Pirmiausia derėtų išvardinti visas Sauliaus veiklas. Kone svarbiausią vietą jo gyvenime užima ilgai trunkančios kelionės tranzuojant, dviračiais ir slidėmis, kurioms neretai keliautojas skiria ir pusę metų.
O tada – darbas įmonėje „Teisinga muzika“, po kurios sparnu ir glaudžiasi jau trylika metų rengiamas muzikos festivalis „Saulėtosios naktys“.
Verslininkas tik neseniai konkurentui Frankui iš Vokietijos Vilniaus senamiestyje perleido dviračių dirbtuves „Senamiesčio dviratis“, o pats didelę dalį dėmesio ir triūso skiria prie istorinio Hanzos pirklių kelio besiglaudžiantiems „Saulėtųjų naktų“ namams, kurie kitaip dar vadinami „Sunny Nights Camping&Hostel”.
Nakvynė po žydinčiom obelim
Seniausias šios sodybos namas yra 1910 m. statybos. Jis kadaise tarnavo arklių pašto keliui Ryga-Karaliaučius kaip arklių pašto stotis.
Rusijos archyvuose apie šiuos svečių namus ir tarp Sankt Pterburgo, Rygos ir Karaliaučiaus judėjusias pašto karietas istorijų ieškantis Saulius išsiaiškino, kad pirkliai juos vadindavo senuoju, į užmarštį jau nuėjusių terminu „Pastojalyj dvor“, o lietuviškai tai skambėtų kaip užvažiuojamieji nakvynės namai.
Šia sodyba dabar rūpinasi Saulius su jam talkinančia gyvenimo drauge Kamile.
„Iš buvusių trijų pastatų pasidarėme svečių namus, restauravome patį seniausią administracinį pastatą ir pavertėme jį hosteliu, ūkinis pastatas taip pat tapo nakvynės namais, o kluonas yra perdarytas į priimamąjį. Turime svajonę ateityje čia atidaryti užkandinę ar karčiamą“, – ateities svajonėmis pasidalijo S. Bagdonavičius.
„Saulėtųjų naktų“ svečiai gali miegoti ne tik hostelyje, bet ir obelų sode.
Šimtametės sodybos teritorijoje tarpsta 40 senų, puikų derlių nokinančių obelų. Manoma, kad jis sodintas dar Smetonos laikais. Būtent šiame obelų sode apsistoja keliautojai iš visos Lietuvos ir iš užsienio su palapinėmis, kemperiais, kitomis transporto priemonėmis. Iki pandemijos čia būdavo organizuojamos vaikų stovyklos, dirbtuvės, vestuvės.
Sodyba kiekvienais metais priima iki 20-25 savanorių iš užsienio, kurie įvairiausiais būdais įsitraukia į „Saulėtųjų naktų“ sodybos gražinimą, vystymą, restauracijas, autentikos išsaugojimą, tvarios ir ekologiškos žemdirbystės puoselėjimą. Vasaros vakarais čia pilna bruzdesio, gyvybės, kvapų ir neįkainojamų istorijų.
Jau daugiau kaip dešimtmetį čia rengiamas keturias dienas ir naktis trunkantis muzikos ir meno festivalis „Saulėtosios naktys“. Jis organizuojamas vasaros pabaigoje ir tarsi simbolizuoja sezono uždarymą.
Pasak jo organizatoriaus, festivalyje paprastai groja iki 20 grupių, čia organizuojama apie 20-30 įvairių dirbtuvių, seminarų.
„Taip žmonės turi galimybę artimiau vieni su kitais susipažinti. Esame subūrę šiokią tokią „Saulėtųjų naktų“ bendruomenę, kuri kasmet auga. Norėtųsi, jog ji augti nesustotų ir kuo daugiau įdomių žmonių įsitrauktų į mūsų bendruomenės veiklas, aplankytų sodybą, susipažintų su jos istorija ir aplinka“, – sako namų šeimininkas.
Piligrimų nakvynės vieta
Nuo 2019 m. sodyba tapo „Camino Lituano“ 500 km piligriminio kelio antra nakvynės vieta – alberge.
Verslininkas aktyviai prisideda prie piligriminio kelio organizatorių darbų. Štai neseniai restauravo nuo Žagarės iki Pakruojo piligrimų kelią žyminčius ženklus.
„Saulėtųjų naktų“ sodyboje būdavo rengiami organizatorių, kurie sprendė, kuriais takeliais eis piligrimai, susirinkimai. Susidraugavome ir toji draugystė tęsiasi jau keletą metų. O tiems, kas klausia, ar tas kelias yra populiarus, atsakau, kad dar nėra su kuo lyginti. Tai buvo tik pirmoji vasara, o lyginti geriausia sezonus. Bet galiu patvirtinti, kad jau šią vasarą žmonės gan aktyviai judėjo. Keliaudami šiuo keliu piligrimai su savimi atsineša didžiulį bagažą istorijų ir nuotykių. O man visada įdomu bendrauti su keliaujančiais žmonėmis“, – pasakoja svečių namų šeimininkas.
Pusę metų dirba, pusę – keliauja
Prisiekęs keliautojas anksčiau laikėsi taisyklės, kad pusė metų dirbs, o pusę keliaus arba lankys draugus kitose šalyse.
„Kadangi šie metai yra karantininiai ir mes priversti likti Lietuvoje, tai prireikus galime ir žiemą priimti nakvynei, bet po visų sugriežtinimų tų žmonių praktiškai nebūna. O iki karantino, galima sakyti, dirbome tranzitui. Tada sulaukdavome svečių iš visokiausių šalių, o mažiausiai – iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, nes žmonės, kurių namai netoli, stengdavosi juos kuo greičiau pasiekti“, – pasakoja verslininkas. Jis, kaip ir daugelis šiuo metu, tegali konstatuoti, kad šis verslas kol kas merdi.
Retro dviračius sostinėje kurį laiką kartu su draugais remontavęs Saulius „Senamiesčio dviračius“ perleido konkurentui, Lietuvoje šeimą sukūrusiam vokiečiui Frankui, kuris sostinėje vienas pirmųjų užsiėmė dviračių nuoma.
Pats Saulius su draugais ir toliau liko ištikimi dviračiams, jie kolekcionuoja senas, laiko patikrintas olandiškas bei vokiškas transporto priemones. Juos parestauravę išnuomoja sodyboje, o ir keliaudami po įvairias šalis, sėda ne ant naujų, bet savo rankomis sutvarkytų, surinktų ar restauruotų dviračių.
Dviese su savo prieteliumi Rolandu Pakštu ar dar su keliais draugais Saulius ant dviračių jau apkeliavo daugybę šalių.
„Rolandas – buvęs sportininkas, dalyvavęs ne vienose dviračių ar slidžių varžybose. Šis žmogus mane daug ko išmokė, su juo pradėjau keliauti į rimtesnius žygius kitose šalyse, o taip pat ir į kalnus“, – pasakoja Saulius apie Vilniaus žygeivių klube užsimezgusią pažintį, kuri virto abipuse bičiulyste.
Jis taip pat pamini vyresnės kartos žygeivį Tadą Šidiškį, kuris tapo savotišku jų vedliu.
„Tai žmogus, kuris yra daugybę žygių pravedęs, puikus geografas, gerai pažįstantis Lietuvą“, – dar vieną bendrakeleivį tik geru žodžiu prisiminė pašnekovas.
Dvidešimt dienų ant slidžių
Pats Saulius pasakoja išbandęs daugybę kelionių rūšių. Būdamas kiek jaunesnis labai mėgo tranzuoti. Šitaip keliaudamas išmaišė Maroką, Jungtines Amerikos Valstijas, kitas šalis.
Jau vėliau nusiskraidindavo ar kitaip kaip nusigabendavo dviračius, tada sėsdavo ant jų ir išmaišydavo pasirintą šalį. Taip buvo išvažinėta Gruzija, Ukraina, Moldova, Marokas.
O žiemą dviračius keisdavo slidės, tuomet su bendrakeleiviais traukdavo į žiemos slidžių žygius:
„Visai nesvarbu, kaip iki vietos nuvyksti, – automobiliu, traukiniu, keltu. Nuvykęs į vietą užsidedi kuprinę, slides ir kokias 10-20 dienų čiuoži.“
Pašnekovas sako, kad toks žygiai reikalauja nemažai jėgų, ištvermės ir yra alinantys. Juk tai ir ribotas maistas, ir sunkiai prognozuojamas klimatas.
Jis apgailestauja, kad pernai jau tie žygiai nugeso, nes vienas žmogus iš grupės bendražygių branduolio – architektas Tomas Eidukevičius – žuvo autoavarijoje.
„Tai buvo labai stiprus vyras, su kuriuo gal apie dvidešimtį buvo kartu išvykę į žygius. O R. Pakštas patyrė nugaros traumą. Taigi, įvyko tokių pasikeitimų, dėl kurios mūsų buvusi senoji grupelė jau yra pabyrėjusi. Tačiau yra galimybė keliauti su kitomis grupėmis“, – tokių ketinimų neatsisako pašnekovas.
Jis pritaria minčiai, kad tokiose, į ekstremalias keliones išsiruošusiose grupėse turi būti tik tie žmonės, su kuriais būtų galima ir į žvalgybą eiti.
„Turi būti pasitikėjimas, viskas daroma su gerumu, nes jei nebus komandinio darbo, gali nukentėti visa grupė“, – teigia patyręs keliautojas.
Grupėse neretai būna ir viena ar dvi moterys: „Žiemos žygiai yra sunkūs, o ypač – moterims. Pirmiausia – tai fiziškai sunku, nes reikia nešti atitinkamą svorį, su kuriuo sunku išsilaikyti ant slidžių. Vėliau pasidaro ir psichologiškai sunku, nes kažkam grupėje reikia būti linksmam, kelti visų nuotaiką, stengtis, kad tik nedingtų entuziazmas. O dėl maisto gamybos, tai iš anksto galioja griežtas susitarimas, kad kiekvieną dieną maistą gamina vis kitas žygeivis, – tas, kuris tą dieną budi.“
Saulius pasakoja, kad tokiuose žygiuose vakarais kartais tenka iš sniego išsikasti ir fotelius, ir stalus, ir virtuvę, ir tualetą:
„Jei yra entuziazmo, tai žmonės įsikuria kaip namuose, tada susistato palapines ir visas vakaras linksmai praeina, bet po nakties pūgos gali būti viskas užsnigę ir budintis ryte turi viską atkasti.“
Gruzinai – svetingiausi
Keliautojas ir verslininkas S. Bagdonavičius sako su draugais buvo itin pamėgę Ukrainos kalnus, kartais per žiemą ir kelis kartus ten nuvykdavo.
„Pirmiausia todėl, kad jie yra gan arti, galima per naktį nuvažiuoti. Be to, ten yra pigu, todėl tai – taupi kelionė. Taip pat su ukrainiečiais lengva susikalbėti, o svarbiausia, kad ten gyvena labai šilti žmonės. Labiausiai mums patikdavo apsistoti pas paprastus kaimo žmones: pabūni, pasėdi, pasiklausai jų istorijų, muzikavimo“, – geru žodžiu ukrainiečių svetingumą mini pašnekovas.
Keliones po Ukrainą keliautojas palygino su Norvegija ar Šveicarija, kur tos šilumos ir paprasto bendravimo labai pasigedęs.
Ypatingą meilę ir šilumą keliautojas jaučia gruzinams: „Kiek esame patyrę, tai pas juos yra aukščiausias svetingumo lygis. Tas pamokas, kurias toje šalyje išmokome, dabar stengiamės panaudoti „Saulėtųjų naktų“ namuose. Man labai patiko, kad ten senoliai tokie išmintingi. Net keista: pakliūni kalnuose pas šeimą, atrodo, paprastus kaimo žmones, ir nesupranti, iš kur pas juos tiek tos išminties. Ar anekdotas, ar patarlė, ar posakis, ar tostas, – jie taip tobulai viską ir laiku pritaiko“.
Kelionėms – tik seni olandiški dviračiai
O vasarą prisiekęs keliautojas sėda ant dviračio. Paskutinis didesnis toks dviračių žygis buvo po Maroką.
„Patraukėme ten su Remigijum Launikoniu. Pirkome bilietą į vieną pusę, o keliavome šešias savaites“, – pasakoja 46 dienas ant dviračio praleidęs ir apie 3000 kilometrų numynęs keliautojas.
Saulius pasakoja, kad dviračius tokioms kelionėms susikonstruoja iš senoviškų olandiškų. Jo žodžiais, patikimiausi yra senos gamybos „Gazelle“ kompanijos dviračiai.
„Izraelyje, kalnuose buvo tokie dviračių lūžimai, kad reikėjo daug virinti. Tada ir pasimokėme, kokie turi būti dviračių rėmai, kad jie nelūžtų ir persėdome ant nesudėtingų dviračių, kurie gali ir kone visą amžių tarnauti. Perkame tokį dviratį iš turgaus, pagamintą iš kuo senoviškesnio plieno, o po to namuose dar jį persidarome, kad būtų kuo paprastesnis, ir patogesnis “, – praktiškomis žiniomis dalijasi pašnekovas.
Jo manymu, kad tarp krikščioniškųjų šalių gruzinų svetingumas užima pirmąją vietą, o tarp musulmoniškų – marokiečių: „Tiesa, ten jau kiek kitoks svetingumo tipas. Marokiečiams būdingas savotiškas savanaudiškumas, nes jie stengiasi užmegzti pažintis į ateitį. Esame praleidę vakarą ne vienoje šeimoje, atrodo, žmonės ir vaišingi, ir svetingi, o mes irgi pasistengėme jiems atsilyginti. Taigi, atrodo, viskas vyksta mainų principu, bet kartais nutinka taip, kad šie žmonės pradeda prašyti tarpininkauti dėl vizų, atsiųsti iškvietimą į Europą“, – tokiais pastebėjimais dalijasi pašnekovas.
Jis sako, kad grėsmingų ar pavojingų atvejų jo kelyje nepasitaikė. Išskyrus, aišku, technikos gedimus ir kūno traumas.
„Inventorius lūžta, reikia jį remontuoti, pasitaiko ir kūno sužalojimų, kuriems irgi reikia pasiruošti“, – sako keliautojas.
Jis teigia, didelių traumų neturėjęs, gal tik visų šių kelionių pradžioje, kai dar buvo moksleivis, kelionėje nukrito nuo dviračio:
„Ranka kurį laiką neveikė, tai man ją pririšo ir ji per kelias dienas sugijo. Tiesiog, ji buvo stipriai sumušta.“
Kelionėse reikia mažiau pinigų, nei namuose
Klausiu pašnekovo, tai kas jis daugiau – verslininkas, ar keliautojas.
„Nežinau, tegu kiti sprendžia. O man tenka save ir ten, ir ten išbandyti“, – sako S. Bagdonavičius.
Taip pat smalsu, ar užtenka tų pinigų, kuriuos užsidirba versle iki pusės metų tunkančioms kelionėms.
„Šį klausimą dažnai išgirstu traukinyje, kai jau kertu Lietuvos sieną. Dažnai vyresni žmonės klausia, iš kur mes tokioms kelionėms gauname pinigų. Bet galiu visus patikinti, kad kelionėse reikia mažiau pinigų nei namie, kur visai kiti poreikiai, kur vis kažko reikia.
Kelionėse tereikia pavalgyti, nes visus daiktus, kurių tau reikia ir gali panešti, tu turi su savimi“, – patikino keliautojas.
Ilgiausia jo kelionė buvo tranzuojant per Lenkiją, iš kur išskrido į Didžiąją Britaniją, ten apžiūrėjo šalį, tuomet nuvyko į Dubliną, o iš ten – į Ameriką:
„Tranzuodami nuvykome iš Vašingtono į Niujorką, tada – į Čikagą ir prie garsiųjų krioklių. O tada jau pirkome automobilį ir su juo apvažiavome pusę Amerikos – iš viso 25 valstijas. Senasis mūsų „Ford“ užfiksavo, kad nuvažiavome apie 20 tūkst. kilometrų.“
Keliones pakeleivingomis mašinomis išbandęs verslininkas sako, kad pirmenybę atiduotų tam pačiam Marokui.
„Toje kelionėje mus pavežė gal 60 automobilių. Juokėmės, nes dar mes nespėdavome prieiti prie kokios nors sankryžos, o automobiliai jau stodavo ir mums modavo, kad greičiau ateitume. Galima sakyti, kad net nereikėjo tranzuoti. O štai Amerikos greitkeliuose jau buvo gerokai sunkiau. Kai žmonės turtingai gyvena ir sėdi dideliuose džipuose, jie nesupranta, kas čia negerai tiems žmonėms, kad juos stabdo“, – palygina patyręs keliautojas.
Artimiausia Sauliaus svajonė – slidžių žygis šiaurinėje Švedijos dalyje, tik dar nežinia kuriam laikui tą sumanymą teks atidėti ateičiai.