Šiemet jis - 725,7 km2. 1960-ais salos plotas buvo ketvirtadaliu mažesnis. Iki 2030 metų miestas vandenyno sąskaita padidės dar 5700 hektarų iki 766 km2. Ir čia nėra nė vieno privataus žemės lopinėlio – visa žemė yra valstybės. Ją galima tik išsinuomoti, paprastai nuo 30 iki 99 metų trukmės pratęsiama sutartimi. Iš kartos į kartą perduodama neribota (999 metų) nuomos teisė yra brangiausia, ką galima Singapūre įsigyti.
Ant naujai atsikovotos žemės Singapūras pasistatė savo ekonomikos variklius – pradedant Changi oro uostu, pramonine Jurongo sala su naftos perdirbimo ir chemijos pramone, tebestatomais Tuaso uosto terminalais ir baigiant Marina Bay su ikoniniais miesto pastatais.
Kad užpiltų tiek vandens, saliečiai jau seniai nugremžė ir į dugną suleido kelis savo kalnus. Bet vietinių išteklių tokiems mąstams Singapūrui neužtenka ir sala kelis dešimtmečius buvo didžiausia smėlio importuotoja pasaulyje. Ypač iš kaimynių - Indonezijos ir Malaizijos, kurios, sako, dėl ekologinių, o sako ir dėl politinių priežasčių uždraudė išvežti savo smėlį į Singapūrą. Tada singapūriečiai jį tempė iš Kambodžos ir Vietnamo. Kol vėl – 2018-ais dėl tragiškų ekologininių ir socialinių smėlio kasimo padarinių vienai Kambodžos salai Singapūras negavo dar vieno eksporto bano.
Dabar Singapūro valdžia kalba tik apie kosherinį sertifikuotą „tvaraus smėlio importą“. Ir paraleliai galvoja, kuo jį pakeisti. Nes planuojami naujos Long Island salos 8000 hektarų patys nesusipils. Išvertus į futbolo stadionų plotą, tai būtų apie 1000 aikščių, bet šitas matas lietuviškai tikriausiai lengviau būtų suprantamas kaip 380 valakų, nei kažkiek tai stadionų.
Miesto dabartinė forma su visa iš vandens atkovota žeme jau buvo numatyta 1971 metų plane - Singapūras planuoja tikrai labai ilgai į priekį. Tad jau ir dabar 2030 miesto pastatų kontūrai mediniais ir 3D išlietais maketukais pateikti visuomenei.
Tradiciniai pirklių namai sudaro labai vertingą, bet labai nedidelę Singapūro urbanistikos dalį. Iš to, kas liko, ir ko patys nenugriovė. Bet NT temperatūra šituose Singapūro kolonijinės praeities rajonuose po pandemijos taip pašoko, kad tie senieji pirklių namukai tapo brangiausiu pasaulio kvadratiniu metru – susilyginę ar net pralenkę Fifth Avenue, Brooklyno ar Soho kainas.
Istoriškai atleisti nuo aukštų žemės nuomos mokesčių, pirklių namai tapo vietos ir užsienio milijardierių taikiniu, pradedant nuo Alibabos įkūrėjo žmonos ir baigiant kinų Fujian gaujos pinigų plovikais. Prieš 10 asmenų pernai pradėtas didžiausias Singapūro istorijoje pinigų plovimo tyrimas apramino ir pirklių namukų bumą.
Tad, jei turėtumėte laisvus 10-20 mln. eurų, gal būtų laikas kokį namuką prisiminimui iš Singapūro praeities pasiimti. Senų dalykų čia tikrai nėra daug likę.
