– Simona, kokie ženklai rodo, kad reikalingas naujas veiklos planas?
– Įvairiai. Pasitaiko, kad žmogus išauga savo įgūdžius ir darbe tampa nuobodu, pasikartojantys veiksmai nebekelia iššūkių. Gali būti, kad nebetinka aplinka, pradedame jausti frustraciją ir abejoti savo įgūdžiais, nes aplinka siunčia neteisingus signalus. Gali pasikeisti asmeniniai prioritetai: užėmėme aukštas pareigas, dirbome viršvalandžius, džiaugėmės rezultatais, bet perdegėme arba į darbą sugrįžome po motinystės atostogų ir norisi lengvesnio krūvio, laisvesnio darbo grafiko. Būna, kad žmogus turi neįgyvendintą svajonę, bet lig šiol neišdrįso jos siekti. Jausmas, kad kažko trūksta, kažkas negerai, nors ir neturime objektyvaus paaiškinimo, taip pat yra vienas iš ženklų, kad reikia pokyčių. Ne taip retai apie naujo plano būtinybę praneša ir fiziniai požymiai: sekmadienį krenta nuotaika, prastai miegama iš sekmadienio į pirmadienį, atsiranda netolerancija kolegoms ir kt.
– Savo kurse „Veiklos restartas: atrask džiaugsmą ir pašaukimą” kalbėsite, kaip teisingai susidėlioti naują planą. Kaip tai padaryti?
– Dažnas praleidžia labai svarbų žingsnį ir iškart puola į rinką, tvarko, adaptuoja savo portfolio, aplikuoja į kitas darbovietes. Gyvename ypač sparčiu tempu ir labai greitai išaugame patys save, savo įgūdžius – kas kėlė iššūkius tampa įpročiu. Taigi, pirmiausia reikia skirti laiko nuosekliam informacijos apie save atnaujinimui, o tam reikia erdvės, teisingų klausimų ir grįžtamojo ryšio. Tik gavę reikšmingus raktažodžius galime eiti prie rinkos analizės ir veiksmų plano, kad pasiektume norimą rezultatą.
– Kokius klausimus sau užduoti keičiant kryptį?
– Galima atsispirti nuo dabartinės darbovietės: ką man patinka daryti, kam noriu skirti laiko, ko nenoriu daryti, kas nebeįdomu. Atkreipti dėmesį į dominančias temas – ties kuo stabteliu naršydamas, kokias knygas skaitau, į kokius seminarus norėčiau nueiti. Tai nereiškia, kad turime nubraukti tai, kas buvome iki šiol, naują informaciją galime integruoti kurdami kitą karjeros etapą. Pavyzdžiui, žmogus dirba atrankų specialistų knygų leidyboje. Darbo pobūdis jam patinka, tačiau itin domina skaitmeninio saugumo tema. Gal jis galėtų dirbti atrankų specialistu skaitmeninio saugumo organizacijoje?
Taip pat labai svarbu išsigryninti kokio rezultato noriu, kame matau prasmę. Karantino metu ypač svarbūs tapo klausimai „kokia organizacijos misija?“, „kaip produktas keičia visuomenę?“. Žmonėms rūpi kam skirti savo darbo valandas. Atsakius į svarbiausius klausimus, susidarysime nuomonę ir apie norimą veiklą, ir kur norime ją vystyti.
– Kas dažniausiai sulaiko nuo pokyčių ir planų įgyvendinimo?
– Išskirčiau keletą pagrindinių dalykų. Visų pirma, nežinojimas ko noriu. Konkretumas yra labai didelis sėkmės faktorius. Tai pat dažnai sustabdo nenoras prarasti patogumo, finansinio stabilumo. Tačiau mitas, kad keičiant karjeros kryptį pajamos būtinai sumažės. Sulaiko ir baimė nebebūti savo srities ekspertais, pradėti nuo žemiausios pozicijos. Taip pat nenoras investuoti savo laiko: anksčiau po darbo galėjau bėgioti, o dabar reikės kažko mokytis. Žmonės nesiryžta pokyčiams ir dėl baimės suklysti, jie nori kažką keisti, tik žinodami, kad pataikys tiesiai į dešimtuką. Toks požiūris prieštarauja bendrai mokymosi ir tobulėjimo filosofijai. Brandaus amžiaus žmonės galvoja, kad jau per vėlu. Tas „per vėlu“ moterims ateina anksčiau nei vyrams.
– Mokymuose kalbėsite apie planavimą keičiant veiklą. Kodėl naudinga kruopščiai suplanuoti karjeros keitimą?
– Atsiranda nuoseklumas, nesiblaškome, bet tikslingai judame į priekį, žinodami ką turime padaryti. Pavyzdžiui, jei esame patrauklioje pozicijoje, sulaukiame pasiūlymų pereiti dirbti kitur, kur gausime didesnį atlyginimą, planas mus sustabdo, nes matome, kad priėmę pasiūlymą po kelių metų nebūsime ten, kur trokštame. Planavimas skatina prasmingą augimą – žinau kada ir kokį sertifikatą laikyti, kodėl jis man reikšmingas. Kiekvienas plane pažymėtas įgyvendintas punktas suteikia pasitenkinimo, augina pasitikėjimą savimi. Karjeros planavimui labai svarbus yra „networking’as“ – tikslinės konferencijos, susitikimai su tam tikrų sričių atstovais ir kt. Trumpai tariant, planavimas apsaugo nuo blaškymosi ir padeda judėti į priekį galutinio tikslo link.
– Kaip planuojant išvengti nusivylimo jausmo, jei kažko nespėjame?
– Prieš kuriant planą, reikia labai realiai įsivertinti situaciją ir galimybes. Nepulti stačia galva, genant emocijų bangai. Neskubėkime daryti didelių žingsnių – keičiant karjerą, nebūtina mesti turimo darbo. Galima po truputį pasibandyti naują sritį, kruopščiai išsiaiškinti kokių naujų žinių, įgūdžių jai reikia ir kokios galimybės jų gauti. Plane turi nugulti viskas, kas jau vyksta mūsų gyvenime, ir būti palikta vietos nenumatytiems dalykams, pavyzdžiui, ligai ar paprasčiausioms spūstims, jei reikia vykti į seminarus kitame miesto gale. Taip pat pasilikime vietos perplanavimui, nes mūsų žingsnius gali keisti naujai gauta informacija.
– Paskaitose drąsinate, kad niekada nevėlu keisti karjeros. Ar tikrai taip yra?
– Kiekvienas karjeros keitimas pateikia daug skirtingų iššūkių, bet sėkmės istorijų yra dar daugiau. Nuoširdžiai tikiu, kad niekada nebūna per vėlu, svarbiausia labai tiksliai žinoti ką norime keisti ir kryptingai judėti savo tempu, kad nebūtų nusivylimų.
– Ar visuomet naudinga vieną veiklą keisti į kita, jei nepatiko ši – keliauti prie trečios ir t.t. Kiek laiko sau duoti įsigilinti į konkrečią sritį?
– Labai svarbu įsivardinti priežastis, kodėl aš noriu keisti ir ką aš noriu keisti. Tos pačios pareigos skirtingose organizacijose gali atrodyti labai skirtingai, todėl kartais gali netikti tik aplinka, o ne pats darbas. Pavyzdžiui, nesusikalbėjimas su vadovu nėra priežastis mesti karjeros kryptį, reikia ieškoti būtų, kaip sutarti su vadovu, arba eiti į kitą darbovietę. Būtina duoti sau laiko pajusti ir patirti, ar tikrai noriu užsiimti konkrečia veikla, jei ne – patarčiau atrasti kitas veiklas. Ateityje profesijos keitimo atvejų bet kokiame amžiuje tiks daugės, nes organizacijos suteikia vis daugiau galimybių persikvalifikuoti. Rinkoje taip pat sparčiai daugėja sprendimų padėti žmonėms išsigryninti ko norisi, gauti žinių, įvairių sprendimų persikvalifikavimui.
– Kaip vertinate raginimą išeiti iš komforto zonos? Ar komfortas nėra tai, ko visi ir siekiame?
– Atsargiai vertinu. Yra komforto zona ir ne komforto zona, kuri gali pereiti į paniką. Nei viena iš šių zonų nėra tinkama augimui ir pokyčiui. Jei norime augti ir keistis, turime būti siauroje zonoje per vidurį tarp komforto ir ne komforto. Zonoje, kuri ne pernelyg stresinė, bet motyvuojanti, kurioje norisi keistis, nejaučiant pernelyg didelio nepatogumo. Imtis pokyčių, mokytis kažką nauja visada yra šiek tiek nepatogu, bet negali būti tiek nepatogu, kad norėtųsi mesti. Sakyčiau, kad komforto ir ne komforto turi būti dozuotai.