„Jau visokių laikų matėme. Išgyvenome pavasarinę krizę, išgyvensime ir dabartinę. Svarbiausia, kad išsaugotume darbuotojus“, – ir save, ir kitus ramina apie pusšimtį darbo vietų sukūręs Pasvalio verslininkas.
Įmonės „Pas Rimą“ savininką guodžia tai, kad verslą šiek tiek gelbsti pajamos iš šalies. Viena iš tų veiklų – nekilnojamojo turto nuoma. Jis yra yra išnuomavęs kelis pastatus, o kavinėje yra ruošiamas maistas išsinešti: „Norėtųsi, kad būtų kitaip, bet jaučiu, kad Kalėdos bus ne tokios kaip anksčiau“, – prognozuoja pašnekovas.
Džinsai – į Murmanską
Žinomas Pasvalio verslininkas R. Želvys veiklos ėmėsi dar tolimaisiais kooperatyvų laikais: „Pradėjome nuo siuvimo. Siuvome džinsines kelnes, švarkelius, striukes ir tuos gaminius gabenome net iki Murmansko.“
Jis pamena, kad tuomet uždirbdavęs iki kelių šimtų procentų pelno, todėl suskraidyti į Murmanską ir atgalios buvo vieni niekai.
Taip buvo susikrautas pirmasis kapitalas. Tada verslininkas atidarė kavinę „Gilė“, ėmėsi kitos veiklos.
O 1997 m. gruodžio mėnesį R. Želvys aukcione įsigijo jau beveik tris šimtmečius menantį, visiškai apleistą Balsių vandens malūną. Nusipirko jį kaip tik tuo metu, kai malūnas buvo išbrauktas iš kultūrinio paveldo objektų sąrašų: „Įsigijome malūną, kuris jau buvo apie 60 proc. sugriuvęs. Tik apie 2008 ar 2009 m. ant jo sienos vėl užkalė lentutę, kad yra saugomas valstybės.“
Nuo didžiojo plento, vedančio iš Pasvalio į Šiaulius, pavažavus kelis kilometrus į šoną Lėvens dauboje iškyla stilingas dviaukštis akmeninis pastatas. Įrašas ant lentelės sienoje rodo vandens malūno gimimo datą: 1764-ieji. Tai vienas pačių seniausių, dar 1764 m. Lietuvoje iškilusių malūnų, kuris buvo statytas iš vietos medžiagos, čionykščių meistrų rankomis.
Dabar Balsių malūną juosia statinių tvora. Kieme pilna senų rogių, vežimų, ratų. Vasarą jie visi pasidabina gėlėmis. Šalia malūno, virš upės, stovi kelios pavėsinės. Į vieną iš jų galima patekti medinių rąstų tilteliu.
Trečią brolį Rimą suviliojo skrydžiai
Garsiojo malūno atstatymo darbai truko ne vienerius metus. R. Želvys nuo pat pradžių versle sukosi kartu su vienu iš trijų brolių – jauniausiuoju Laimučiu.
„Esame keturi broliai. Esu trečias, bet ne Jonas. Jonas yra pats pirmasis“, – šmaikštavo pašnekovas.
Bet kaip ir tose pasakose, trečias brolis, šiuo atveju Rimas, vos prakutęs iškeliavo į pasaulį laimės ieškoti. Tiesa, sovietiniais laikais tas pasaulis buvo gerokai susiaurėjęs. Jaunas vaikinas labai norėjo tapti lakūnu, todėl kiek pakrimtęs kino mechaniko mokslų Kaune, jis atsidūrė Ukrainos aviacijos mokykloje ir pradėjo mokytis skraidymo meno. Jis tapo lakūnu, gavo kapitono laipsnį, sovietų armijoje skraidė malūnsparniais. Bet grįžus į Lietuvą ši patirtis jau nepravertė: „Atėjo nepriklausomybė, tai kur čia su tais rusiškais malūnsparniais bepaskraidysi.“
R. Želvys gali ne tik valdyti malūnsparnį, bet ir pilotuoti oro balionus. Čia būta išties įspūdingų pasiekimų, o vienas ryškiausių – su pilotų komanda „Perkūnas“, kuriai vadovavo garsusis oreivis Arvydas Dirmeikis, prieš penkiolika metų laimėtas pasaulio čempionatas.
„Dabar jau krepšių netampau, tik kartais praskrendu. Dar ir šį rudenį kilau“, – paklaustas, ar iki šiol liko ištikimas oro balionams, sakė buvęs oreivis.
Čia kyli, čia leidiesi
Pasak V. Želvio, kiekvieni metai versle nestokoja staigmenų: „Tie metai ir būna tokie, – vienais metais geriau, kitais – blogiau, čia kyli, čia leidies, – visai kaip su tais oro balionais.“
Nemažą patirties bagažą susikrovęs verslininkas sako, kad lengviausia buvo verslo pradžioje, – tuomet buvo nedaug konkurentų.
„Anksčiau buvo daug paprasčiau, o dabar viską reikia gerai apskaičiuoti ir kažką padaryti geriau nei kiti“.
Pasak R. Želvio, malūnas didžiausią naudą davė netrukus po jo atstatymo: „2004-2008 m. mūsų verslui buvo išties geri. O ir per 2008-2009 m. krizę nebuvo blogai. Žmonės buvo sukaupę pinigų, norėjo ženytis, švęsti gimtadienius, jubiliejus.“
O šiemet, pasibaigus pirmajam karantinui verslininkas balių stengėsi nekelti, bet įvairių keliautojų, turistų malūnas išties nestokojo.
„Šiemet žmonės nelabai galėjo išvykti svetur, todėl buvo didelė migracija po Lietuvą“, – apie turtingą svečiais vasarą pasakojo verslininkas.
Dovana neįgaliesiems
Pasvalio verslininkas R. Želvys garsėja unikalia inicatyva. Jau kokį dešimtmetį malūno teritorijoje jis sudaro galimybes ir sukuria visas sąlygas, kad čia būtų galima surengti neįgaliųjų suvažiavimus – šventes. Paskutiniaisiais metais į jas susirinkdavo iki trijų tūkstančių negalią turinčių ir juos lydinčių žmonių.
Malūno šeimininkas jiems suteikia galimybę nemokamai naudotis pastatais, teritorija, o vėliau pasirūpina, kad viskas būtų sutvarkyta.
Kelias liepos dienas čia skamba muzika, dainos, organizuojamos įvairios pramogos, vyksta mugės, rengiamos vaišės.
Klausiu, kaip kilo toks sumanymas.
„Netoli nuo Balsių malūno, Talačkonių kaime ir anksčiau vykdavo neįgaliesiems skirtos šventės. O ir aš po insulto turiu negalią, taigi taip ir susipažinome, į mane kreipėsi tos šventės organizatoriai ir šventę perkėlėme pas mus. Susidraugavome ir kasmet būna vis geriau ir gausiau: suplanuojame vieną svečių skaičių, o susirenka gerokai daugiau. Neįgalieji atvažiuoja su šeimomis, su vairuotojais ir visiems vietos užtenka. Pasistato palapines, stalus, prikrauna rankdarbių. Graži šventė būna, žmonės atsipalaiduoja, pamiršta savo negandas“, – pasakoja tų švenčių liudininkas ir rėmėjas R. Želvys.
Tik štai šią vasarą dėl visiems suprantamų priežasčių šventės surengti nepavyko, bet verslininkas tiki, kad kitąmet viskas bus kaip buvę, o ir dar geriau.
Pasvalio verslininkas garsėja ir kitais nesavanaudiškais poelgiais. Jis kasmet apdovanoja geriausius moksleivius. Daugiau kaip prieš dešimtmetį R. Želvio šeima įsivaikino du našlaičius – mergaitė šiuo metu jau studentė, o jos brolis – gimazistas.
Įkvėpimo šaltinis – senelis kunigas
Tiek gerumo, tiek verslumo pašnekovas teigia sėmęsis iš senelio – garsiojo pasvaliečio kunigo savanorio, politinio kalinio Juozapo Želvio. Rimas yra šio Kaunui itin nusipelniusio kunigo brolio anūkas.
Baigusiam Kauno kunigų seminariją J. Želviui buvo patikėta Kaune, Žaliakalnyje, rūpintis naujos bažnyčios statybomis. 1936-ųjų kovą buvo pradėti statyti mūriniai maldos namai, tais pačiais metais jau buvo pašventinta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Kunigo rūpesčiu šalia maldos namų iškilo dviejų aukštų klebonija, pastatyta prieglauda vargšams, geradarių namai, skalbykla ir špitolė.
Kunigo brolio vaikaitis, verslininkas R. Želvys pasakojo, kad studijų Kaune metais jis giminaitį aplankydavo bent du kartus per savaitę. Kunigą jis vadindavo seneliu.
„Labai geras žmogus buvo, labai apsiskaitęs. Retai rasdavau kunigą vieną, dažnai pas jį būdavo svečių. Senelis mokėjo šešias kalbas. Buvo nuvykęs net į Ameriką, Italijoje laikė mišias“, – pasakojo tuo metu Kaune kino mechaniką studijavęs būsimasis verslininkas.
Jis prisimena kunigo pasakojimus apie Kauną, apie tai, kaip buvo statoma bažnyčia, kiti statiniai:
„Man tai paliko neišdildomą pėdsaką. Jis daug pasakodavo, kaip prieš karą draugaudavo su pirkliais. Taip kunigas vadindavo daugelį turtingų verslininkų.“
R. Želvys atskleidė giminėje dabar jau vieša paslaptimi tapusį pasakojimą, kaip kunigas karo metais ne vienam žydų vaikui išgelbėjo gyvybę. Bažnyčios tarnas jiems išduodavo lietuviškus gimimo liudijimus.
Pasak R. Želvio, daug gerų darbų nuveikęs kunigas kalėjimo ir tremties neišvengė. Sibire jis kalėjo 7 metus.
„Mūsų giminėje dar nuo prosenelių laikų tęsėsi tradicija giminėje turėti kunigą ir vienam iš sūnų suteikti Juozo vardą. Šį paprotį sulaužė mano tėvai. Mes esame keturi broliai ir nė vienas nebuvome pakrikštytas Juozu. Kaip aiškino tėvai, jie bijojo piktos lemties. Mat vyriausiam tėvo broliui buvo suteiktas šis vardas ir jis po dvejų metų mirė. Antrą gimusį sūnų, mano tėvą, vėl pavadino Juozu. Mano dukra šią klaidą ištaisė. Aš turiu keturmetį anūką Juozuką“, – giminės tradicijomis dalijosi verslininkas.
Rimas pasakoja, kad jo tėvai susipažino ir apsivedė tremtyje, Sibire. Ten gimė ir vyriausias brolis: „Mano tėvelius suvedė Sibiras. Nebūtų ten patekę, gal ir nebūtų Lietuvoje susitikę“, – apie tėvų likimo vingius pasakojo verslininkas.
Keisti sutapimai
Keistų likimo vingių ar sutapimų buvo ir paties verslininko gyvenime. Jie itin ryškūs jo vedybų istorijoje. Turtingiausiu ir geidžiamiausiu anuomet Pasvalio rajono jaunikiu laikytam Balsių malūno savininkui su ta pačia moterimi susituokti pavyko tik iš trečio karto.
Su būsimąja žmona Daiva jis buvo susipažinęs prieš kelis dešimtmečius, tačiau jo kelias į santuoką buvo tarsi kliūčių ruožas. Pirmuosius du sykius jau suplanuotas jųdviejų vestuves sužlugdė nelaimingi atsitikimai.
Likus porai mėnesių iki pirmųjų poros suplanuotų vestuvių jaunikis pateko į avariją. Verslininkui tuomet trijose vietose lūžo dešinės rankos kaulai. Kitąmet numatytos santuokos irgi nepavyko užregistruoti. Iki jos likus keliems mėnesiams, R. Želvys paslydo ir krito ant slidžių viešbučio laiptų. Jam vėl dviejose vietose lūžo tos pačios rankos kaulai.
„Po neįvykusių santuokų su Daiva likome geri draugai“, – daugiau kaip po dešimties metų iš trečio karto vedęs savo išrinktąją atskleidė verslininkas.
Likus pusmečiui iki trečiojo bandymo, verslininką ištiko insultas. Tačiau tai jiems nesutrukdė pagaliau tapti pora.
Tikintys įvairiais mistiniais dalykais sakytų, kad gal čia koks prakeikimas.
„Nežinau, gal... , – juokiasi verslininkas. – O gal tai buvo bausmė, kad netapau kunigu? Juk senelis taip būtų to norėjęs.“