Partijų lyderių kalbose vardinami pažadai įspūdingi. Po rinkimų Lietuvoje bus įvesta keturių dienų darbo savaitė (tiesa, kalbama apie „tolimą perspektyvą“), padidinta parama jaunoms šeimoms, įsteigtas valstybinis bankas verslui remti, sutramdytos lupikaujančios valstybinės energetikos įmonės, įkurtas valstybinis kaupiamasis pensijų fondas, sudarysiantis konkurenciją šiuo metu egzistuojantiems privatiems fondams, sustabdytas Žaliasis kursas, o kiekvienas senjoras Lietuvoje gaus 400 Eur dydžio „bonusą“ poilsiui.
Apie tai, kiek tokie politikų pažadai realūs ir ką atneštų valstybei laidoje „Verslo požiūris“ kalbamės su Mariumi Dubnikovu, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentu ir Tadu Povilausku, SEB banko vyriausiuoju ekonomistu.
Laidos vedėjas Arūnas Milašius.
4 dienų darbo savaitė.
T. Povilauskas:
„Reikia suprasti, kad tai turbūt nebūtų privalomas dalykas. Gal daugiau pasiūlymas, nes Lietuvai, kuri turi stiprią pramonę, kalbėti apie tai artimiausius dešimt metų nerealu. Šiandien toks sprendimas reikštų, kad arba gamintume mažiau, arba, jei norėtume išlaikyti tą patį lygį, reikėtų daugiau darbuotojų. Daugiau darbuotojų neturime. Juos reikėtų įsivežti. Norint produktyvumo proveržio reikėtų didelių inovacijų ir investicijų.
Jei kalbame apie realią keturių darbo dienų savaitę, tai, greičiausiai, kalbame apie paslaugų sektorių.“
M. Dubnikovas:
„Bankininkai jaučia žemę po kojomis. Nejuokaujant, tai šiandien neįmanomas pasiūlymas Lietuvoje. Pas mus rekordiškai žemas nedarbo lygis. Jei įvestume keturias darbo dienas per savaitę, nebūtų kas dirba, ypatingai pramonėje. Arba tektų gaminti 20 proc. mažiau. Dalis paslaugų gali būti neteikiamos. Imkime barzdaskutį, kuris dirba sau. Jis arba dirbtų 20 proc. daugiau darbo dienomis, arba tiek pat padidintų paslaugų įkainius, kad gautų tas pačias pajamas. Mano nuomone, tai neįmanomas pasiūlymas, kuris kvepia milžinišku populizmu. Prieš rinkimus tiesiog statomos pilys danguje. Taip, tai galima, tačiau kažkas už tai turėtų sumokėti. Tą įvedus valstybiniame sektoriuje nepražūtume, tik paslaugos būtų 20 proc. mažesnės. Kitą kartą, kai reikės leidimo statybai, teks laukti penktadaliu ilgiau.
Kažkada tą lygį, kai svarstyme apie tokį modelį, pasieksime. Tai itin turtingos valstybės požymis, kai pinigų yra per daug.“
Valstybinis bankas. Tą siūlo kelios partijos. Paprastai akcentuojamasi į paramą verslui.
T. Povilauskas:
„Prie to jau priartėta. Valdančioji koalicija prieš ketverius metus pasižadėjo konsoliduoti keturias institucijas, skirtas verslui vystyti. Partijos siūlo sprendimus, kurie gali būti patrauklios žmonėms. Šiandien bankinė sistema sveika. Kreditavimas auga. Standartinis lietuvis už paslaugas per mėnesį bankui moka 1-2 eurus ir už tai gauna visas bankines paslaugas. Partijos nori spręsti platesnes problemas, pavyzdžiui, mažinti įtampą dėl aukštų palūkanų. Jei kalbėsime apie mažmeninę bankininkystę, konkurenciją galima didinti kviečiam kitus bankus. Einant valstybinio banko link, po ketverių metų kalbėsime apie valstybines degalines ir valstybinį prekybos tinklą.“
M. Dubnikovas:
„Toks bankas jau realiai veikia. Tai „Invega“. Ši įstaiga galbūt neatlieka visų bankinių operacijų, jo veiklos schemos nėra plačios. Kalbant realiai, aš nusivylęs politinių partijų programomis – siekiama sudirginti patį žemiausią rinkėjų sluoksnį, kuriuos jaudina valstybiniai bankai ir valstybinės degalinės. Liūdna, kad didžiosios ir senosios partijos kelia tokius lozungus, tarsi valstybinis valdymas gali išgelbėti pasaulį. Partijos, kurios sako, kad šito nereikia daryti, atrodo blaiviau. Kalbant apie valstybinį banką, tai tiesiog populizmas. Neduok, Dieve, jiems pavyktų. Pirmiausia, jiems reikėtų kapitalo, be to, pagal politikų norus būtų pradėti dalinti pinigus ir turėtume rimtą bėdą. Liūdna, kai didžiosios partijos taip taikosi į žmones, kurie nesidomi ekonomika ir politika. Klausimas kodėl partijos taip žemai krenta, nes rinkėjas pasikeitęs. Dabar tai žmogus su vidutinėmis pajamomis.“
Grąžinti „Ignitį“ valstybei.
M. Dubnikovas:
„Pranašų savo šalyje nerasime. Norvegijoje valstybinės įmonės, kurios uždirba pelną, kotiruojamos biržoje. Jie turi 40 tik valstybinių įmonių. Tai tokios bendrovės, kurios valdo kelius, mokslo tyrimo institutai. 23 bendrovės, kurias valstybė valdo dalinai. Jų akcijos kotiruojamos. Nesąmonė grąžinti valstybei tokias įmonės. Atvirkščiai, norėčiau matyti sąrašą įmonių, kurias išstumsime į biržą ir taip pritrauksime joms kapitalo. Jei kažkas dirba ir uždirba pelno, reikia suteikti galimybę jiems judėti į priekį. Čia vėl taikomasi į žemus instinktus, kur norima atimti turtą iš tų, kurie lobsta. Panašu į Venesuelą.
T. Povilauskas:
„Klausimas dėl 25 proc. įmonės akcijų paketo pardavimo kilo pašokus elektros kainoms. Taip bukuoju būdu buvo suversta kaltė dėl šio kainų augimo. Politikai trokšta valdyti įmonę, skambinti vadovams ir reikalauti sau naudingų dalykų. Privataus kapitalo buvimas apriboja tokį spaudimą. Prieš 20 metų buvo įprasta, kad partijų poreikius tenkina energetikos įmonės. Tai, kad 25 proc. akcijų bus grąžinta valstybei, elektros kainos nesumažins.“
Valstybės pensijų fondo, kuris konkuruotų su privačiais pensijų fondais, steigimas, galimybė lengviau iš fondo pasiimti pinigus.
M. Dubnikovas:“Šiandien pensijų fonduose sukaupta 8 milijardai eurų ir visiems varva seilės, kaip gerai būtų šiuos pinigus gauti ir padalinti. Estai tą padarė. Kuriam laikui padidėjo televizorių pardavimas, nes išaugo vartojimas. Tačiau jei verslas susitvarko kokioje nors srityje, jis tai padarys efektyviau nei valstybinė įmonė. Kažkada net buvo mėginta kurti telefoniją įkeičiant televizijos bokštą. Baigėsi blogai. Mes politikus renkame tam, kad jie kurtų aplinką, kurioje galėtų vystytis verslas ir visuomenė. Mes nerenkam verslininkų, tačiau politikai dažnai nori patys verslauti naudodami valstybinius pinigus. Paprastai tai baigiasi skandalais ir neefektyviu darbu. Valstybė jau ir dabar turi anuitetus. Valstybė turi įsijungti tik tada, kai verslas negali suteikti vienos ar kitos paslaugos. Kai politikai pradeda verslauti, turime bėdą.“
T. Povilauskas:
„Jau dabar reguliuojama kokios gali būti fondų valdytojų išlaidos ir pajamos. Tai jau reguliuojamas verslas. Jei manai, kad uždirbama per daug, gali keisti įkainius. Čia daugiau vertybinis klausimas su mintimi, kad valstybė tą patį gali padaryti pigiau nei verslas. Gal man nepatinka maisto produktų kainos, reikia valstybinių prekybos tinklų? Jei yra problema, ją galima spręsti reguliuojant. Kam kurti papildomas struktūras.“
Pinigų dalybos – didesnis vaikų švietimo krepšelis, bonusai pensininkams poilsiui.
T. Povilauskas:
„Programose yra ir normalių pasiūlymų, tačiau gal geriau tiesiog padidinti pensijas 30 eurų per mėnesį vietoj 400 eurų bonuso poilsio? Tai pasiūlymai, kuriais norima pritraukti dėmesio viešoje erdvėje.“
M. Dubnikovas:
„Estijoje, kai buvo galima pasiimti pinigus iš pensijų fondų kelis metus augo ekonomika. Apie mūsų politikų pasiūlymus pasakysiu grubiai – tai pono ir vasalo santykiai, panašūs į rinkėjų papirkinėjimą, nes tuos pinigus žadama duoti ne iš savo, bet ir mokesčių mokėtojų kišenės. Problema, kad kai žmonės turi daug pinigų tampa nepriklausomais ir Lietuva link to juda. Politikai liko praeityje. Norėčiau išgirsti, kaip ne išdalinsime kelis šimtus milijonų eurų, o juos investuotume ir iš tų pajamų geriau gyventume. Pagrindinis kriterijus leidžiant pinigus būtų – jie turėtų atnešti grąžą. Geriau sukiškime laidus po žeme, kad po stipresnės audros vėl nesėdėtume be elektros. Mana baugu, kai žmonės dalina kitų suneštus pinigus ir taip mėgina nusipirkti sau darbo vietą.“
Tačiau ekspertai neatmeta, kad kai kas iš šių pasiūlymų gali būti ir realiai įgyvendinti, nes koalicijai reikės priimti kurią nors iš populistinių partijų ir vieną ar kitą keistą pažadą įrašyti į koalicijos programą.