Skelbimas apie šulinių valymą laikraštyje beveik be pertraukos „kabo“ nuo ankstyvo pavasario, kai prasideda sezonas, iki vėlyvo rudens. Ir net tuomet, kai pavasarį šis skelbimas dar nebūna suspėjęs pasirodyti, rajono gyventojai skambina į redakciją ir prašo surasti šulinių valytojo numerį.
„Lazdijų žvaigždės“ redakcija nutarė pakalbinti šį tokio reto amato žmogų, Darių Deltuvą, sužinoti, kodėl žmonės nusprendžia valyti šulinius ir ar reikia tai daryti dažnai. Juk prieš dešimtmečius kaimuose nuolat tik iš šulinių vandenį naudoję gyventojai, rodos, to nedarydavo...
Darius iš Suvalkijos, užsukęs į redakciją, sutiko pasidalinti savo darbo ypatumais. Ir papasakoti apie šio reto amato paslaptis bei vis didėjantį savo verslo populiarumą.
Detalūs įrašai – ir apie Lazdijus
Kalbamės Dariui vis pavartant savo storą sąsiuvinį, kuriame viskas detaliai surašyta. Nors Darius net iš Vilkaviškio, bet sąsiuvinyje bene daugiausia jo įrašų – iš Dzūkijos. Įrašai išsamūs, įdomūs. 16 metų darbo patirtis galėtų sugulti į įdomią knygą, nes užrašuose – ne tik pažymėti kaimai, valytų šulinių gruntas, rasta situacija, bet ir viena kita užuomina apie šeimininkus – kaip bendravo, apie ką kalbėjo. Ir, žinoma, kokie buvo radiniai šuliniuose.
Todėl kitą kartą atvykęs į tą patį kaimą ar netoliese esančią vietovę valyti šulinio jau gali iš anksto žinoti, kaip reikės dirbti, koks bus gruntas, galimas šulinio gylis. Lazdijuose, pavyzdžiui, šuliniai negilūs: 4–7 žiedų, mat čia vanduo aukštai, miestas ant pelkės. O kaimuose, ant kalniukų, būna ir po 10–17 žiedų.
Kreipiasi ir senųjų sodybų savininkai, ir naujakuriai
Pokalbio metu Darius patvirtina mokslininkų pastaruoju metu dažnai kartojamą faktą, jog vandens lygis Lietuvos upėse, ežeruose ir net šuliniuose sparčiai keičiasi, jie senka. Dzūkijoje, pasak Dariaus, per pastaruosius 5–6 metus vanduo labiau nei kitoje Lietuvos dalyje nuseko. Gamta keičiasi, pietinėje šalies dalyje mažiau iškrenta sniego, lietaus. Todėl ir Nemunas, upeliai, ežerai, kūdros nuo krantų per tuos metus atsitraukė 1, o kai kur – net 5 metrus. Dėl to mažėja ir vandens, kuris gyvybiškai reikalingas žmonėms ir kurio kasmet vis daugiau suvartojama.
Sumažėjus vandens kiekiui šuliniuose žmonės pirmiausia ir kviečiasi šulinių valytoją. O šis randa to sumažėjusio vandens priežastį: kartais net 3–4 žiedai būna užnešti įvairiomis nuosėdomis, ypač – kalkėmis, kurios kietu mišiniu sugula, ne taip paprasta jas iškasti. Šulinius išvalyti prašo vyresniojo amžiaus žmonės – jie nori, kad atvykstantys į svečius vaikai bei anūkai gertų kokybišką vandenį. O pastaruoju metu ypač dažni yra naujakurių, atvykstančių į kaimus, vienkiemius gyventi iš Kauno ar Vilniaus, iškvietimai.
Jie, įsigiję čia sodybas poilsiui, nežino, ko ilgai nenaudotame sodybos šulinyje gali būti primesta. Todėl ir nori šulinį išsivalyti.
Per dieną sezono metu vidutiniškai būna 2–5 iškvietimai. O padaro tiek, kiek leidžia galimybės, valomo šulinio situacija.
Ne vien tik pagal skelbimus jį susiranda. Dažnai kaimynas iš kaimyno sužino arba pamato – tuomet tariasi. Pastaruoju metu sodybose nenaudojamus šulinius žmonės valo ir dėl to, kad galvoja apie karą. Sako, jei centralizuotai tiekiamo vandens neliks, nors šulinys bus...
Rekordinis šulinys – 29 žiedų
Visoje Lietuvoje dirbantis Darius pasakoja savo patirtis. Šulinių, pasak jo, būna labai įvairių. Kai kurie, ypač senieji, mediniai, suleisti iš rąstų. Arba tiesiog sudėti iš akmenų. Visai be cemento ar kitos rišamosios medžiagos. Apie 10 metrų ir didesnio gylio. Buvo nusileidęs ir į iš raudonų plytų dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą sumūrytą. Šis nustebino, nes dar labai gerai buvo išsilaikęs. Žino, kad pats giliausias šulinys yra Trakuose – net 55 žiedų. Dzūkijoje prie kažkurios bažnyčios, pamena, yra 50 žiedų šulinys. Paties Dariaus rekordinis šulinys, į kurį teko leistis, 27–29 žiedų.
Įvairūs ir šulinių pločiai. Labai platūs buvusių dvarų, turtingų ūkininkų šuliniai, kurių plotis galėtų siekti pusantro ar net du metrus. O štai Anykščių krašte žmonės statydavo labai siaurus, vos 70 centimetrų ar kiek platesnius šulinius. Į tokius leistis labai sudėtinga, ką jau kalbėti, kaip reikia dirbti... Pamena, kad į vieną iš tokių nusileidęs įprastai išlipti jau nebegalėjo, teko šulinyje nusirengti darbo drabužį.
Darius rodo nuotraukas – žmonės šulinius yra įsirengę tiesiog gyvenamuosiuose namuose, po grindimis. Arba – rūsių kaupuose, šiltnamių viduryje. Gal ne visi specialiai taip darė. Tiesiog kuriantis sodyboje nebuvo kitos išeities.
Yra šuliniuose ir žuvusiųjų
Darbas gana pavojingas, reikalaujantis specifinių žinių, kurių daugumą padiktavo ir ilgametė praktika. Darius sako žinantis ne vieną atvejį, kai šuliniuose dėl išsiveržusių metano dujų žuvo žmonės. Ir net du iškart. Todėl prieš leidžiantis gilyn reikia patikrinti, ar ten, gilumoje, yra deguonies. Be to, žemyn dažniausiai leidžiasi su deguonies balionėliu. Prieš darbą šuliniai kurį laiką turi būti atidaryti.
Ne visuomet gali žinoti, ar dujos neprasiverš valant dugną, ar visi žulinio žiedai yra pakankamai tvirti. Pamena, vieną pradėjęs valyti, greta aptiko tokią olą – dviese galima būtų susėsti... Todėl visuomet dirba dviese – vienas viršuje, kitas apačioje. Ne tik dirba kartu, bet ir nuolat tarpusavyje kalbasi, nes metano dujos pavojingos tuo, kad tiesiog užmigdo. Šulinių žiedus labai gadina ten įleidžiami vandens siurbliai, kurie vibruoja ir taip pamažu juos suardo...
Darius pamena ne vieną atvejį, kai vos per plauką liko gyvas. Vienąkart šulinio žiedas buvo suiręs ir iš šonų pasipylusios žemės jį užvertė iki juosmens – kolegai teko lipti gelbėti, atkasinėti. Kitąkart, dirbant apie Vainežerį, senyvas sodybos šeimininkas pakvietė kavos. Ir vos spėjus išlipti iš šulinio, siūbtelėjo žemės, suardę vieną žiedą. „Tas žmogus, galima sakyti, man gyvybę išgelbėjo“, – sako Darius.
Pasak jo, šuliniuose dirbantys žmonės turi būti pasirengę ir psichologiškai. Ne tik dėl radinių, bet ir dėl to, kas gali pačiam ten, gilumoje, nutikti. Todėl dažniausiai svajoja apie gražius dalykus, kurie laukia rytoj, savaitgalį, artimiausiu metu...
Randa ir kačių, ir kompiuterių
Patyręs specialistas sako, kad, vos atidaręs šulinį, jau iš kvapo jaučia, ko ten galima rasti. Išduoda kvapas. Ypač jei į šulinį būna įkritusių gyvūnų – kačių, žiurkių. Pastarosios, pasak jo, labai bendruomeniškos, todėl jei viena per kokį plyšį įkrenta, kitos skuba gelbėti. Viename šulinyje sako aptikęs net 18 jų kūnų. Pastaraisiais metais šuliniuose galima aptikti ir invazinių šliužų, kurie minta ant žiedų susidariusiais žalėsiais. Tačiau dažniausiai ten – įvairūs buities reikmenys: buteliai, šaukštai, telefonai, kompiuteriai, vaikų žaislai, lėkštės, vazonai. Net degtinė ir šampanas, kurie buvo nuleisti atšaldyti ir netyčia įkrito. Yra radęs nuo karo užsilikusių daiktų – šovinių, skeveldrų. Kartą žmogus nuo Kapčiamiesčio pasikvietė, kad ištrauktų šulinyje esantį laidą, kuris, kaip pasakojo žmogus, nuolat juda. Paaiškėjo, kad ten buvo žaltys.
Ar būta žmonių griaučių? Vienąkart apie Vilkaviškį, valydamas šulinį, pastebėjo iškilusį vaikišką batuką, po to – koją, pajudinus iškilo ir pajuodęs veidas, galva su plaukais. Nors paaiškėjo, kad ten buvo didelė tarybinių laikų lėlė, vaizdas keletą akimirkų buvo labai nejaukus. O dėl šulinyje galimai esančių žmogaus griaučių įtarimas pasitaikė tik vieną kartą.
Šakiuose, viename iš šulinių, rado maždaug pusę žiedo vaikiškų sauskelnių... Dar labai dažnai žmonės ten netyčia „nuskandina“ indus su agurkais – vis dar madinga juos užraugus žiemai įleisti į šulinį. O kartą, valydamas labai seną šulinį, surado vokišką šaukštą, vėliau – ir katiliuką. Senas sodybos šeimininkas prasitarė girdėjęs, kad į šulinį karo metu kažkas įmetė žuvusį kareivį... Pasitarę nutarė valymo darbų nebetęsti.
Šulinių valytojas ne viską gali pašalinti
Darius prakalbo ir apie nitratais bei nitritais užterštus šulinius. Pasak jo, jei labai arti yra dirbami laukai, ūkiniai pastatai su galvijais, net vištomis, šuns būda – didelė tikimybė, kad šulinys bus užterštas. Darius tyrimus sako paimantis kartais vien iš smalsumo, tam, kad patvirtintų savo spėliojimus. Kartą Suvalkijoje, labai tvarkingoje, trinkelėmis išklotoje sodyboje, buvo pakviestas valyti tariamai užteršto šulinio. Jo šeimininkė bekalbant prisipažino, jog trinkeles, kad tarp jų neaugtų žolė, purškia raundapu. Leistinas nitratų kiekis šulinio vandenyje buvo viršytas kelis šimtus kartų... Pasak Dariaus, nitratais ar nitritais Lietuvoje užterštas kas 3–4 šulinys. Ir jokie valymo darbai čia jau nebepadės – šie taršalai apie 10 metų išlieka.
Viename šulinyje, šalia buvusių kolūkio dirbtuvių, aptiko didžiulius kiekius dyzelino ar tepalų. Šulinys liko nevalytas, nes visa valymo įranga būtų buvusi užteršta...
Kodėl šulinių valymo darbai yra pakankamai brangūs? Darius sako, kad daugiausia dėl to, jog vykstant reikia vežtis labai daug įrangos, priemonių: generatorių, žarnas, deguonies balionus. Kartais nuvykus prireikia visko labai daug, o artimiausioje parduotuvėje to nerasi, dažnai net internetinio ryšio tose sodybose nebūna...
Tolimiausia vieta, į kurią teko vykti, – Latvijos pasienis, maždaug 250 kilometrų nuo jo gyvenamo Vilkaviškio. Kaimas Latvijoje, į kurį nuvyko, jau mažai gyventojų turintis. O sodybos savininkai sakė, kad arčiau šulinio valymo paslaugos surasti negalėjo.
Labiausiai patinka Dzūkija
Pagal profesiją Darius yra inžinierius. Darbo atsisakė po vieno nelaimingo atsitikimo statybvietėje. Ilgai gydėsi, treniravosi, kad galutinai pasveiktų, atsistotų ant kojų.
Valyti šulinius sugalvojo ne pats – prieš daugelį metų jį pavežioti pas užsakovus paprašė jaunimas – vienuoliktokai, dvyliktokai, kurie sugalvojo tokiu būdu per vasaros atostogas užsidirbti pinigų. Kol jaunimas dirbdavo, Darius bendraudavo su sodybų šeimininkais. Pamatė, kad sekasi. Vėliau tapo lyg ir savotišku jaunimo vadybininku. Tačiau po keleto metų jaunimas patraukė ieškoti darbo į užsienį, o verslas liko jam.
Darius tiki, kad šis darbas niekuomet nesibaigs, nes žmogui vanduo yra gyvybiškai svarbus, 70 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo. Po visą Lietuvą keliaujantis Darius sako, kad jam labai patinka kelionės, gamta. Ypač patinka Dzūkija – jos neužteršta kalba, nuoširdūs žmonės, su kuriais dažnai išsiskiria kaip su giminėmis. Įrašai apie jų nuoširdumą, linksmą būdą lieka jo sąsiuvinyje...