Ne visi turi drąsos savo rankdarbius siūlyti klientams, važinėtis po muges, ar geba viešinti savo kūrybą socialiniuose tinkluose.
Faustei – tai sekasi puikiai. Jauna mergina sako: „Man nesvarbu, jei kažkas dirba geriau nei aš, svarbiausia man pačiai kasmet padaryti geriau nei buvo pernai“.
– Kokia buvo verslo pradžia?
– Rankdarbių internetinę krautuvėlę kūriau net ketverius metus. Susidomėjau rankdarbiais dar būdama 15 metų.
Pradžia nebuvo lengva. Pirmieji mano kūrybiniai bandymai buvo gimtadienių dekoracijos, dariau vyrams tinkančias puokštes iš kojinių, vėliau kūriau grandinėles, pakabukus iš epoksidinės dervos.
Kadangi neturėjau vairuotojo pažymėjimo, teko ieškotis pagalbos – į muges važiavau su mama, ar draugėmis. Būdama moksleive neturėjau pinigų nei prekybiniams baldams, nei prekybinei palapinei, kas buvo būtina norint rankų darbo gaminiais prekiauti ne vien socialiniuose tinkluose, bet ir mugėse.
Po truputėlį kūriau, dirbau, nepaisiau kritikos, o vėliau mano užsiėmimu ir gebėjimu dirbti patikėjo pirmiausia tėveliai, o vėliau ir kiti. Esu labai dėkinga žmonėms, investavusiems į mano verslą, o ypač plungiškiui verslininkui Ernestui Pociui, kuris nupirko prekybinę įrangą ir nieko nereikalavo mainais. Be abejo, kai jam reikia pagalbos, visada padedu.
Nudažiusi seneliams namą – gavau pirmą įnašą į savo verslo ateitį, už šiuos pinigėlius išsilaikiau teises, tad tėvai dabar man drąsiai skolina „Renault“ automobilį vykti į muges.
Visa, ką sukurdavau, kėliau į socialinius tinklus, vienas kitas gaminys būdavo ir parduodamas. Dabar nuo to laiko praėjo ketveri metai, mano pomėgis pamažu tapo verslu, išsiėmiau individualią veiklą.
Rankdarbius man tiekia septyni pastovūs kūrėjai. Tad prekiauju ne tik savo gaminiais, bet ir kitų plungiškių rankų darbeliais.
– Ar kada teko dirbti samdomą darbą?
– Ne. Man dar tik 19 metų, šiemet baigiau gimnaziją, gavau pakvietimą studijuoti siuvėjos amato Klaipėdoje. Mokysiuos profesionaliai siūti.
Esu praktikė, mėgstu rankdarbius, noriu kažką sukurti, o ne krimsti teorinius mokslus. Mano šeimoje verslininkų nėra, tai mano sumanymas, idėja ir pomėgis, pamažu tampa verslu.
Tėtis, geba dirbti su medžiu, tačiau jis, kaip ir daugelis plungiškių, dirba Vičiūnuose, o mama – mezga, po operacijos į darbą neina. Turiu dar jaunesnę seserį, kuriai šiemet sukako 15 metų, laukiame, kol jos talentas pasireikš.
Dabar mezga vaikiškas kojinytes, žaislus mama. Aš darau auskarus.
Kadangi plungiškiai apie mano veiklą žino, tenka labai planuoti savo laiką. Dieną pradedu nuo socialinių tinklų patikrinimo, pasižiūriu, ar nėra užsakymų, vėliau nufotografuoju turimus darbus, juos viešinu, o vakarais – pasineriu į kūrybinę veiklą, gaminu, kuriu.
– Kas sudėtingiausia?
– Daugelis mano bendraamžių, įsivaizduoja, kad aš nieko neveikiu. Jų nuomone, kas čia tokio – nufotografuoti ir įkelti į socialinius tinklus gaminį. Tačiau tai jau rinkodaros dalykai. Šių žinių ir gebėjimų man labiausiai trūksta.
Visada galvoju, kaip pateikti gaminį, kaip būtų geriausia jį nufotografuoti. Kol kas tai darau neprofesionaliai, mobiliuoju telefonu, bet noriu ir šioje srityje augti.
Išsiėmusi individualią veiklą, išmokau valdyti piniginius srautus, mokėti mokesčius. O ir išvažiavimas į muges – nėra toks paprastas. Tenka išsipirkti vietą, keltis prieš 6 val. ryto, viską susipakuoti, kad tilptų į automobilį, vėliau užtrunka, kol pasistatai prekybinę palapinę, viską susidėlioji, nuolat perkraustai dėžes. Kadangi mugės vyksta lauke, tenka sekti orus, kad užėjęs lietus, nesugadintų gaminio. O ir žmonių visokių mugėse tenka sutikti – ne visi pozityvūs. Būna, kad žmogus liūdnas, piktas, prastai nusiteikęs.
Neužtenka rankdarbio vien pagaminti, tenka jį ir parduoti, pateikti, pristatyti. O tai darbas su žmonėmis, socialiniais tinklais. Tai nėra labai paprasta, ir tie, kas niekada to nedarė, turbūt ir nesupras.
– Kaip įveikėte baimę?
– Vos pradėjus kurti, niekas manęs nežinojo, jokių užsakymų neturėjau, visko labai bijojau. Juolab, kad šeimoje tokios patirties nebuvo, niekad nebuvau pratusi tvarkyti dokumentų, mokėti mokesčius.
Tėvai buvo kažką bandę, bet jiems nebuvo tai pavykę, tad prireikė laiko, kol artimieji manimi patikėjo, atsirado pirmieji užsakymai.
Kai verslas pajudėjo ir atsirado pirmieji užsakymai – pajutau didžiulę motyvaciją, atsirado didžiulis palaikančiųjų ratas, savo gaminius man patiki net septyni kūrėjai iš Plungės.
Nors savo pomėgio dar nevadinu verslu, bet pirmieji žingsniai jau žengti. Dabar mano internetinė rankdarbių krautuvėlėje gausu mezginių, medinių sagių, bižuterijos, veltinio dirbinių, pintų dalykėlių iš laikraščio juostelių. Ne visi žmonės, kurie kuria, geba savo darbus pristatyti, pateikti klientui. O dabar – visiems gerai – plungiškių rankų darbo gaminiai patenka į mano komisėlį, jie yra matomi, neužsistovi namie, iškeliauja į juos mylinčias rankas.
Iš pradžių buvo nedrąsu imti pinigėlius, užsidirbdavau vos 1 eurą antkainio. Žmonės, norintys įsigyti, garsiai pamąstydavo, jog brangu – visada nuleisdavau, o sugrįžusi iš mugės suprasdavau, kad nieko neuždirbau.
Prireikė labai daug laiko, kol supratau savo darbo ir laiko vertę. Dabar, praėjus ketveriems metams supranti, kad pagaminti šiems gaminiams atiduodi visą savo širdį, rankų darbas reikalauja ir laiko, ir pastangų, kainuoja ir medžiagos. Tai nuvertinti savęs tikrai nereikėtų. Labai daug žmonių, nepradeda nieko, nes bijo, jog nesigaus. Aš manau, geriau pradėti kažką daryti, suklysti ir iš klaidų pasimokyti, nei sėdėti rankas sudėjus.
– Ko linkėtumėte kolegoms?
– Tiek kolegoms, tiek sau norėčiau palinkėti įveikti baimes, nebijoti bandyti. Nesvarbu, kad sunku nuspėti, kas iš to gausis galiausiai. Bet kokia veikla yra šimtą kartų geriau, nei sėdėti užsidarius namuose ir galvoti, kad niekas nepavyks.
Reikia išmokti tikėti savo jėgomis, svajoti ir siekti savo svajonių. O jei nepavyko, pasimokyti iš savo klaidų ir bandyti dar kartą.