Jei biržose prekiaujama ateities sandoriais, o kainų indeksas priklauso nuo vartotojų lūkesčių dėl ateities, kodėl savo ateitimi negalėtų prekiauti ir individai?
Ši idėja prieš keletą metų kilo porai jaunų veiklių amerikiečių. Dabar tai – sparčiai populiarėjantis būdas sutelkti jei ne pradinį kapitalą, tai bendraminčių ir rėmėjų būrį, kurio palaikymas ir informacinė sklaida – neįkainojama pradedantiems veiklą jauniems kūrėjams.
Gali būti, kad tai vis dėlto skamba miglotai – kaip kadaise duomenų debesys ar kriptovaliutos. Tačiau viskas tampa aiškiau, kai šią veiklą palygini su kompanijų prekybą akcijomis.
Pirminis viešas pasiūlymas arba IPO (angliškai – Initial Public Offering), kai akcijų vertę biržoje nustato rinka – pagal paklausos ir pasiūlos santykį. Tik šiuo atveju vietoj akcijų naudojamas konkretaus žmogaus laikas. Dar tiksliau – jo gyvenimo valandos, kurias jis nusprendžia pasiūlyti rinkai. Pirkėjas tiki juo ir jo ateitimi, todėl investuoja manydamas, kad ateityje galės parduoti brangiau ar bent pasinaudoti nusipirktu laiku.
Kvailystė? Apgaulė? Gudriai užmaskuota XXI amžiaus vergovė? Minčių bei įtarimų gali kilti įvairių, nes idėja – palyginti nauja ir neįprasta ne šiems revoliucinių naujovių laikams. Todėl susidomėjęs šiuo reiškiniu nutariau pasikalbėti su dviem jaunais lietuviais, jau prekiaujančiais savo laiku.
Prisipažinsiu, iš pradžių buvo keistoka kalbinti vaikinus, kurie pagal amžių dar visai neseniai mano vadovaujamose redakcijose būtų tikę tik kaip praktikantai. Bet štai – aš klausiu, o jie atsako. Ir besikalbant viskas tampa aiškiau. Iš dalies. Jie ne tik tiki savo ateitimi (panašiai kaip aš būdamas jų amžiaus), jie randa tų, kurie irgi ja patiki ir netgi yra pasiryžę mokėti už valandas, kurios kažkada ateis.
22 m. Antanas Bernatonis atsiliepė iš ten, kur šiuo metu dabar mielai būčiau ir pats – Azorų salų.
Šnektelėję apie keliones, pandemiją, izoliaciją ir priklausomybę nuotolinio ryšio konferencijoms, perėjome prie reikalo.