Po Lietuvoje paskelbto karantino, kuris sustabdė dalies verslo gyvenimą ir sukėlė nerimo bangas, Vyriausybė suskubo skelbti apie finansinę pagalbą. Tačiau papildomos finansinės paskatos ar mokestinės lengvatos ir atidėjimai, tik dalis sunkumų, su kuriais tenka gyventi verslams už Lietuvos didžiųjų miestų ribų.
Regionų verslo plėtros asociacijos prezidentas Vaidas Šalaševičius portalui Delfi pasakojo, kad per paskutinius metus didelio pokyčio regionų versluose nematyti.
„Darbuojuosi Dzūkijos ir Sūduvos regionuose. Visur iššūkiai panašūs. Niekur nedingo vidinės ir išorinės migracijos problema. Regionuose ji vis dar jaučiama, o žmonių perkamoji galia sumažėjusi. Tai labai aktualu pasaugų sektoriui“, – kalbėjo pašnekovas.
Tiki, kad reikėjo kitokios pagalbos
V. Šalaševičius kartu pastebėjo, kad regionai ir toliau nukraujuoja dėl gyventojų išvykimo: vieni savo gimtinę iškeičia į užsienį, kiti renkasi Vilnių ar kitą Lietuvos didmiestį.
„Taip turime ir darbuotojų trūkumo problemą. Stambus verslas neinvestuoja į mažus miestelius ar regionus, nes ne tik gyventojų, bet ir darbuotojų mažai. Apsižiūri ir supranta, kad sunkiai pavyks rasti darbuotojų“, – toliau savo pastebėjimais dalijosi asociacijos vadovas.
Prisivilioti gerų specialistų regionams ir mažiems miesteliams taip pat sudėtinga. Juose mažesni atlyginimai ir konkuruoti su sostinėje esančiais tikrai kol kas nepavyksta.
Pašnekovas neneigė, kad įstojus į Europos Sąjungą (ES) Lietuvos regionai kaip reikiant pagražėjo ir, atrodytų, turėjo tapti patrauklesni ramesnio gyvenimo norintiems lietuviams. Tačiau karu, pasak jo, investicijos buvo nukreiptos į infrastruktūrą, o regionams reikėjo ne žuvies, o meškerės.
„Tai, kad mūsų miesteliai pagražėjo, tai faktas, bet ar tai sugeneravo pridėtinę vertę? Tikriausiai ne. Dabar jau vis daugiau kalbama, kad mums reikia meškerės, o ne žuvies. Aktyviai prie regionų plėtros jau prisijungė ir verslas, ir mokslas. Visi atsimerkia, bet truputėli vėlokai. Regionai jau jaučia pasekmes“, – svarstė jis.
V. Šalaševičius pridėjo, kad bendraudamas su verslininkais regionuose visuomet pataria jiems galvoti ne lokaliai, o globaliai: „O ne tik vienas miestelis. Rinka turi būti bent visa Lietuvoje, o jei visas pasaulis, dar geriau. Tai verslininkams regionuose sėkmės receptas. Jei jie jį supranta ir vykdo, sėkmę randa, juda į priekį“.
Nepaisant to, verslininkus atstovaujančios asociacijos prezidentas kartu prasitarė, kad paskutiniu metu smulkus ir vidutinis verslas susiduria su kreditavimo problema, kai bankai labai sumažinę paramą verslui steigti ar plėsti.
Problema – ne verslo kūrimas
Panašias problemas, kylančias regionuose, mato ir Gargžduose verslą kuriantis Vaclovas Macijauskas. Kita vertus, vyras teigia, kad problemų daugiau kyla regionuose ne kuriant patį verslą, o randant verslo nišą.
„Tai padaryti kasdien vis sunkiau ir sunkiau“, – kalbėjo jis ir iškart perėjo prie kitos regionų problemos – darbo jėga. Pašnekovas akcentavo, kad sunkumų kyla ne apskritai dėl darbo jėgos, bet dėl tinkamos darbo jėgos.
„Žinoma, regionuose galima rasti žmonių nekvalifikuotam darbui, jei darbas atsakingesnis, sudėtingesnis, prasideda sunkumai“, – prisipažino jis. O čia, kaip jau anksčiau minėta, sunkumų kyla norintiems prisivilioti darbo jėgos iš didmiesčių. Kol kas maža dalis regiono smulkiųjų ar vidutinių verslų gali pasiūlyti konkurencingus didmiesčiams atlyginimus
V. Macijauskas taip pat pridėjo jaučiantis per mažai pagalbos regiono verslui iš centrinės valdžios, kuri, jo nuomone, daugiau remia didmiesčiuose esantį verslą nei atsigręžia į regionus.
ŽŪK „Joniškio aruodas“ vadovė Jurita Zubauskienė pastebėjo, kad kalbant apie paramą regionams, norėtųsi daugiau dėmesio jau veikiančioms įmonėms.
„Verslo plėtrai, ypač infrastruktūrai vystyti: nuotekoms, komunikacijoms vesti, jaučiama mažai dėmesio, nes visos kol kas esančios priemonės yra orientuotos į įmones, kurios nori kurtis valstybinėse teritorijose“, – kalbėjo ji.
Pasak įmonės atstovės, įmonėms, kurios jau įsikūrusios ir vykdo veiklą plėtros paskatos yra menkos arba iš viso jų nėra.
„Kitaip tariant, jei dabar įsikūrusi ir dar valstybinėse teritorijose – padėsime, o jeigu jau sunkiai dirbi ir nori plėstis – tavo paties problemos“, – reziumavo pašnekovė.
Trūksta ir žinių
VšĮ „Versli Lietuva“ Verslumo departamento direktorė Inga Juozapavičienė pastebi, kad verslai regionuose iš tiesų kuriasi lėčiau nei sostinėje ar didžiuosiuose miestuose.
„Pastebime, kad dideliu iššūkiu išlieka finansavimas verslo pradžiai. Daugumoje programų numatyti reikalavimai, kuriuos atitikti labai sudėtinga: amžiaus ribos, veiklos kryptys, vietovė ir panašiai. O griežtėjantys banko paskolų išdavimo reikalavimai vis labiau apsunkina jau veikiančių verslų plėtrą“, – kalbėjo ji.
Žinoma, nepamirštama paminėti ir darbuotojų trūkumą. Sėkmingai plėtrai regionuose dažniausiai trukdo kvalifikuotų, reikalingas kompetencijas turinčių darbuotojų ir jaunų specialistų trūkumas. O regionuose jų surasti darosi vis sunkiau.
„Prie šio aspekto prisideda vietos gyventojų mažėjimas, žmonės emigruoja į užsienį arba keliasi gyventi į didmiesčius. Tai lemia ir smulkaus ar vidutinio verslo prekių bei paslaugų paklausos mažėjimą“, – apžvelgė I. Juozapavičienė. O didesnes perspektyvas specialistė prognozuoja toms įmonėms, kurioms pavyksta pritraukti investicijų arba jei įmonės verslas neapsiriboja vien vietinių gyventojų vartojimu, o prekės siūlomos Lietuvos mastu arba eksportuojamos.
„Taip pat apie regionuose verslą vystančių verslininkų problemas mes daug sužinome per „Versli Lietuva“ inicijuojamą mentorystės programą. Pavyzdžiui, mentoriai, patyrę verslininkai, kurie 6 mėnesius dalinasi savo patirtimi ir padeda augti pradedantiems verslininkams, pastebi, kad smulkiajam ir pradedančiam verslui regionuose trūksta motyvacijos, ambicijų bei ilgalaikės verslo perspektyvos matymo ar verslo planavimo įgūdžių ilguoju laikotarpiu. Mentoriai įvardina, kad dažnai jie neturi pagrindinių žinių rinkodaros, finansų, verslo valdymo srityse, tačiau turi išsikėlę pernelyg ambicingus tikslus: greitai išplėsti verslą, didinti pajamas. Nemažą dalį gautų pajamų, naudoja asmeniniam vartojimui, o ne verslo plėtrai“, – pasakojo pašnekovė.
I. Juozapavičienė pastebėjo, kad prie regionų verslumo skatinimo prisideda ir vietos savivalda įvairiais projektais: tiek verslo pradžios tam tikrų išlaidų kompensavimu, tiek padedama didesniam verslui stengiantis pritaikyti infrastruktūrą.
„Savivaldybėse įsteigti smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo fondai padeda ir skatina verslininkus kreiptis paramos. Deja, bet ta parama yra labai maža ir dengia tik mažą dalį pradinių išlaidų“, – akcentavo ji.
„Verslios Lietuvos“ įsitikinusi, kad pagalbą verslininkams reikia teikti ne tik vietos valdžios, bet ir nacionaliniu lygiu. Juk jie kuria darbo vietas.
„O tai yra pamatinis veiksnys, nuo kurio priklauso įmonių veiklos efektyvumas. Užimtumo galimybių regione ir darbo jėgos konkurencingumo didinimas ilgalaikėje perspektyvoje turėtų būti siejamas su investicijomis į naujų technologijų ir inovacijų plėtrą“, – tęsė ji.
Taip pat svarbu, kad regionų ekonominės specializacijos kryptys leistų išnaudoti regionams savo pranašumus, kad jie galėtų pritraukti tikslingas investicijas, kurti specializuotas darbo vietas, padėti kurtis ir augti konkurencingiems verslams.
„Žinoma, labai svarbu turėti paprastesnes ir labiau prieinamas verslo finansavimo programas, kuriomis galėtų pasinaudoti pradedantys verslininkai. Ne mažiau svarbu yra ir regionų verslininkų edukacija – kokybiški mokymai, specializuoti renginiai, kompetencijų kėlimo seminarai“, – paminėjo I. Juozapavičienė.
Yra savivaldybių, kur verslas uždūsta
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė Indrė Genytė–Pikčienė, kalbėdama apie iššūkius regionų verslams, pirmiausiai įvardijo mažėjantį gyventojų skaičių.
„Tik šeštadalis visų savivaldybių Lietuvoje pernai fiksavo gyventojų prieaugį. Tarp jų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių miestai, didžiųjų miestų savivaldybės, kurių plėtrą lemia didžiųjų miestų kaimynystė ir palankesnė žemės ir nekilnojamojo turto (NT) mokestinė aplinka. Tuo metu likusios savivaldybės demografine prasme traukėsi, kai kurios, pavyzdžiui, Pagėgių, Ignalinos, Skuodo, Jurbarko, Kelmės, Pakruojo, Anykščių, Pasvalio, net 2,4–3,4 proc. per metus“, – skaičiais dalijosi specialistė.
Taip užsisuka socioekonominis ratas, kai mažėjantis gyventojų skaičius sekina darbo rinką, nes veiklesni ir darbštesni, ieškodami platesnių profesinių perspektyvų išvažiuoja mokytis ar dirbti į didžiuosius Lietuvos miestus ar užsienio šalis.
„Sekli tiek savo apimtimi, tiek kompetencijų įvairove darbo rinka riboja ekonominio aktyvumo galimybes. Įmonės ieškosi plėtrai tų regionų, kuriuose darbo jėgos pakankamai ir kompetencijų spektras tenkina veiklos pobūdį. Besitraukiantys regionai reiškia besitraukiančią rinką paslaugoms – kuomet žmonių mažėja ir jų pajamos auga lėčiau, nei vidutiniškai šalyje, išlikti gyventojams paslaugas teikiančioms įmonės itin sudėtinga. Smulkūs verslai papuola tarp dviejų girnapusių – spaudimo iš apačios dėl minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimo ir kylančių veiklos kaštų bei mažėjančios paklausos jų prekėms ir paslaugoms“, – aiškino pašnekovė.
Tiesa, su vidine ir išorine migracija ir urbanizacija susiduria ne tik Lietuva. Tai pasaulinė tendencija, su kuria būtų galbūt net neprotinga kovoti. Tačiau, pasak I. Genytės–Pikčienės, Lietuvai derėtų įvertinti demografinius pokyčius ir apsvarstyti, ar tikrai nėra perteklinė esama savivaldos struktūra.
„Vertinant globalias urbanizacijos tendencijas, daugelyje pasaulio šalių keičiasi ir teritorinio planavimo uždaviniai. Ieškoma modernių būdų efektyviai spręsti viešųjų paslaugų (švietimo, sveikatos apsaugos ir pan.), susisiekimo ir mobilumo, inžinerinės infrastruktūros tinklų problemas bei optimizuoti regionų savivaldos administravimo išlaidas, – tęsė pašnekovė. – Ne sena Kauno ir Kauno rajono prievartinio bandymo apsijungti istorija rodo, kad šitas administracinis rūbas Lietuvai nebetinka. Žinoma, administracinis stambėjimas turėtų būti sprendžiamas ne iš apačios. Tai turėtų būti bendrojo šalies teritorinio planavimo proceso dalis, galiojanti visai Lietuvos teritorijai ir sprendžianti visų žiedinių ir miestų savivaldybių priešpriešos ir, apskritai, bendro skaičiau klausimus“.
Ekspertė taip pat pastebėjo, kad yra savivaldybių, kur ekonominis pulsas yra menkas, o pati savivaldybė ir jos valdomos įmonės yra stambiausias darbdavys. Tokia situacija gesina ūkines iniciatyvas, susidaro konkurencija nevienodomis sąlygomis, o privatus verslas esant tokioms aplinkybėms uždūsta.
„Kita problema, specializacijos ir konkurencinių pranašumų neišnaudojimas. Savivaldybės turi išnaudoti turimus konkurencinius pranašumus, telkti švietimo ir kadrų rengimo kryptingas įstaigas ir atitinkamai siekti tapti traukos centrais toks veikloms, kurios galėtų čia vystytis. Nes verslo poreikis yra labai įvairus ir norint pritraukti investicijas, visiems įtikti neįmanoma. Pramonės įmones pritraukti daugiau galimybių turės tos savivaldybės, kurios tradiciškai yra pramonės židiniai, turi profesinio ir aukštojo rengimo institucijų, ir efektyviai ir greitai sprendžia infrastruktūros problemas“, – akcentavo I. Genytė–Pikčienė.