Šis diplomatinis proveržis gali sustiprinti pasitikėjimą, kurio reikia, kad milijardai investicijoms skirtų dolerių būtų nukreipti į žemės atkūrimo ir išsaugojimo darbus, ypač besivystančiose šalyse.
Tik kur tuos pinigus investuoti? Žemės išsaugojimo ar atkūrimo projektų paklausa jau ir taip didžiulė – jie sėkmingai generuoja kompensacijas. Kreditai, atspindintys faktinį atmosferos CO₂ sumažinimą, pasiekiami nepakankamai lengvai – bent jau pasak šalių ir kompanijų, kurios tikisi nors iš dalies kompensuoti savo anglies dioksido emisijas. Kompensacijų naudojimui kliudo integralumo problema ir kaltinimai žaliuoju kamufliažu, neveiksmingumu ir vietinių konfliktų kurstymu.
Dvi neseniai paskelbtos analizės rodo, kad pagalbos saugant žemę netrūksta, nesvarbu, ar toji pagalba yra tiesioginė vyriausybės veikla, tarptautinis finansavimas ar patikimos anglies dioksido rinkos. Šie tyrimai ragina susimąstyti apie didžiulį naują pasaulį – tai, ką politikos ekspertai vadina „gamta pagrįstais sprendimais“.
Pirmajame tyrime pateikiamas kruopščiai sudarytas daugiausiai anglies turinčių pasaulio ekosistemų žemėlapis, paskelbtas žurnale „Nature Sustainability“. Universiteto ir pelno nesiekiantys mokslininkai, vadovaujami grupės „Conservation International“, identifikavo teritorijas, kurių jokiais būdais negalima prarasti. Įkvėpti bandymų iškastinio kuro atsargas vadinti „nedeginama anglimi“, tyrėjai apibrėžia „neatkuriamą anglį“ kaip miškus, mangrovių giraites, durpynus ir kitas teritorijas, kurios iki 2050 m. neatsigautų, jei jas sunaikintume. Pusė pasaulio neatkuriamos anglies susitelkę 3,3 proc. sausumos – teritorijose, kurių bendras plotas prilygsta Indijai ir Meksikai kartu sudėjus. Kasmet šios teritorijos pamažu nyksta ir sulaiko 15 kartų daugiau anglies dioksido nei bendras kiekis, kuris buvo išleistas į atmosferą 2020 m.
Gera naujiena ta, kad naujos apsaugos priemonės, taikomos 5,4 proc. minėtų teritorijų, neleistų 75 proc. šios anglies patekti į atmosferą.
Daug anglies dioksido sugeriančių teritorijų žemėlapis galėtų būti naudingas informacijos šaltinis įvairioms suinteresuotoms grupėms – nuo biologinės įvairovės aktyvistų iki daugiašalių institucijų, tokių kaip Pasaulio bankas. Pasak autorių, kompanijos, gaunančios žaliavas iš miškų, taip pat rastų kur jį panaudoti, bandydamos nustatyti, kuriose zonose būtina nutraukti naikinimą.
Gerai sukonstruotos anglies dioksido rinkos gali sulėtinti miškų naikinimą, nukreipdamos investicijas į sritis, kuriose iki šiol vienintelė plėtros galimybė buvo medžių kirtimas. Allie Goldstein, „Conservation International“ klimato apsaugos direktorė, tokias investicijas palygino su ligoninės skubiosios pagalbos skyriumi, kuriame pacientas stabilizuojamas, tuo tarpu kitos programos gali užtikrinti ilgalaikę ekosistemos priežiūrą. „Žemėlapis gali pasiūlyti kompanijoms aiškią viziją, kur jos turėtų investuoti“, – sakė ji.
Pasaulyje netrūksta ekosistemų, kurioms reikia investicijų ir idėjų. Pavyzdys – Didžioji žalioji siena Afrikoje, 8000 kilometrų juosta Sahelio regione, iš Senegalo ir Mauritanijos nusitęsusi iki Etiopijos. Pastangos buvo pradėtos 2007 m., siekiant atkurti 100 mln. hektarų žemės; remiantis atskiru tyrimu, paskelbtu tame pačiame žurnale, iniciatyva iki šiol įgyvendino tik 4 proc. užmojo. Nualinta žemė regionui kasmet kainuoja apie 3 mlrd. dolerių.
Autoriai paskaičiavo regione pagaminamų prekių, pvz., pasėlių ir malkų, vertę ir ekosistemų teikiamų neparduodamų naudų, pvz., oro ir vandens valymo, vertę. Jie nustatė, kad kiekvienas į atkūrimą investuotas doleris atneša vidutiniškai 1,20 dolerio naudos. Visgi viskas nėra taip paprasta. Anglies dioksido rinkose ypač reikalingas stabilumas ir matomumas, neįprastas tose vietovėse, kur žemės nuosavybė gali greitai pasikeisti, o gyvenimą neretai sujaukia smurtas. Iš 28 milijonų hektarų, prieinamų Didžiosios žaliosios sienos projektams, pusė gali būti nebeprieinama dėl kokio nors smurtinio konflikto.
Iki šiol prekyba anglies dioksidu nevaidino reikšmingo vaidmens Didžiosios žaliosios sienos projektuose, teigia Bonos universiteto Plėtros tyrimų centro vyresnysis tyrėjas Alisheris Mirzabaevas.
Finansavimas žemei atkurti buvo gaunamas iš nacionalinių biudžetų arba tarptautinių rėmėjų. Pasaulio bankas, Prancūzija ir Jungtinės Tautos šiais metais paskelbė 14 mlrd. dolerių iniciatyvą regiono gamtai atkurti.
„Tikimės, kad mūsų indėlis bus naudingas įvertinant, kur nukreipti investicijas, – sakė A. Mirzabaevas. – Norėtume šias investicijas nukreipti ten, kur jos bus naudojamos efektyviausiai.“