Tai buvo trumpas šuolis į dangų ankstyvą rytą prieš „de Havilland“ hidroplanui vėl nusileidžiant į Freizerio upę Ričmonde, Britų Kolumbijoje. Prieš keturias minutes jis pakilo iš tos pačios vietos. Tačiau, nepaisant to, kiek trumpai truko šis skrydis, jis veikiausiai pažymėjo aviacinės revoliucijos pradžią, rašo bbc.com.
Tą šaltoką gruodžio rytą šalia upės buvę žmonės greičiausiai pastebėjo, kaip šešiavietis lėktuvas pakilo į orą ir vėl nusileido. Jie girdėjo propelerių garsą ir lėktuvo žnegtelėjimą ant vandens, tačiau kai ko truko. Jie negirdėjo devynių cilindrų radialinio lėktuvo variklio gausmo.
Aviacijos revoliucijos šūvis
Jo vietoje buvo 100 proc. elektrinis variklis, kurį sukūrė technologijų kompanija „magniX“. Lėktuve jis buvo sumontuotas per kelis mėnesius. Keturių minučių trukmės bandomasis skrydis (lėktuvas galėjo skristi tik giedru oru, todėl artėjant rūkui ir lietui komanda nusprendė atlikti trumpą skrydį) buvo pirmas kartas, kai į dangų pakilo visiškai elektrinis komercinis keleivinis lėktuvas.
„Tai buvo pirmasis elektrinis aviacijos revoliucijos šūvis“, – sakė „magniX“ vadovas Roei Ganzarski. Jo bendrovė bendradarbiavo su kanadiečių aviakompanija „Harbour Air Seaplanes“ ir perdarė vieną iš jų hidroplanų, kad šis galėtų skristi naudodamas elektros bateriją, o ne iškastinių kuru varomą variklį.
„Harbour Air“ įkūrėjui ir bandomojo skrydžio pilotui Gregui McDougallui tai tapo kulminacija jo daugelį metų trunkančių pastangų aplinką paversti savo veiklos prioritetu.
„Harbour Air Seaplanes“, turinti maždaug 40 keleivinių hidroplanų ir aptarnaujanti pakrančių regionus aplink Vankuverį, Viktoriją ir Siatlą, 2007 metais tapo pirmąja Šiaurės Amerikoje aviakompanija, pasiekusia vadinamąjį anglies neutralumą arba nulinę anglies dvideginio emisiją, kuomet į aplinką visiškai išmetama anglies dioksido arba iš aplinkos pašalinamas toks jo kiekis, koks į ją išsiskyrė.
Įrengtas žaliasis stogas
Vėliau ant jų naujojo lėktuvų terminalo Viktorijos mieste 4 tūkst. kvadratinių metrų ploto stogo buvo įrengtas „žaliasis stogas“. Tuomet 2017 metais buvo įrengta 50 saulės baterijų ir keturi bičių aviliai su 10 tūkst. bičių. Tačiau „Tesla“ automobiliu važinėjančiam Gregui McDougallui didžiausias tikslas buvo elektrifikuoti savo lėktuvų parką.
Kelerius metus jis ieškojo alternatyvių lėktuvų variantų ir jau buvo atidėjęs planus ateičiai, kai praėjusių metų vasarį su juo pirmą kartą susisiekė Roei Ganzarski. „Jis pasakė: „Mes turime variklį, kurį norime sertifikuoti, ir norime jį išbandyti iki metų pabaigos“, – pasakojo G. McDougallas.
Abi kompanijos atrado, kad jų aplinkosauginės vertybės sutampa, o komandos puikiai sutaria, todėl greitai buvo sudaryta partnerystė. Po vienuolikos mėnesių nedidukei kanadiečių aviakompanijai pavyko į dangų iškelti tai, ką G. McDougallas vadina „e-lėktuvu“, ir aplenkti tokias dideles kompanijas, kaip „Airbus“, „Boeing“ ir „Rolls-Royce“.
Projektą pavyko įgyvendinti per rekordiškai trumpą laiką, atsižvelgiant į tai, kaip smarkiai vengiama rizikos aviacijos sektoriuje, sako G. McDougallas. „Kažkam teko vesti, – sakė jis. – Pagrindinė priežastis, kodėl gyvenu Britų Kolumbijoje, yra gamta: noras saugoti yra mūsų DNR dalis. Kai imta kalbėti apie elektrinių skrydžių naudą, buvo mums logiška žengti pirmąjį žingsnį.“
Nėra visiška naujovė
Elektriniai skrydžiai egzistuoja nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, tačiau dažniausiai tai yra lengvi eksperimentiniai lėktuvai, gebantys nuskristi nedidelį atstumą, arba saulės energija varomi lėktuvai su milžiniškais sparnais, tačiau jie negali skraidinti keleivių. Augant klimato krizės keliamai grėsmei, vėl padidėjo susidomėjimas elektrinių keleivinių lėktuvų kūrimu siekiant sumažinti anglies dvideginio išmetimo apimtis ir aviakompanijų sąnaudas.
Šiuo metu visame pasaulyje vystoma maždaug 170 elektrinių lėktuvų projektų, o tai yra 50 proc. daugiau nei 2018 metų balandį, rodo konsultacijų bendrovės „Roland Berger“ duomenys. Daugelis šių projektų yra futuristiniai projektai, kurių tikslas yra sukurti miestams oro taksi, privačius lėktuvus ar siuntų pristatymo lėktuvus. Tačiau tokios stambios kompanijos, kaip „Airbus“, taip pat paskelbė planus elektrifikuoti savo lėktuvų parkus. Bendrovė planuoja surengti pirmąjį komercinį savo hibridinio keleivinio lėktuvo „E-Fan X“ skrydį ateinančiais metais. Tačiau šiame lėktuve tik vienas iš keturių variklių bus pakeistas 2 megavatų galios elektriniu varikliu, kurį varys lėktuve būsianti baterija ir generatorius, sujungtas su turboveleniniu varikliu, kuris vis tiek naudoja iškastinį kurą.
Viena iš kliūčių – saugumo suvokimas
Dėl to „Harbour Air“ yra išskirtinė. Būdama nedidele pakrančių aviakompanija, ji naudoja nedidelius hidroplanus, kurie skraido trumpesniais atstumais Britų Kolumbijoje ir Vašingtono valstijoje, o tai reiškia, kad jos lėktuvai gali reguliariai įsikrauti savo baterijas. Bendrovė mano galinti modifikuoti visus savo lėktuvus ir paversti keliavimą šiame regione kaip galima mažiau žalingu gamtai.
O tai galėtų suteikti tam tikrų privalumų. Tipinio lėktuvo vidaus degimo variklio efektyvumas yra gana žemas, nes didelė dalis energijos, gaunamos iš kuro, yra prarandama kaip šiluminė energija, kai sukamas propeleris, varantis lėktuvą į priekį. Elektrinius variklius sudaro mažiau judančių dalių, o tai reiškia, kad reikia mažiau techninio aptarnavimo ir mažiau išlaidų tam.
„Harbour Air“ inžinerijos ir kokybės vadybininkė Erika Holtz sako, kad perėjimas prie elektros būtų kitas rimtas aviacijos sektoriaus pažangos žingsnis, tačiau perspėja, kad viena iš esminių kliūčių yra saugumo suvokimas.
„Mechaninės sistemos yra gerokai geriau žinomos ir jomis labiau pasitikima“, – sakė ji. O elektrines sistemas žmones laiko mažiau žinomomis. Pagalvokite apie savo namų kompiuterį. „Jo įjungimas ir išjungimas nėra variantas aviacijoje“, – sakė ji.
Tačiau būtent dėl tos ilgalaikio pokyčio aviacijoje galimybės buvo taip įdomu dirbti prie „Harbour Air“ ir „magniX“ projekto, sakė ji ir pažymėjo, kad aviacinių technologijų srityje pastaruosius kelis dešimtmečius juntama stagnacija.
„Nors būta tam tikrų technologijų patobulinimų, rimto vystomojo pokyčio aviacijoje nebūta jau 50 metų“, – sakė E. Holtz.
Kol kas nėra gero pasiūlymo
Viena sritis, kur reikia daugiau pažangos, yra baterijų talpa. Daugelis ekspertų abejoja, kad artimiausiu metu atsiras visiškai elektrinių keleivinius skraidinančių aviakompanijų, nes dabartinės baterijų technologijos paprasčiausiai negali pasiūlyti tiek kilometrų už kilogramą, kiek aviacinis kuras.
Aviacinio kuro galios tankis yra maždaug 12 tūkst. kilovatvalandžių vienam kilogramui. Ličio jonų baterijos rodiklis tesiekia maždaug 200 vatų kilogramui.
„Harbour Air“ vykdo skrydžius trumpais atstumais ir naudoja nedidelius vieno ar dviejų variklių lėktuvus, kuriems reikia mažiau galios, o tai reiškia, kad jiems nereikia sunkių baterijų. „Dauguma mūsų maršrutų yra dabartinės technologijos diapazone“, – sako G. McDougallas.
Gebėjimas naudoti jau esamą technologiją, įskaitant 62 metus skraidančio „Beaver“ lėktuvo karkasą ir NASA aprobuotas ličio jonų baterijas, reiškia, kad sertifikavimo procesas siekiant atitikti JAV federalinės aviacijos agentūros ir „Transport Canada“ reikalavimus turėtų būti lengvesnis negu tuo atveju, jeigu lėktuvas būtų kuriamas nuo nulio.
„Harbour Air“ tikisi, kad jau po dvejų metų keleiviai pirks bilietus e-lėktuvų skrydžiams. „Kanada ne visuomet garsėja kaip inovacijų centras, – sako E. Holtz. – Ji yra smarkiai reguliuojama, ir aviacijos sektorius savaime yra labai reguliuojamas. Tačiau „Transport Canada“ mėgina mums padėti įveikti kliūtis, o ne jas kuria“.
Visgi „Harbour Air“ pastangos elektrifikuoti savo lėktuvų parką vargiai turės didelės įtakos bendram aviacijos sektoriuje išmetamų dujų kiekiui.
„2-14 vietų keleiviniai lėktuvai sudaro tik mažą dalį pasaulinių dujų išmetimo aviacijos srityje apimčių, – sako Londono universitetinio koledžo Energetikos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė Lynnette Dray. – Net ir paėmus visus skrydžius iki 800 kilometrų atstumu (kuriuos vykdo daugelis mažų lėktuvų, kurių daugumoje telpa daugiau nei 2-12 keleivių), būtų galima pakeisti mažiau nei 10 proc. pasaulinio aviacinio kuro sunaudojimo ir CO2 emisijų.“
Tačiau L. Dray mano, kad kanadiečių aviakompanija gali labiau pakeisti visuomenės požiūrį. „Labai vertinga rinkai pateikti prototipinių modelių, kad žmonės turėtų galimybę susipažinti su nauja technologija ir ja patikėti“, – sakė ji.
Vienas iš „Harbour Air“ ir „magniX“ pagrindinių tikslų yra nutiesti kelią kitiems elektrinių lėktuvų projektams.
Tarptautinės švaraus transporto tarybos duomenys rodo, kad aviacijos sektoriui tenka 2,4 proc. pasaulinių anglies dvideginio emisijų, o 24 proc. su pasauliniu keleivių transportu susijusių CO2 emisijų šaltinis yra skrydžiai Jungtinėse Valstijose. Todėl tai turėtų smarkiai motyvuoti pokyčiams, sako R. Ganzarski.
„Aš manau, kad elektrinės aviacijos idėja – atsikratyti emisijų ir mažinti veiklos išlaidas – yra tai, ko turėtų siekti pasaulinė bendruomenė, – sako jis. – Kuo daugiau kompanijų prie to pereis, tuo geriau. Tačiau mes žengsime priekyje ir rodysime kelią.“