Lietuvoje turime ne vieną miestą, kuriame veikia sėkmingos ir pelną generuojančios įmonės, tačiau žmonės iš tokių miestelių vis tiek bėga. Kur slypi jūsų įmonės sėkmė?
Kai 1994–1995 metais pradėjome vystyti savo įmonę, tuomet Pabradėje dar turėjome pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, kuriais remdamiesi ir padėjome pagrindinius įmonės formavimo pamatus. Ateityje, žiūrėdami į įmonės vystymą, kreipėme dėmesį į vietinius įmonės darbuotojus, kad jie gyventų šalia.
Mūsų įmonės veikla buvo vystoma daugiausiai padedant vietinei bendruomenei, padedant mokykloms, darželiams, medicinos įstaigoms, kad darbuotojai turėtų pakankamą pagalbą ir pakankamai išvystytą socialinę infrastruktūrą šalia įmonės. Skaičiuojame, kad po 8 val. darbo įmonėje darbuotojas didžiąją dalį laiko praleidžia namuose, todėl svarbu, kad gerovė, aplinka, kurioje auga vaikai, kurioje yra visa jo šeima, būtų pakankama priežastis pasilikti būtent Pabradėje. Mūsų akcentas buvo kuo daugiau vietinių darbuotojų įtraukti į įmonės veiklą.
Ar sąmoningai nusprendėte verslą vystyti Pabradėje?
Sąmoningumo čia nebuvo. Buvo sunku net įsivaizduoti, kur mes galime tą verslą vystyti, buvo ir kitų regionų. Svarbiausias dalykas buvo pramonės įmonė, kuriai buvo paskelbtas bankrotas. Mes ją įsigijome ir ant tų pamatų pradėjome kurti savo įmonę.
Prisiminkime verslo pradžią. Kokie buvo laikai prieš tuos 25 metus? Kiek aš prisimenu, tai buvo laikai, kai vyravo mąstymas, jog nevogdamas nieko neturėsi, o iš darbuotojų atitinkamai buvo nešimasis namo. Kaip jūs atsimenate tuos laikus?
Gal kažkas tokio ir buvo, tačiau aš nesakau, kad šiandien visa tai jau yra išgyventa – tas senas tarybinės sistemos palikimas, kai darbuotojas savo gerbūvį tenkindavo įmonės sąskaita. Bet 1994 ar 1995-ieji metai buvo pereinamasis laikotarpis, pas mus galbūt buvo tas laukinis kapitalizmas, nebuvo susiformavęs supratimas, kas yra privatus verslas. Ir šiandien dar egzistuoja tas palikimas iš senų laikų, bet labai daug kas keičiasi. Jei anksčiau ir buvo kažkas panašaus, tai mums nesijautė. Tuomet, kai buvo didelė bedarbystė, žmonės labai vertino darbą.
Šiandien daug kalbama apie atsakingą verslą. Kaip jūs suvokiate šią sąvoką?
Aš ją suvokiu labai plačiai. Pirmiausia, mes gaminame gyvybę palaikančius gaminius, kurie yra labai susiję su mūsų aplinka, yra keliami ganėtinai aukšti aplinkosaugos reikalavimai. Vienas iš pavyzdžių –šiandien, gamindami gaminius Pabradėje, neturime jokių atliekų, nes visos atliekos yra perdirbamos. Be to, naudojame daug žaliavų, kurios yra draugiškesnės aplinkai.
Vis tik didžiausias mūsų darbas yra susietas su bendruomenėmis, su gyventojų, darbuotojų gerbūvio gerinimu. Esame orientuoti į tai, kaip padaryti, jog regione tie gyventojai galėtų gyventi pakankamai oriai ir gal net geriau nei didžiuosiuose miestuose. Aš kalbu apie darželius, sveikatos apsaugą, sporto objektus, mokyklas, socialinę infrastruktūrą.
Užsiminėte, kad po savo gamybos nepaliekate atliekų. Gal galėtumėte iliustruoti, kokį procesą esate sukūrę?
Pirmiausia, mes naudojame visą eilę plastikų, bet visi jie yra perdirbami. Visos atliekos yra perdirbamos, ar tai būtų metalas, ar popierius. Be to, 2 metus elektros energiją pirkome iš Švedijos – ji buvo žalesnė. Šiais metais mes perkame jau truputį brangesnę, bet negaliu pasakyt, kad ji būtų žalesnė.
Vienas mano pašnekovas anksčiau sakė, kad apskritai nėra tokio dalyko kaip atsakingas verslas: verslas yra verslas ir pirmiausia jis skaičiuoja pelną. Jeigu jis daro kažką atsakingo, tai jam apsimoka. Ar pritartumėt?
Pirmiausia, tokiam žmogui aš užduočiau klausimą – kas kuria jam verslą? Verslas yra tiesiogiai susietas su žmonėmis, t. y. su konkrečiais darbuotojais. Svarbiausia yra turėti darbuotoją, kuris darbe jaustųsi oriai, o į jį ateitų dirbti su teigiamomis emocijomis. Manau, kad šiandien jūs neturėsite gero verslo, jei neturėsite gerai motyvuotų savo darbuotojų. Kūrybinė dvasia yra pagrindinis visų verslo idėjų generatorius. Šiandien darbuotojas, ateidamas į darbą ir turėdamas pozityvą, gali būti kūrybiškas, generuoti daugiau idėjų, o nuo to ir pelnas atsiranda.
Verslininkai skundžiasi, kad Lietuvoje neliko nei gerų darbuotojų, nei apskritai darbuotojų. Kaip jūs randate savo darbuotojus? Kaip juos motyvuojate?
Pagrindiniai mūsų darbuotojai yra vietiniai, augę čia nuo mokyklos. Mes kiekvienais metais apie 100 moksleivių priimame darbui atostogų metu. Priėmėme sprendimą, kad mūsų įmonės ateitis – vietiniai darbuotojai, tad mums svarbus yra darbas su mokyklomis, su jaunimu. Pačioje įmonėje mes turime mokymo programas, mokymo sistemas. Mokyklą baigęs žmogus turi galimybę ne tik gauti darbą, bet ir specialybę. Visagino verslo ir technologijų mokymo centras šiandien yra vienas iš didžiausių mūsų ramsčių – jis šiame regione ruošia mums specialistus.
Ar moksleiviai noriai pas jus ateina ir ką jie veikia įmonėje?
Negalėčiau sakyti, kad jie atlieka sudėtingus darbus, bet mes turime visą jų eilę. Daugiau nei 100 mes negalime fiziškai priimti, bet per vasarą dirbti atvyksta šimtas darbuotojų. Mūsų darbuotojų vaikai turi pirmenybę vasarą atvykti dirbti. Didžioji dalis jų supranta, kas yra darbas, kas yra kasdienis darbas, kai kurie jų ir lieka.
Ar apmokate moksleiviams už jų darbą?
Apmokame ir mokame tikrai ne minimumą. Mokame minimumą, o jei išdirba du mėnesius, gauna 10 proc. priedą.
Žinau, kad savo įmonėje niekam nemokate minimalaus atlygio. Ar tiesa?
Taip, nėra pas mus minimalaus atlyginimo. Šiandien mes daug kalbame apie kvalifikuotus darbuotojus, tačiau ką daryti tiems gyventojams, kurie yra vyresni, kurie neturi specialybės? Mes ir juos įdarbiname. Aišku, negalime mokėti tokių atlyginimų, kokius gauna aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Iš regiono į savo įmonę šiandien atsivežame visą eilę darbuotojų, kurie neturi specialybės, bet jie yra apmokomi jau pačioje bendrovėje. Jų darbo užmokestis nėra minimalus, jis yra aukštesnis.
Verslininkai ir valdžios atstovai sutaria, kad pameistrystė – geriausias mokymosi būdas. Bet verslininkai vis tiek kratosi pameistrių. O kaip jūs?
Mes esame vieni pirmųjų Lietuvoje, kurie pradėjome įgyvendinti pameistrystės programą kartu su Visagino centru. Jau šiandien yra apie 50 baigusiųjų šaltkalvystės specialybę, dar apie 50 mokosi. Gal ir pats lengviausias būdas yra atsivežti darbuotoją iš užsienio, bet nebus didesnio saugumo, kaip kad vietiniai darbuotojai, gyvenantys šalia įmonės.
Visagine pradėjote statyti antrą gamyklą. Kodėl nusprendėte būtent šitame mieste?
Tiesiog šiame regione turime tam tikrą įdirbį, žinome specifiką, darbuotojus, kurie čia dirba ir gyvena. Be to, reikia kalbėti apie regiono plėtrą – tos investicijos, kurios yra Pabradėje ir Visagine duoda tam tikrą impulsą jaunimui likti čia, gyventi čia, turėti darbą ir specialybę. Visaginą matau kaip toliau klestintį miestą. Gal daugelis galvojo, kad uždarius elektrinę ten nieko nebeliks, bet reikia tik suteikti žmonėms galimybę turėti darbą šalia.
O ar galvojote apie plėtrą ir pačioje Pabradėje?
Per pastaruosius trejus metus investavome apie 80 mln. eurų Pabradėje. Šios investicijos daugiau susietos su tuo, kad mes sukursime daugiau tokių darbo vietų, kurios reikalauja aukštesnės kvalifikacijos. Mes nuo rankų darbo šiandien pereiname prie automatizacijos. Šiuo metu plėtra reiškia ne daugiau įdarbintų darbuotojų, bet šiandien norime turėti daugiau kompetencijų iš mūsų darbuotojų.
Esate vienas iš pavyzdžių, kai verslas sugebėjo prikelti miestą. Ko reikia, kad galėtumėm prikelti ir kitus Lietuvos miestelius. Galbūt turite kokį nors sėkmės receptą?
Sėkmės paslaptis nėra didelė – turi būti įmonė ir įkurtos darbo vietos. Mano nuomone, didelis darbas šiuo klausimu turėtų būti įdėtas ir pačios savivaldos, reikalinga regionuose ir centrinės valdžios parama, nes ne visos savivaldybės sugeba generuoti tam tikras lėšas, kad pritrauktų investuotojų.
Be to, atvažiavęs investuotojas kaskart klaus, kas čia dirbs. Taigi mes turime kreipti dėmesį į profesinį rengimą regionuose. Tas profesinis rengimas turėtų būti orientuotas į regiono poreikius.
Šią savaitę „Investuok Lietuvoje“ vadovas paskelbė, kad tikrai ne visoms savivaldybėms pavyks pritraukti investuotojų. Ar pritariate tokiai minčiai?
Visiškai pritariu, nes ne visos savivaldybės turi pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos. Mano nuomone, savivaldybėms regionuose reikėtų kooperuotis ir dirbti bendrai. 2–3 savivaldybės kartu galbūt turėtų daugiau intencijų pritraukti vieną didelį investuotoją, kuris sukurtų daugiau darbo vietų. O tuomet 20–50 kilometrų spinduliu gyvenantys žmonės galėtų toje įmonėje dirbti.
