksčiau atsižvelgia į įmonės įrenginius ir produktyvumą bei galiausiai būtent pagal tai renkasi, kurio tiekėjo paslaugomis naudotis.
Vertindamas Lietuvos gamintojų investicijų į gamybos automatizavimą planus, jis įžvelgia svarbių pasikeitimų įmonių elgsenoje.
„Neapskaičiuotų žingsnių ir neapskaičiuotų investicinių projektų skaičius Lietuvos gamybos sektoriuje ženkliai sumažėjo. Įmonės pradėjo vengti tokių situacijų, kai investuojama į tam tikrą įrengimą, bet jis apkraunamas vos 50 proc. ar net mažiau ir taip neišnaudojamos galimybės. Dabar veiksmai planuojami ne trumpam laikotarpiui, o su atsarga. Pavyzdžiui, apsvarstant, ar sprendimai pasiteisins po penkerių metų“, – pastebi PBS vadovas.