Pavyzdžiui, buvo įvertinta, kad vairuotojai negali daryti įtakos pavėžėjimo kainoms, kad vairuotojams iš esmės taikomas standartinio pobūdžio rašytinis susitarimas, kad organizatorius vykdo didelę vairuotojų kontrolę, be kita ko, sankcionuoja tuos, kurie nepasiekia tam tikrų lūkesčių, kad vairuotojams nurodoma, kaip jie turėtų teikti savo paslaugas ir kita. Tačiau toks sprendimas neturėtų daryti įtakos Lietuvos keleivių vežimo organizatoriams ir jų vairuotojams dėl šių priežasčių.
Pirma, Jungtinė Karalystė yra apskritai kitokios teisinės tradicijos valstybė. Jungtinėje Karalystėje galioja kitokie nacionaliniai teisės reikalavimai, skirtingi darbo pagrindai, darbuotojų/darbininkų (angl. workers/employees) statusai bei jų garantijos.
Šiuo atveju Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas vairuotojams pripažino jų, kaip darbininkų (angl. workers), statusą, bet ne kaip darbuotojų (angl. employee), būtent kuris būtų atitikmuo darbuotojo statusui pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą. Darbininko (angl. worker) statusas Jungtinėje Karalystėje yra tarpinis tarp savarankiškai dirbančio (angl. self-employed) ir darbuotojo (angl. employee), tačiau Lietuvoje tokio tarpinio varianto nėra.
Antra, Lietuvoje pavėžėjimo paslauga, arba kitaip, keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veikla, yra aiškiai reglamentuota teisės aktais. Iš šias paslaugas reglamentuojančio Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso ir kitų poįstatyminių teisės aktų galima daryti išvadą, kad vairavimo paslaugas teikiantys asmenys laikytini būtent dirbančiais savarankiškai, kadangi jiems aiškiai nustatytas reikalavimas būti įregistravusiems individualią veiklą.
Tai reiškia, kad su vairuotojais neturėtų būti sudaromos darbo sutartys, o jie veikia kaip savarankiškai dirbantys.
Viešą nuomonę, kad pavežėjų veikla nėra laikoma darbo santykiais, yra išdėsčiusi ir Valstybinė darbo inspekcija. Galbūt minėtas sprendimas paskatins įstatymo leidėją papildomai įvertinti esamą reglamentavimą. Tačiau galiojant dabartiniam reglamentavimui sunku tikėtis, kad panašias paslaugas teikiantys vairuotojai būtų pripažinti darbuotojais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas.
Trečia, Lietuvoje veikiančių keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veikla, vairuotojų kontrolė ir kiti aspektai nebūtinai yra analogiški tiems, kokius nustatė aptariamoje byloje sprendimą priėmęs Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas. Bet kuriuo atveju, minėtoje byloje priimtas sprendimas teisiškai neturi jokios teisinės galios Lietuvos institucijoms ar privatiems asmenims.
Vis dėlto, nors pavėžėjimo paslaugos Lietuvoje reglamentuotos, tačiau tokio aiškaus reglamentavimo nėra dėl kitos panašiu dalijimosi ekonomikos principu atliekamos veiklos. Rinkoje matome vis populiarėjančių maisto ar korespondencijos pristatymo, taip pat paslaugų teikimo bei panašių platformų, kurios savo veiklą grindžia dalijimosi ekonomikos principu, o su maisto išvežiotojais, kurjeriais, vairuotojais ir kitokiais paslaugų teikėjais, sudaromos ne darbo, bet civilinės sutartys.
Santykius įforminti civiline sutartimi galima, jeigu tarp šalių nėra darbo santykių požymių, t.y. atlygintinumo, darbo funkcijos atlikimo, pavaldumo, subordinacijos, kontrolės ir kita.
Jeigu darbo santykių požymiai egzistuoja, tuomet kyla tiek administracinės atsakomybės dėl nelegalaus darbo grėsmė, tiek individualaus ginčo dėl darbo santykių pripažinimo, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, rizika.
Tad minėtas Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo sprendimas turėtų bet kuriuo atveju atkreipti dėmesį šioje srityje veikiančių subjektų dėmesį: tokios veiklos organizatorius paskatinti dar kartą peržiūrėti veiklos modelį, siekiant sumažinti galimas rizikas, o paslaugas teikiančius asmenis įsivertinti, ar nepažeidžiamos jų teisės.