Už savo jautrumą, iniciatyvas, užsispyrimą „Metų kauniete“ išrinta moteris praktiškai pademostravo, ką galima nuveikti turint gerą širdį ir pasiryžimo. Ji taip pat subūrė didžiulį savanorių ratą, kurie be jokio atlygio rūpinasi į gatvę išmestais naminiais gyvūnais.
„Penkta koja“ ypatinga tuo, kad čia priglausti gyvūnai nežudomi – jie naujų šeimininkų laukia tol, kol šie atsiranda. Moteris pasidžiaugė, kad tiek ji, tiek jos bendražygiai, per daugybę metų neatbuko ir nepasidavė spaudimui „daryti kaip visi“, – neimti visų į prieglaudą atiduotų, ar gatvėse rastų šunų, o dalį jų – tiesiog užmigdyti.
Linksmybių kalno prieglobstyje
Kauno rajone esantį Linksmakalnį pamenu dar iš tų laikų, kai ten kyšojo antenos, o įvažiavimas į tą gyvenvietę buvo po devyniais užraktais. Linksmybių kalno pavadinimą turinčiame, kadais vokiečio valdytame dvare buvo įrengtas KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinys – radijo žvalgybos centras.
Tvenkinių apsuptyje esančią vietovę su išore siejo vienintelis per liepų alėją vingiuojantis kelias. Gyvenvietės pradžioje, buvusio karinio komplekso parduotuvės patalpose dabar ir įsikūrusi „Penkta koja“.
Dar nepriėjus pastato gerklėje pradeda kauptis ašaras spaudžiantis gumulas. Nuo gailaus šunų lojimo, kiauksėjimo, nuo iš anksto užplūdusio jausmo, kad už to pastato sienų – daug praeityje patirto skausmo ir nusivylimų žmonėmis.
Prie pastato vartelių randame stoviniuojančią jauną porelę. Atvykėliai iš Kauno sako, joje besilankantys pirmąjį kartą. Darbuotoja išveda ir jiems patiki du nedidelius iš laimės savyje netelpančius šunelius. Jų laukė smagi iškyla prie tvenkinio.
Jau vėliau A.Volockytė papasakos, kad naujiesiems savanoriams iš pradžių pavedžioti patiki tik jau patikrintus, geraširdiškus šunelius, kurie nelinkę pabėgti ar dar ką nors blogo iškrėsti.
Sename, gan įdomios architektūros, bet gerokai apsilaupusiame pastate pakeisti langai, stogas, o visa kita dar prašyte prašosi remonto. Vidyje – ne tik aptvarai su šunimis, bet ir šunų ligoninė, operacinė ir palata, kur gyvena ligoniukai. Mūsų apsilankymo metu jų čia buvo kokios trys dešimtys – po įvairių traumų, po uždegimų, operuoti, sergantys.
Pe mėnesį „Penkta koja“ vidutiniškai priglaudžia apie 60 keturkojų, iš jos pas naujus šeimininkus ar laikinus globėjus iškeliauja apie 40.
Su Agne einame kalbėtis į lauką, kuo toliau nuo triukšmo. Mat matydami naujus žmonės, šunys tiesiog pašėlsta. Ilgainiui jų lojimas visai nurimo.
Prieglaudos kieme įrengta keletas šunų pasivaikščiojimo aptvarų. Tolėliau, iki pat tvenkinio driekiasi jauna žole užsėta terotorija. Dar neseniai tai buvo šabakštynas. Agnė pasakoja, kad ne kartą su kolegomis pasvajojusi, kaip gera būtų, kad toji teritorija jiems priklausytų. Ir vieną dieną toji svajonė išsipildė. Dažnas prieglaudos lankytojas, verslininkas Arūnas Kinskis po ilgų derybų su buvusiu 2 ha sklypo savininku nupirko jį šunų prieglaudai.
– Kaip ketinate panaudoti tą teritoriją?
– Norėtume ją panaudoti gražiai ir prasmingai, bet tam reikia lėšų. Kol kas dar nedaug ką spėjome padaryti. Kaip matote, užsisėjome žole, įvedėme elektrą. Galvojame, kad čia turėtų būti parkas. Dar norėtume praplėsti ir patalpas, nes mums jų labai trūksta.
Juk kaip bebūtų liūdna, panašu, kad Lietuvoje beglobių problema dar ilgai neišnyks.
Taigi, naujoje teritorijoje turėtų atsirasti šunų vedžiojimo aikštelės. Išvedę šunis į lauką nenorime jų rišti, norime, kad jie galėtų pasibėgioti. Kol kas tokias aikšteles turime tik tris.
Mes norime būti atviri, todėl tas parkas taip pat bus skirtas ir visuomenei. Tai būtų tokia bendrystė. Žmonės galės atvažiuoti, pabūti su šuniukais ir nereikės eiti, kaip dabar, kažkur aplinkui vaikštinėti.
Tvarkomės po truputį, nes iš tų finansų, kuriuos gauname viso labo gerų žmonių ir įmonių dėka, darbai juda labai pamažu. Juk viskas, apie ką dabar kalbu, kainuoja.
Gyvūnų priežiūra reikalauja didelių pinigų. Juk visus tuos gyvūnus, kurie yra pas mus, vakcinuojame, ženkliname, sterilizuojame, nes tai yra vienintelis būdas mažinti jų populiaciją.
Esame įdarbinę tris veterinares. Gyvūnai yra gydomi ir mes visus juos stengiamės išsaugoti, jeigu tik leidžia jų sveikata. Vien tik įranga, kuri yra reikalinga veterinarijos darbui, kainuoja didelius pinigus. Nežinome, kada viską įsirengsime, nes pakrapštome vieną galą, griūna kitas. Užburtas ratas.
– Savo svetainėje pasidžiaugėte sulaukę gyventojų paramos. Ar tik iš jos „Penkta koja“ ir gyvena?
– „Penkta koja“ gyvena tik iš paaukotų 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio bei juridinių asmenų paramos. Viskas priklauso nuo jų geros valios. Vieną mėnesį gali gauti lėšų, kitą jau ne.
– O kaip kasdienis šunų maistas? Ar dosnūs nūnai lietuviai?
– Būna visko. Mes žmones bandome šviesti, bandome nešti žinią, kad į prieglaudą geriau vežti mažą kiekį maisto, bet kokybiško. Nes pas mus dar vis galioja nuostata, kad geriau pripirkti daug ir pigaus.
Į prieglaudą šuniukai dažniausiai atkeliauja labai apleisti. Retas kuris yra mylėtas, prižiūrėtas, nuo lovos nukeltas ir mums paliktas.
Dažniausiai jiems reikia atgauti svorį, atauginti kailį, išgydyti odos ligas ir pašalinti visas kitas bėdas. Tam turi būti sustatytas tinkamos mitybos planas. Taigi dalį maisto perkame, nes jis kartais turi būti specifinis. Mūsų ligoniai gauna kitą maistą, nes jiems reikia daugiau vitaminų.
– Bet jums bent jau nebereikia jų vežti pas veterinarus, nes turite įsirengę gydyklą vietoje.
– Mes visomis prasmėmis taip daugiau sutaupome. Tarkime, jeigu reikėtų paimti penkis gyvūnus ir vežti juos skiepyti, tai reikėtų ir laiko, ir netgi gaudami nuolaidas, mes permokėtume. O dabar mes ne tik galime sumokėti atlyginimą veterinarams, bet ir pirkti vaistus, ir finansiškai mums geriau taip apsimoka.
– Lietuvai šie metai kupini išbandymų. Tai ir pandemija, ir jau antrasis karantinas. Ar visa tai keičia lietuvių požiūrį į dosnumą, atjautą ir meilę ir dėmesį keturkojams?
– Iš tiesų tai labai bijome kitų metų. Kai tu laikaisi tik iš tų 1,2 proc., tai šie metai yra baisūs viskuo, – pradedant karantinu, ir baigiant tuo, kad kitąmet daugybei žmonių bus taikomos prastovos, kiti iš viso neteks darbų, taigi jau dabar jaučiame, kad laukia labai liūdni metai.
– Ar tai reiškia, kad į prieglaudą atiduodama vis daugiau augintinių?
– Karantino metu mes priešingai nei kitos organizacijos esame labai atsargūs ir taip lengvai nedalijame savo globotinių. Tuoj paaiškinsiu, kodėl mes taip darome.
Per pirmąjį karantiną žmonės mus tiesiog užplūdo. Buvo taip: „Noriu šuniuko čia ir dabar“. Kyla klausimas, o kur jie buvo prieš karantiną... Nes visiems staiga atsirado laiko, visi staiga pasidarė atletai, sportininkai, pamilo mišką, atsigręžė į gamtą ir masiškai pasidovanojo gyvūnus.
Tačiau žmonės ne visiškai adekvačiai priėmė realią situaciją, nepamąstė, kad jiems vėl teks grįžti į darbus ir jau nebeturės tiek laiko gyvūnui. Todėl dalis augintinių vėl atsidūrė pas mus. Žmonės neįvertino savo galimybių imdami gyvūną, todėl mes labai skatiname karantino metu neskubėti jų pasiimti, bet tiesiog atvažiuoti, pabūti su jais, pavedžioti. Jeigu matome, kad žmogus rodo iniciatyvą, kad atsiranda abipusis ryšys, tada tą gyvūną išleidžiame. Bet tuomet, kai tiesiog skambina ir sako: „Laba diena, noriu paimti šunį“, mums tai neatrodo labai smagu. Prieš kam nors atiduodami savo globotinį, būname labai atsargūs ir netgi nepatiklūs. Stengiamės kliautis savo intuicija.
– Turbūt labai skaudu, kai tas pats šuniukas vėl grįžta atgalios?
– Ne, mes savo vaikus susirenkame. Mums smagiau, kad jie grąžinami, o ne kažkur išmetami, nes mes į tuos šuniukus įdedame labai daug. Visuomenė mūsų nesupranta, sako, kad kartais vaiką lengviau įsivaikinti, negu iš mūsų paimti keturkojį. Iš vienos pusės, tai yra savotiškai širdį glostantis pasakymas, nes mes dėl šunų labai stengiamės. Mes važiuojame per pusę Lietuvos, kad juos paimtume, išgelbėtume, mes neturime savaitgalių, šventinių dienų, atitraukiame laiką nuo savo šeimos. Kai pasako, kad paims ir laikys kaime prie būdos, būna labai skaudu, nes jie mums kaip ir savi.
– Nevažiuojate į vietą ir nesiaiškinate, kokioje aplinkoje vienas ar kitas jūsų globotinis gyvens?
– Mes neturime tiek žmogiškųjų išteklių. Išlydime daugybę globotinių į naujus namus, tai žmones atsirenkame tiesiog bendraudami. Gal ir ne visada mes teisūs, gal ir žmonės ne visada save gerai ištransliuoja. Tarkime, skambina ir sako, kad nori nedidelio šuniuko. Klausiame, kur jį auginsite. Sako: „Lauke“. Ne, sakome, mes jo neatiduosime, nes jis negalės gyventi lauke. „Baikit, – sako, – pajuokavau, viduje“. Sakome: „Nepykit, esame suaugę žmonės, negalima taip elgtis“. Tada bando apgauti, atvažiuoja jau su kita istorija. Todėl mes labai stengiamės atsirinkti.
Informuojame, kad jie turite galimybę į laikinąją globą, – pabandyti, pasižiūrėti. Juk tie šunys dažniausiai būna nemylėti, neglostyti, nečiupinėti. Juk mylintis žmogus savo keturkojo į prieglaudą neatiduoda. Taigi mes negalime dėl jų garantuoti, todėl nemeluojame, o kaip tik priešingai – žmones gąsdiname, kad bus blogai, jog laukia sunkumai, gali būti ir tam tikrų netekčių, tarkime, sugadinti baldai ar dar kažkas. Labai smagu, kai paskambina ir sako: „Jūs mums melavote, nes šitas šuo labai geras“.
Bet būna, kad žmonės nusivilia keturkoju. Tada sakome: „Grąžinkite jį mums, nes jis yra mūsų šeimos narys“.
– Skaičiau ankstesnius seniūnijos ir gyventojų nusiskundimus, kad šunys kelia triukšmą, kad prieglauda skleidžia blogą kvapą. O dabar aplinkiniams prieglauda neužkliūva?
– Kai čia įsikūrėme, iš pradžių buvo viskas gerai, o paskui iš kai kurių gyventojų turėjome nusiskundimų. Mes labai stengėmės, kad to triukšmo nebūtų... Štai stovime ir to triukšmo nėra. Bet negalime visai jų užtildyti. Jie triukšmauja, kai ateina naujas žmogus, kai tvarkoma jų teritorija. Todėl stengiamės laikytis darbo valandų, kad jie ilsėtųsi. Paprastai apie penktą valandą jau būna ramybė. Ir savaitgaliais stengiamės vėliau pradėti darbus.
– Įsigijote gan įdomų pastatą. Kaip jums tai pavyko?
– Radome apleistą parduodamą pastatą, jį nusipirkome ir tada pradėjome panikuoti, kad būsime įsigiję kultūrinio paveldo objektą. Bet kadangi tai buvo ruso statyta, nemylėta, nesirūpinta ir į paveldo sąrašus neįtraukta.
– O kaip „Penkta koja“ susidraugavo su dosniuoju verslininku Arūnu Kinskiu?
– Jis pats atėjo, kai mes turbūt dar ir šito pastato nebuvome nusipirkę. Dar glaudžantis Kaune jis vis atveždavo šunims maisto. Jis sakė: „Vis remiu sportą, bet galvoju, kad reikia ir jums padėti“.
Kai atsikraustėme į Linksmakalnį, atvažiuodavo ir jo žmona. Ji priglaudė ir kelis šunis.
Anksčiau čia buvo apleistas sodas. Tas savininkas, kuriam priklausė žemė, norėjo kosminių pinigų. A. Kinskis paskambino ir sako: „Nieko nebus, jis labai daug pinigų nori“. Gal tik po metų pranešė, kad pagaliau pavyko nupirkti. Už 2 ha žemės jis sumokėjo 32 tūkst. eurų, paskambino ir pasakė, kad nupirko ir dovanoja mums. Negalėjome patikėti, mums tai buvo neįtikėtina ir nuostabu.
80 būdelių Kauno centre ir išgelbėtos gyvybės
– Kaip ši veikla atsirado jūsų gyvenime, nuo ko viskas prasidėjo?
– Manau, kad viskas prasideda nuo šeimos. Mūsų šeimoje niekada nebuvo taip, kad radau šunį, neščiausi namo, bet Jėzus Marija, ką mama pasakys. Priešingai, pas mus nuolat vietą rasdavo kažkieno iš draugų, giminių gautos gyvos dovanos. Kas triušį atnešdavo, kas – šunį. Visą laiką pas mus kokių nors gyvūnų būdavo.
Prasidėjo nuo to, kad pamatėme skelbimą, kad Marijampolėje yra šuo, kuris buvo sumuštas, šaudytas, labai skriaustas ir glaudėsi laiptinėje. Nuvažiavome ir jį parsivežėme. Ieškojome jam namų ir greitai juos radome. Tada ir pagalvojome, kaip geriau sujungti įvairias galimybes ir darbuotis visiems drauge. Tarkime, viena mergina gali fotografuoti ir daryti nuotraukas, kad būtų galima tiems gyvūnams padėti, kiti – užsiimti kitais darbais. Iš to nieko atsirado tai, kuo mes dabar esame.
Tėtis nuomavo Alksote žemę, garažus, tai iš pradžių mes ten prisiglaudėme. Sakiau: „Leisk tu mums pasistatyti bent penkias būdas, kad galėtume iš tų komunalinių ūkių vežtis tuos šunis, kuriuos nori užmigdyti ir mes bandysime jiems padėti“. Ilgainiui tai išaugo iki kokių 80-ies būdų miestelio. Jų skaičiui sparčiai augant supratome, kad reikia visa tai kažkaip įteisinti. Tai atsirado viešoji įstaiga.
Kadangi tai buvo kone miesto centre, šunys kėlė triukšmą, tai norėjosi geresnių sąlygų. Tada atsirado šis pastatas.
Kai turi tikslą ir jo sieki, tada viskas įmanoma. Atsirado vis daugiau ir daugiau bendraminčių. Ilgą laiką mes tiesiog buvome savanoriai. Bet kiek tu gali turėti gražių norų, be finansų nepadarysi nieko. Dabar galime rėkti visa gerkle, kad mes esame savanoriai, bet ne, – mes esame čia dirbantys žmonės. Nes be pinigų ir iki Linksmakalnio neatvažiuosi. Taigi, čia žmonės dirba, jie dirba tikrai sunkiai – tiek emociškai, tiek fiziškai ir už tai gauna atlyginimus.
– Manau, kad nepasiruošusiam žmogui čia turėtų būti labai sunku?
– Taip, mes išgyvename labai daug ir asmeninių, ir visuomenės mums adresuojamų emocijų ir ne visada jas galime ištransliuoti.
Tarkime, atvažiuoja tėtis su keturių metų berniuku, kuris taip verkia, kad graudu žiūrėti. Pačiai ašaros pradeda byrėti. Jie atveža šunį atiduoti, nes, vaikas, neva, nevalė šuns kakos, tai dabar bus nubaustas. O mes turime gražiai bendrauti, nes esame ta jautrioji pusė. Klausiu: „Ar jūs negalėjote palikti vaiko namuose, netgi pameluoti, kad šuo pabėgo, bet kodėl jūs taip darote, kodė vaiką traumuojate“. Juk vaikas pats šuniuko neparsinešė. Ne be tėvų pagalbos jis atsirado namuose. Ir tada save tvardai, kad tėčiui nepasakytumei daugiau, nei nori. O jis galvoja, kad elgiasi teisingai. Nuo tokių dalykų širdis plyšta, o tu turi valdytis.
Tokių emocijų patiriame nuolat. Tarkime, gauname apleistą šunį, kuris yra ženklintas, bet įstatymo nėra ir privalome jį grąžinti, nes jis teisiškai priklauso šeimininkui. Ir tu kovoji dėl kažko, ko kitiems atrodo ir nereikia. Nes jis tiek metų gyveno ir kas tu toks, kad keistumei jo gyvenimą. Jis gyvena prie būdos apleistas ir taip gali gyventi toliau. Tai tokios mūsų kasdieninės istorijos.
Tarkime, šią savaitę atvažiavo asocialūs asmenys su grasinimais. Prieš mėnesį automobilis partrenkė jų kalytę. Kelininkai, pjaudami žolę vos jos nesutrynė. Mes ją išgydėme, ta kalytė dabar vėl bėgioja. Jie atvažiavo ir reikalauja atiduoti. Mes puikiai žinome, kad ji gyvena blogai, ji neprižiūrima. Ir tu kovoji dėl to šuns, įgydamas priešų iš jų aplinkos, nes dabar esame tie blogiečiai, kurie neatiduoda šuns. Bet mes įsitikinę, kad šuo taip neturi gyventi. Tačiau kai nėra atitinkamų įstatymų, tai esi dabartinės situacijos įkaitas.
– Atidavėte tą kalaitę?
– Neatidavėme, kovojame. Ir tokių situacijų daugybė. Parsivežame apleistus, nemylėtus, pastatome juos ant kojų, padedame pasitikėti žmogumi, jie jau pradeda socializuotis ir staiga reikia juos grąžinti į tą pačią aplinką. Būna tokios neteisybės, su kuria mes nemokame ir nenorime susitaikyti.
Geriau jau tie žmonės neturėtų, nepirktų, nepriglaustų. Jeigu labai jūsų vaikas nori šuniuko, tai išsirinkite artimiausią prieglaudą, skirkite mėnesį vaikui ir sau išbandymą: ar lyja, ar sninga, ar karšta, ar šalta, šunį reikia vedžioti ir jį prižiūrėti.
Prieglaudos, kaip ir ligoninės yra viruso šaltinis. Gyventojai nebeskiepija gyvūnų, nes mano, kad tarkime, jis yra mišrūnas ir kam čia jį skiepyti. Jeigu toks šuo pakliūva į prieglaudą, jis neretai suserga virusiniu artritu. O tai yra labai baisi liga. Ja gali ir užsikrėsti, o be to ją pagreitina stresinė situacija. Tada darai viską, bet nebūtinai tas gyvūnas išgyvena. O jį tereikia laiku paskiepyti ir jis bus apsaugotas.
Mes prašome, paskiepykite, bent jau prieš atveždami į prieglaudą. Bet žmonės tam gaili pinigų. Neva, jūs priimate nemokamai, tai jūs ir skiepykite.
Taigi turėti veterinarus mums labai svarbu. Daug laiko mes to siekėme, apie tai svajojome ir dabar juos turime.
– Esate įdarbinę nemažą skaičių darbuotojų, kuriems visiems reikia atlyginimus mokėti.
– Turime 16 darbuotojų, iš kurių kelios merginos yra motinystės atostogose. Bet pagal tai, kiek yra šunų, tai tie žmonės yra lašas jūroje. Nes vien tik šuns socializacjai kiek laiko turi skirti. Tu gauni šunį, kuris nemoka eiti su pavadėliu, nemoka bendrauti, nepasitiki žmogumi. Kiekvienas turi būti pavedžiotas, išleistas į lauką, jam pritaikytas atitinkamas fizinis krūvis. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad jis nebūtų žmogui priešas, pavojingas, nes jeigu tokius gyvūnus dovanosime, tada ateityje niekas jų nenorės imti iš prieglaudos.
Paprastai vienam dirbančiam žmogui tenka daugiau kaip 50 gyvūnų. Ir kai kurie iš jų turi specifinių poreikių. Taigi, kiaurą dieną yra ką veikti.
– Kiek savanorių jums talkina?
– Savaitgaliais jų būna tikrai daug, bet šiokią dieną jie – retenybė. Na, gal per karantiną atvyksta kiek daugiau, nes jaunimas turi daugiau laisvo laiko. Bet savaitgaliais čia tiesiog dūzgia.
Yra nemažai nuolatinių savanorių ir dėl to labai smagu, nes jie jau pažįsta tuos šunis, o šunys – juos.
Džiaugiamės, kad mums talkina moteris iš Linksmakalnio. Ji turi savo kampelį, apie 30 šuniukų, kuriais rūpinasi. Ji ateina kiekvieną vakarą ir praleidžia čia po tris valandas.
Man gražu savo kolektyve matyti jaunus žmones. Čia nemažai tokių, su kuriais kartu užaugome, – ir nuolatinių darbuotojų, ir savanorių. Vadinasi, mes esame reikalingi.
– Visas pastatas tiesiog užpildytas globotiniais. Ar jiems čia užtenka vietos?
– Mes viršijame visas normas ir dėl to mus Veterinarijos tarnyba nuolat baudžia. Tada klausiame: „Tai patarkite, o ką gi mums tada daryti“. Tai jie mums siūlo tvarkytis taip, kaip tvarkosi kiti. Vadinasi, arba neimti gyvūno, arba dalį jų utilizuoti. Tai aš visada klausiu: „Tai kaip žmogiškumas, kaip atsirinkti, kuriam gyventi, kuriam mirti?“
Tarkime, netrukus važiuosime pas žmogų, po kurio garažu svetima kalytė atsivedė septynis šuniukus. Jam jų nereikia. Žmogus klausia, kur juos dėti. Ką jam pasakyti? Kur nori, ten dėk? Aišku, galėtume užsimerkti. Bet aš labai džiaugiuosi, kad per tiek metų mes neatbukome. Taigi, susimokame baudas, nes nei vienas geras darbas nelieka nenubaustas. Mus valstybė baudžia. Už tai, kad jų yra per daug. Tarsi mes to patys nesuprastume. Bandome paaiškinti, bet – kaip į sieną.
– Socialiniuose tinkluose gausu įrašų, kad vis daugiau šunų iš prieglaudos iškeliauja į užsienį. Su kokiais jausmais ten juos išlydite, koks likimas jų ten laukia?
– Mes dėl kiekvieno globotinio stengiamės taip, kaip niekas kitas. Dovanojame juos, išlydime į užsienį. Žmonės po to rašo mums, kaip jiems tie šunys patinka, vedžioja juos ir džiaugiasi. Mums dėl to labai smagu, nes tų šunų likimas jau pasikeitė, jie tapo asmenybėmis, o ne statistiniais vienetais.
Labai džiaugiamės, kad jiems pavyksta rasti namus ne Lietuvoje, nes žinome, kad ten yra kitas požiūris į gyvūną ir atsakomybė kita. Ten yra numatytas laikas, kurį turi skirti keturkojui. Jis negali būti vienas namuose paliktas arba parištas prie lenciūgo. Turime atgalinį ryšį su savo globotiniais ir tai mus labai džiugina.
– Tai gal jau ir Lietuvoje pasibaigė tų grandinėmis prie būdos pririštų šunų mada?
– Ne, ir tai mane labai stebina. Sakydavome, kad pasikeis karta, pasikeis mąstymas, bet iš tikrųjų yra nemažai jaunų žmonių, kurie ir toliau laikosi tokio pasenusio požiūrio. Ypač jei jie iš mažesnio miestelio, tai pilni kritikos, neva, kad mes per daug norime. Yra šuo ir viskas tuo pasakyta. Neva, jo poreikiams užtenka maisto, lenciūgo ir būdos. Su tokiu požiūriu bendromis pastangomis reikia kovoti.