Vis dėlto tai netrukdo bandyti juos patobulinti. Investuotojai pumpuoja pinigus į vertikalius ūkius, tikėdamiesi, kad jie sugebės išauginti malonesnio skonio žalėsius ir pritraukti platesnę valgytojų auditoriją. Pasak žemės ūkio rizikos kapitalo įmonės „AgFunder Inc.“, 2020 m. buvo sudaryti 99 sandoriai su „naujo tipo ūkininkystės sistemomis“ – ši kontroliuojamos aplinkos daržininkystės kategorija apima aukštųjų technologijų šiltnamius ir akvaponiką. Sandorių vertė siekė 1,3 mlrd. dolerių. 2020 m. šios kategorijos startuoliai surinko 26,1 mlrd. dolerių finansavimą, t. y. 15,5 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Prognozuojama, kad 2025 m. vertikalių ūkių rinkos vertė bus apie 15,7 mlrd. dolerių. Ši mažesnė prognozė gali pristabdyti investuotojus, tačiau vertikalių ūkių operatoriai mano, kad jiems tereikia daugiau laiko.
Nors šie ūkiai jau daugelį metų konstruoja technologiškai įmantrias auginimo struktūras, kurios užima vienos ar dviejų futbolo aikščių plotą ir kuriose bandoma ištobulinti tokias daržoves kaip lapiniai kopūstai, sąskaitos kaupiasi, o balansai vis pratęsiami. Atsižvelgiant į didžiules pinigų sumas kyla klausimas: ar šie ūkiai sulauks „DoorDash“ sėkmės, ar veikiau „WeWork“ fiasko?
Vertikalūs ūkiai daržoves augina uždarose patalpose – dažniausiai vienas ant kito sukrautuose padėkluose arba vertikaliuose stelažuose. Jie sutelkia dėmesį į efektyvumą – daržovių auginimą spartesniais nei įprasti metodai – pasitelkiant tokias technologijas kaip robotai, jutikliai ir saulę atstojantys šviesos diodai, bei naudojant algoritmus, skirtus optimizuoti apšvietimą ir augimo sąlygas. Užuot pasikliovus pigia darbo jėga, šiems ūkiams reikia brangios energijos ir dar brangesnių inžinierių.
Anot savininkų, pagrindinis privalumas – produktai be pesticidų, švaresnis vanduo ir artimas ryšys su klientais. Vertikalus ūkis Kentukyje pristatyti šviežią maistą vietiniams gyventojams gali greičiau nei tradicinis ūkis Kalifornijoje, kur užauginama didžioji dalis šalies lapinių daržovių.
Vertikalių ūkių steigėjai svajoja, kad jų ūkiai kada nors bus paplitę visoje šalyje, o pelningumą užtikrins mokslas, pasėliai ir technologijos. Realybėje dauguma operatorių turi vieną auginimo patalpą, o antroji dar tik statoma.
Vartotojų susidomėjimas šviežiomis daržovėmis ir toliau auga, iš dalies paskatintas pandemijos. Pirmąjį 2021 m. pusmetį pardavimai, palyginus su ankstesniais metais, pakilo 1,2 proc. – iš viso apie 438 mln. dolerių, skelbia „Produce Marketing Association“. Investuotojus traukia vertikalūs ūkininkavimo metodai, paremti eksponentinėmis technologijomis – t. y., jei ūkis sėkmingas, auginimo stelažų nesunkiai galima pristatyti daugiau, – ir tvaresnės žemdirbystės idėjomis.
Apie lapinių kopūstų problemą sužinojau iš pirmų lūpų, kai rinkau medžiagą savo knygai „Techically Food: Inside Silicon Valley’s Mission to Change What We Eat“ („Techniškai – maistas: Silicio slėnio misija pakeisti tai, ką valgome“). Jei vertikalūs ūkiai pasiteisins, po metų kitš valgysime naujas pažįstamų daržovių versijas: šviežius pavasarinių salotų mišinius, auginamus patalpose ištisus metus, švelnesnius lapinius kopūstus ir ne tokias aitrias gražgarstes. Lapinis kopūstas, kurio man teko paragauti, buvo mažesnio dydžio, tačiau jam trūko tekstūros ir ląstelienos. Gražgarstei trūko skonio. Galiausiai supratau, kad tai ne tas pats, kas lyginti obuolius su obuoliais. Tai, ką užaugina dirvožemis, ir tai, kas užauga vertikaliame ūkyje, yra du skirtingi dalykai. Kalbant apie skonį ir tekstūrą, kol kas lieku prie tradicinės versijos.
Robas Dongoskis, maisto ir žemės ūkio vadovas iš „Ernst & Young LLP“, mato aiškius daržininkystės migracijos prie aukštųjų technologijų požymius. „Vertikalūs ūkiai yra efektyvūs, o vartotojai nori šviežio maisto“, – sako jis.
Iki šiol vertikaliuose ūkiuose daugiausia buvo auginami gurmaniški salotų priedai, tokie kaip mikrožalumynai ir garstyčių daigai, maisto prekių parduotuvėse parduodami plastikinėse dėžutėse ir kainuojantys 1–2 doleriais brangiau nei tradicinė dirvožemio versija. Jie labai greitai auga ir gali būti ergonomiškai auginami mažose erdvėse. Vis dėlto „veiklos mastu jie nėra pelningi“, sako Henry Gordonas-Smithas, Brukline įsikūrusios žemės ūkio technologijų konsultacijų firmos „Agritecture“ steigėjas: šie ūkiai vis dar neužaugina pakankamai žalumynų, o turtingi klientai sotūs ne vien salotomis.
Nepaisant trumpo tinkamų auginti daržovių sąrašo ir nepakankamo pelno, vertikalūs ūkiai tarp investuotojų populiarūs. Pasinaudoję specialios paskirties įsigijimo kompanijomis, dar žinomomis kaip „tuščio čekio“ įmonės, privatūs verslai žengia į viešumą, prisijungdami prie akcinių bendrovių, prekiaudami akcijomis biržoje ir apeidami ilgą IPO procesą. Šis kelias tapo toks populiarus, jog 2020 m. SPAC sandorių vertė, palyginus su ankstesniais metais, šoktelėjo 400 proc., teigia „Dealogic“, finansų rinkų konsultacijų firma, kurios technologijų sektorius uždirba didžiąją pajamų dalį.
2004 m. Naujajame Džersyje įkurtas „AeroFarms LLC“ – vienas geriausiai žinomų vertikalių ūkių, tiesa, vis dar dirbančių nepelningai. Vienas iš jo įkūrėjų, Marcas Oshima, sako, kad pelno nesitiki sulaukti iki 2022 m. antrojo ketvirčio, kai bus baigtas rengti 53 mln. dolerių vertės ūkis Danvilyje, Virdžinijos valstijoje. Vis dėlto kovo mėnesį „AeroFarms LLC“ paskelbė susijungiantys su „Spring Valley Acquisition Corp.“ – sandoris gali atnešti apie 357 mln. dolerių ir dar 1,2 mlrd. dolerių įvertinimą. Rugpjūčio 20 d. po neeilinio „Spring Valley“ akcininkų susirinkimo buvo nutarta prekiauti kompanijos akcijomis viešai pagal „Nasdaq“ žymeklį ARFM, ir nors pardavimas sulaukė pakankamai balsų, kad būtų galima jį tęsti, nebuvo įvykdytos visos sąlygos. Kitas balsavimas vyks rugpjūčio 30 d.
Susisiekti su „AeroFarms“ ir sulaukti komentaro nepavyko. Tačiau prieš balsavimą „AeroFarms“ generalinis direktorius Davidas Rosenbergas sakė, kad surinkti pinigai bus skirti 16 vertikalių ūkių visoje Šiaurės Amerikoje statyboms per ateinančius penkerius metus. H. Gordonas-Smithas SPAC sandorį vadina „šiek tiek miglotu“ ir priduria, kad tokie sprendimai „tik pailgina startuolių pakilimo taką“.
Dar vienas didelis žaidėjas – „Plenty Inc.“, surinkęs 541 mln. dolerių finansavimą, įskaitant 140 mln. dolerių D serijoje, kuriai 2020 m. vadovavo „SoftBank“. Startuolis neseniai sudarė partnerystę su „Driscoll’s“, ketindamas ištisus metus auginti savo patentuotas braškes. Generalinis direktorius Mattas Barnardas nepatvirtino, kiek metų užtruks, kol įmonė taps pelninga, tačiau „Bloomberg“ jis sakė, jog „tikrai mažiau nei dešimt“. (Dešimt – tipiškas metų skaičius, per kurį investuotojai tikisi susigrąžinti investicijas arba sulaukti įsigijimo.) M. Barnardui liko dar dveji metai, kol „Plenty“ pasieks šį riboženklį.
H. Gordonas-Smithas iš „Agritecture“ vertikaliems ūkiams prognozuoja pelningumą 2031 m., tačiau tik tuo atveju, jei susiklostys vienas iš trijų scenarijų: arba visuomenė pradės aktyviau domėtis mitybos verte, arba gerokai patobulės technologijos, arba kils ilgalaikis šokas maisto tiekimo grandinei – dėl klimato kaita arba (dar vienos) pandemijos.
Kentukyje įsikūręs „AppHarvest Inc.“ augina rūšinius pomidorus ūkiuose, kurie panašesni į tradicinius stiklinius šiltnamius. Vasarį jis užbaigė SPAC sandorį, kurio bendras įvertinimas siekė 1 mlrd. dolerių, remiantis vienu derliumi. Pradėjus prekiauti viešai, bendrovės akcijos iš pradžių siekė 38,21 dolerių, tačiau vėliau nusmuko iki maždaug 7 dolerių dėl suprastėjusios derliaus kokybės ir kitų produktyvumo problemų. Kompanijos „Instagram“ įrašuose nuolat pasirodo nepatenkintų investuotojų komentarai.
Jonathanas Webbas, „AppHarvest“ generalinis direktorius, ketina ilgainiui pomidorų atsisakyti. „Nes jie yra pagrindinis importas iš Meksikos. Bandome išsiaiškinti, kas yra mūsų konkurentai.“ Jis sako, kad toliau augins agurkus, paprikas ir uogas, nes jie visi turi didesnį pajamų potencialą nei lapiniai kopūstai.
„Klausimas, kurie modeliai galiausiai pasiteisins“, – teigia R. Dongoskis iš „Ernst & Young“. Aeroponika, hidroponika ir draiponika – visi šie daržininkystės modeliai yra daugiau ar mažiau produktyvūs, tačiau iki šiol nė vienas nesugebėjo suderinti technologinių išlaidų su smulkmeniškais daržovių auginimo reikalavimais ir sudėtinga tiekimo grandine.
Kai vertikalūs ūkiai patobulės, sėkmingas modelis papuoš vakarienės lėkštes įvairiausiomis nematytomis daržovėmis, įskaitant švelnius, saldžius lapinius kopūstus. O iki tol: „Manau, šios pramonės laukia daug sunkumų“, – sako D. Rosenbergas iš „AeroFarms“, turėdamas galvoje robotų išpardavimą ir bankroto bylas: „Bus keli nugalėtojai ir krūva pralaimėtojų.“