Skirta ne tik miškininkams
Leidinyje apžvelgiama aštuonių didžiausių Lietuvos miškų masyvų susiformavimo istorija, verslas bei dabarties charakteristikos, rašoma pranešime.
Nors, autorių žodžiais, dėmesio centre yra miškas, stengtasi nepamiršti ir žmogaus, gyvenusio ar tebegyvenančio didžiagirių teritorijoje bei už jų ribų, savo sunkiu darbu, buitimi, tradicijomis, nuostatų įvairove nulėmusio savo aplinkos raidos praeitį ir kuriančio ateitį. Knygoje pateikti svarbiausi dabartiniai kiekybiniai ir kokybiniai didžiausių Lietuvos miškų masyvų – Dainavos, Gaižiūnų - Rumšiškių, Karšuvos, Kazlų Rūdos, Labanoro - Pabradės, Lavoriškių - Nemenčinės ir Rūdininkų didžiagirių – rodikliai bei jų žemėlapiai.
Ištakos – 1980-ieji
Pasak A. Bruko, pirmiausia kilo mintis parašyti apie didžiausią šalies miškų masyvą – Dainavos didžiagirę. Tai buvo apie 1980 metus, o ši didžiagirė tuomet dar vadinosi kitaip.
„Įvairius straipsnius į žurnalą „Girios“ rašyti pradėjau dar 1961 metais, baigęs studijas ir tapęs miškotvarkininku. Domėjausi miškų istorija, nušviečiau atskirus fragmentus, bet minčių apie tokį kapitalinį darbą nebuvo. Pirmąjį variantą apie Dainavos didžiagirę parašiau praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kažkiek palaikiau stalčiuje, vėl perskaičiau ir man pasirodė, kad dar kažko trūksta. Nutariau sumanymą atidėti į šalį. Po kurio laiko sukirbėjo mintis, kad apie Lietuvos miškus yra įdomių dalykų, kad reikėtų parašyti apie didžiausius masyvus“, – pasakoja miškininkystės žinovas.
Apsisprendęs, kaip turėtų atrodyti būsimoji knyga, A. Brukas prie jos gerokai padirbėjo ir tuomet suprato, kad gilesnei analizei, suteikiančiai mokslinį pobūdį, trūksta kartografinės medžiagos. Ji sovietmečiu buvo įslaptinta, mažai kam prieinama. „Kilo mintis į talką pasikviesti gerą kartografuotoją. Džiaugiuosi, kad profesorius Gintautas Mozgeris mielai sutiko dalyvauti tokioje avantiūroje. Tada jau dvejus metus su trumpomis pertraukėlėmis kūrėme abu: aš užsiėmiau tekstais ir fotografijų paieška, o Gintautas padarė visus žemėlapius, rinko ir analizavo dabartinius miškų rodiklius „, – aiškina vienas iš autorių.
Pagalba išsiplėtė
Lietuvos miškininkas, VDU Žemės ūkio akademijos profesorius Gintautas Mozgeris iš pradžių prisidėjo duomenų, senųjų bei dabartinių žemėlapių rinkimu ir pateikimu, faktų patikra, o vėliau teko padirbėti ir su turiniu. „Jaučiuosi pamalonintas, buvau pasirengęs padėti ir be autorystės nurodymo. Dirbti duetu buvo konstruktyvu ir produktyvu“, – tvirtina G. Mozgeris. Jo žodžiais, intensyviausias darbas prasidėjo 2020-2022 m., o vėliau jau vyko dailinimas.
Paklaustas su kokias iššūkiais rengiant leidinį teko susidurti, G. Mozgeris buvo atviras: „Ir dabar, atsivertęs knygą, kai kuriuos duomenis bijau tikrinti, galbūt liko kokių nors techninių klaidelių. Kai informaciją surenki 2021 metais, 2024-aisias jau pasikeitusi ne tik ji, aktualijos, bet galbūt ir požiūris. Juk rašant knygą migrantai, bėgantys iš Baltarusijos per sieną, ar kariniai poligonai buvo traktuojami kitaip“, – sako profesorius.
Ar jo vizija sutampa su galutiniu variantu? „Turinio prasme – taip, o techninę dalį įsivaizdavau kitaip. Nesitikėjome padaryti knygą tokio didelio formato (500 puslapių, - red. pastaba), pavyko geriau. Jei būčiau žinojęs, kad taip pavyks, kai ką galbūt būčiau daręs kitaip“, – tikina pašnekovas.
Leidinio svarba
Šiandien A. Brukas džiaugiasi, kad vis dėlto sovietmečiu rankraštis liko stalčiuje: anuomet nebuvo galima išryškinti rezistencinių kovų, miškininkų likimų Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar „Lietuvos didžiagirėse“ tam skirtas vienas skyrelis.
Paprašius įvardinti leidinio svarbą, abu autoriai išliko kuklūs. Pasak A. Bruko, ji svarbi miškininkams ir gamtininkams. „Žinant, kaip vystėsi šie masyvai, kada ir kokie juose buvo pokyčiai, kaip keitėsi plotai ir rūšinė struktūra, šiandien galima parinkti tikslesnius ūkininkavo ir apsaugos metodus bei režimus, naudojimo intensyvumą. O pokyčių, ypač turint mintyje klimato kaitą, tikrai neišvengsime“, – samprotauja miškotvarkininkas.
Anot, G. Mozgerio, bandymų pristatyti miškininkystę esama ir daugiau, tačiau užfiksuoti Lietuvos miškininkystės istoriją kol kas nebuvo, tik bandymai. „Galbūt dabar atsiras ir daugiau norinčiųjų bei galinčių tai padaryti net didesne apimtimi“, – viliasi profesorius.
Norai ateičiai
Pats G. Mozgeris, jei sutiktų A. Brukas, mielai dar plėtotų „Lietuvos didžiagirių“ potemes, pavyzdžiui, Lietuvos didžiagirės ir kariuomenė arba medienos plukdymas. „Labai norėčiau „Lietuvos didžiagirių“ turinį padaryti interaktyvų ir skaitmeninėje erdvėje, ne tik popierinį lentynoje“, – sumanymais dalijasi pašnekovas.
Ar tikslinė auditorija dar gali tikėtis išvysti A. Bruko, kaip autoriaus pavardę, ant kitos knygos viršelio? „Sumanymų išties turiu, tačiau prisiminus savo gimimo datą, maža tikimybė, kad imsiuosi kapitalinio darbo, nors ko nors smulkesnio – galbūt. Juk dar į šią knygą buvo galima įtraukti skyrelį apie didžiausią kultūrinį masyvą, sodintą žmogaus rankomis – Kuršių neriją. Jis turi ne tik įdomią istoriją, bet ir gausybę legendų“, – kalba ilgametis miškų specialistas.
Pakartoti neįmanoma
Jei abu autoriai galėtų kartoti pasirinktą temą, ją plėtoti, įtraukti naujas potemes ir duomenis, tai Remigijaus Daugalo indėlio pakartoti neįmanoma. Tiesa, Valstybinių miškų urėdijos Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas jo nesureikšmina, netgi linkęs sumenkinti: „Nematau, kur čia mano nuopelnas, knygoje – tik vienintelė, viršelio nuotrauka“.
„Lietuvos didžiagirių“ viršelį puošia Karšuvos giria, nufotografuota maždaug prieš penkerius metus skrendant lėktuvu. „Jei pilotuoju, kokį kadrą padarau nebent telefonu, norint fotografuoti profesionalia technika, reikia skristi dviese. Kiekvienas kadras – unikalus ir jo pakartoti neįmanoma. Priežasčių daug: didelis greitis, ne toks kampas, aukštis, apšvietimas. Norėtųsi tą patį vaizdą užfiksuoti kitu metų laiku, bet net nebandau, nes žinau, kad nepavyks, nes jau esu mėginęs“, – tikina R. Daugalas.
Knygos leidėjas Dainius Šeronas atviravo: nuotraukos „Lietuvos didžiagirių“ viršeliui ieškojo devynis mėnesius. „Gavau tikrai nemažai nuostabių nuotraukų, bet vis jausdavau, kad čia dar ne ta pati pačiausia, kol nepamačiau R. Daugalo atsiųstosios. Simboliška – joje užfiksuotas Karšuvos didžiagirės, apie kurią ir rašoma knygoje, vaizdas. Ir tik spaustuvėje, pamatęs atvirkščią knygos viršelį, pastebėjau, kad ežeriukas, įsiterpęs į masyvą, beveik atkartoja žemėlapį“, – šypsosi D. Šeronas.
R. Daugalas – fotografas mėgėjas, dalyvavęs ne vienoje parodoje, surengęs net autorinių, Tauragės fotografų klubo „Foto jūra“ narys. „Nors turiu du hobius – fotografiją ir sportinę aviaciją – dabar save labiau pozicionuoju kaip pilotą“, – teigia jis.
Jei reikėtų viršelio nuotraukos kitai knygai apie miškininkystę, tikriausiai Remigijaus archyve nebūtų sunku rasti dar ne vieną nuostabų vaizdą? „Miško vaizdų turiu mažėliau, nes miškas, kaip masyvas, nėra itin patrauklus pats savaime, jame turi būti koks nors akcentas. Akimis daugiau ieškau neįprasto vaizdo, man patinka geometrija, mėgstu gaudyti natūralias gamtos įstrižaines“, – pasakoja R. Daugalas. Gamtos fotografijos konkurse „Gyvos Žemės mintys“ jo nuotrauka „Agrarinė geometrija“ pelnė antrąją vietą ir Mažeikių verslininkų asociacijos prizą.
Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas neslėpė: daug metų prireikė, kol atsirado suvokimas, kaip vaizdas atrodys nuotraukoje, nes tai, ką mato akis ir objektyvas, dažnai skiriasi. „Anksčiau šaudydavau ir pripleškindavau gausybę kadrų, kurių daugumą vėliau ištrindavau. Dabar fotoaparato mygtuką spaudžiu retai. Nesu mėgėjas manipuliuoti, labiau vertinu natūralumą. Pagražinimo programėlėmis naudojuosi retai, tik kai reikia pataisyti baltą balansą, apkirpti“, – sako J. Daugalas ir patikina, kad „Lietuvos didžiagirių“ viršelio nuotraukos gražinti nė nereikėjo.
