Bendrovėje „Ekobazė“ Elektrėnuose, vienoje didžiausių atliekų tvarkymo įmonių Baltijos šalyse, jau dirba nauja plastiko perdirbimo linija, skirta perdirbti LDPE, HDPE, PP plėveles ir tokių pat rūšių kietus plastikus. Iki šiol PP plastiko plėvelės buvo vežamos perdirbti į Lenkiją, nes nė viena Lietuvos įmonė neturėjo jų perdirbimui skirtų įrengimų, rašoma pranešime spaudai.
„Šiuo metu perdirbame gamybos įmonių, spaustuvių, pakavimo įmonių pakuočių likučius, nepanaudotas pakuotes, gamybines plastiko atliekas, kurios susidaro šių įmonių veikloje. Perdirbant plastiką pagaminamos granulės, kurios vėliau naudojamos naujų plėvelių arba plastikinių gaminių gamybai, taip užtikrinant žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimą”, – sako Marina Curko-Notkuvienė, „Ekobazės“ komercijos vadovė.
Iki šiol įmonė buvo žinoma kaip stiklo bei padangų perdirbėja, gumos granulių bei gumos kilimėlių iš padangų gamintoja, tačiau atsižvelgiant į augantį poreikį rinkoje nuspręsta investuoti ir į plastiko perdirbimo įrengimus. Į šią įrangą bei reikalingos infrastruktūros sukūrimą „Ekobazė“ investavo apie 800 tūkst. eurų, planuojama per mėnesį perdirbti apie 400 tonų plastiko.
„Rūšiuodami plastiko pakuočių atliekas pastebime, kad bendrame plastikinės pakuotės sraute perdirbti tinkamos pakuotės sudaro tik trečdalį visų atliekų, o net du trečdalius sudaro plastikinės pakuotės, kurios yra netinkamos perdirbti. Plastiko naudojimas ir perdirbimas išlieka didelė problema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, todėl ieškoma naujų būdų, kaip paskatinti gamintojus į rinką išleisti tik perdirbamas pakuotes. Manome, kad šis pokytis yra neišvengiamas ir poreikis perdirbti plastikines pakuotes tik didės, todėl tam iš anksto ruošėmės“, – teigė M. Curko-Notkuvienė.
Sunkiai perdirbami arba visai neperdirbami yra tie plastiko gaminiai, kurių sudėtį sudaro sumaišyti skirtingų rūšių polimerai. Tokios pakuotės gali būti panaudojamos tik energijai gauti jas deginant.
Tuo tarpu norint plastiko pakuotę perdirbti ir iš jos po to gaminti įvairius naujus gaminius, taip sumažinant neigiamą poveikį aplinkai, pakuotė turi būti pagaminta iš vienos rūšies plastiko.
Siekiant mažinti neperdirbamo plastiko kiekius, nuo 2022-ųjų didėja mokesčiai tokių pakuočių gamintojams – jie bus apmokestinti didesniu tarifu už aplinkos taršą, taip pat mažėja galimybės pasinaudoti mokesčio už aplinkos taršą lengvata. Dar daugiau sugriežtinimų laukia ateityje, pvz., nuo 2025 metų plastikinės pakuotės panaudojimas energijai gauti (t.y deginimas) nebebus įskaitomas kaip pakuotės sutvarkymas ir tokios pakuotės gamintojai bei importuotojai taip pat pajus didesnę mokestinę naštą.
Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Vilma Slavinskienė sako, kad Vyriausybės patvirtintos didesnės pakuočių atliekų perdirbimo užduotys ir nuo 2022 m. sausio 1-osios įsigaliosiantys didesni mokesčio tarifai yra svarbūs žingsniai pakuočių rinkos transformacijos link.
„Ekobazės“ komercijos vadovės M. Curko-Notkuvienės teigimu, tai buvo būtinas sprendimas, siekiant bent iš dalies spręsti įsisenėjusią neperdirbamo plastiko problemą, tačiau greitų rezultatų ji nesitiki: „Reikia laiko, kad gamintojai ir importuotojai prisitaikytų, pakeistų pakuotes, tad didesnio plastiko perdirbimo šuolio galime tikėtis ne anksčiau kaip po dvejų metų“, – vertino atliekų tvarkymo įmonės atstovė.
Tuo tarpu Kauno technologijos universiteto Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas docentas Visvaldas Varžinskas pažymi, kad norint pasiekti proveržį plastiko klausimu svarbu ne tik mokesčių didinimas, bet ir tinkama rinkos kontrolė.
„Nors Europos Komisija ir ES šalys narės deda dideles pastangas bandydamos mažinti į rinką išleidžiamų neperdirbamų kombinuotų plastiko pakuočių kiekius – keliama kaina gamintojams ir importuotojams už tokių pakuočių tvarkymą, tačiau tiriant faktinį surenkamų atliekų srautą daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, daugiau nei pusė iš vartotojų atkeliaujančių plastiko pakuočių atliekų yra būtent kombinuotos“, – teigia V. Varžinskas.
KTU docento teigimu, tarp pagrindinių tokios situacijos priežasčių yra ne tik gamintojų ir importuotojų noras taupyti aplinkos sąskaita, renkantis taršesnes, bet pigesnes kombinuotas pakuotes, bet ir itin silpna į rinką tiekiamų pakuočių kontrolė.
Pasak jo, Lietuvoje pakuočių ženklinimas nėra privalomas, o ir atsakomybės dėl ant pakuotės dedamų ženklų nelabai kas paiso.
„Parduotuvėje čiupinėjant daugiasluoksnes (kartais net dengtas aliuminio folija) plastiko pakuotes dažnai tenka matyti klaidinantį užrašą, neva tai yra grynas polipropilenas. Arba ant plastiku dengto popieriaus (kuris taip pat tampa neperdirbamas) matyti ženklelį, kad gaminys yra iš gryno popieriaus ir gali keliauti į popieriaus perdirbimo srautą.
Klaidingas ženklinimas ar gamintojų ir importuotojų teikiama netiksli informacija į Vieningą gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinę sistemą (GPAIS) leidžia išvengti didesnių pakuočių atliekų tvarkymo mokesčių, o atliekų tvarkytojai, vietoje deklaruoto perdirbamo plastiko gavę neperdirbamas kombinuotas pakuotes, nusivylę siunčia jas į sąvartyną ar deginimą“, – teigia V. Varžinskas ir priduria, kad kontroliuojančios institucijos į nusiskundimus dėl klaidinančio ženklinimo dažnai atsako, kad viskas veikia „savideklaracijos principu“ – jei gamintojas ar importuotojas sako, vadinasi, taip ir yra.
„Akivaizdu, kad kol neturėsime tinkamos rinkos kontrolės, tol perdirbimo pajėgumus sėkmingai vystančioms atliekų tvarkymo įmonėms trūks kokybiško švarių antrinių žaliavų srauto. Matant, kaip stipriai rinkoje brangsta antrinis plastikas, stebėti švaistomus sąvartyne ar per kaminą dūmais paleidžiamus išteklius šalyje labai liūdna“, – sako KTU docentas.
Pasak „Ekobazės“ komercijos vadovės M. Curko-Norkuvienės, klaidinantis plastiko pakuočių ženklinimas iš tiesų yra didelė problema, kurią atliekų tvarkytojai pastebi jau ne vienus metus. „Tad didesnė kontrolė tikrai yra reikalinga“, – antrino ji.