Tačiau turtas nelieka be priežiūros. Tik skirtumas tas, kad Vakaruose ūkius nuomininkai ar pirkėjai perima kaip verslo vienetus, taip šeimininkui atnešdami kur kas daugiau naudos, o ne išdalina gabalais, kaip Lietuvoje.
Apie tai kalbėta laidoje „Verslo požiūris“.
„Skandinavijoje nauja tendencija – pensijų fondai nebe perka žemes, bet išsinuomoja ūkių veiklą. Jie nebeperka žemės, o tiesiog išsinuomoja ūkį ir dirba, o tave išleidžia į pensiją. Lietuvoje dar nemačiau, kad taip vyktų“, – aiškina Gediminas Kvietkauskas EWA vadovas, tačiau sako, kad pas mus taip nuomoti ūkį būtų sudėtinga, nes juridinis statusas daugumos ūkių – fizinis asmuo, o ne uždaroji akcinė bendrovė.
Alfredas Bardauskas, ūkininkas, daugiau kaip tūkstantį hektarų dirbantis kartu su trimis kolegomis, pastebi, kad Lietuvoje, kai ūkininkams reikia trauktis, jie mėgina kurti kooperatyvus, tie, kurie valdo nuo 200 ha mėgina ūkius pertvarkyti į UAB, kad turtas turtas valdomas tvarkingai, nes taip kur kas paprastesni paveldėjimo, pardavimo dalykai.
„Lietuvoje tokio ūkio perdavimo, kad būtų galima parduoti ar perleisti visą verslą, nėra, tačiau veikia startuolis, kuris siekia ūkininkams sėdint ant sofos valdyti savo ūkį – užsakyti visas reikalingas paslaugas. Tai pakankamai perspektyvu“, – dėsto Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas ir įvardina pagrindinę problemą – pas mus neišvystytos paslaugos, o jei technika pirkta už ES paslaugas, su ja negalima teikti jokių paslaugų. Net jei seniūno prašymu žiemą nuo kelio nuvalysi sniegą, gali tekti mokėti baudas ar grąžinti paramą. Teisės aktai susijungimui ir bendram darbui taip pat labai nepalankūs.
Sudėtingas kelias
„Pamėginau savo turtą „perkelti“ į UAB ir pamačiau, kiek problemų. Netgi teko ieškoti notaro, kuris sutiktų juridiškai pakeisti juridinę formą. Žmonės turi traktorius, gyvulius, nuosavą ir nuomojamą žemę. Lietuvoje žinau atvejį, kai ūkininkas mirė, o jo ūkio paveldėtojai net negalėjo sumokėti darbininkams, nes sąskaitos buvo automatiškai užblokuotos. Tai jautru, nes žmonės po 30 metų augina savo verslą ir pabaigoje vaikai prarasti didelę dalį turto“, – dėlioja A. Bardauskas.
G. Kvietkauskas pastebi, kad kai turi ūkininko ūkį ir bankrutuoji, tai atsakai visu savo turtu, jei UAB, tik jos turtu ir gali mėginti iš naujo.
A. Bardauskas sako, kad perėjimas iš vienos juridinės formos į kitą užtruks iki trejų metų. Tačiau reikia spręsti įvairias juridines problemas. Pavyzdžiui, jei turi nekilnojamąjį turtą ir jį nori perduoti kooperatyvui neišlaikęs 10 metų, turi sumokėti 15 proc. GPM.
Vadovų rinkoje nėra
Ūkininkas sako, kad savo ūkio perdavimą jis sprendžia būdamas kooperatyve, kurio du nariai jau pasitraukė. Jei reikėtų vadovo savo ūkiui, jo tektų ieškoti tarp agronomų. Tai nėra paprasta, nors, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje jau yra vadinami „dirbantys vadybininkai“, kurie tiesiog už algą ar pelno dalį perima ūkį.
„Bet kurio universiteto vadybos fakultetas ruošia vadybininkus, tačiau į šeimos ūkį įsileisti žmogų iš šalies sudėtinga. Kiekvienas ūkis turi milžinišką žinių bagažą apie laukus, techniką. Mes auginamės žmonės, nes bandymai persamdyti iš kitų įmonių nepasiteisina. Dabar matau, kad kartais stambūs ūkiai iš didelių koncernų perperka žmones“, – dėlioja G. Kvietkauskas.
A. Bardauskas pateikia pavyzdį – dideliuose koncernuose samdomi jauni agronomai ir per keletą metų galima nuspręsti, ar jie gali kirti karjeros laiptais.
„Delfi“ įdarbinimo portalų paklausė, kokia būtų vidutinė ūkio vadovo alga, tačiau jie nieko negalėjo pakomentuoti, nes tokių pozicijų skelbimuose tiesiog nėra.
Pavargsta didėti
„Norėdamas išgyventi kaip ūkininkas turi būti arba didelis, arba turi jungtis su kitais. Atėjus technologijoms ir efektyvumui kito kelio nėra. Jei nesijungsimės, turėsim pasitraukti. Nemažai jaunų žmonių tiesiog sako, kad turi trauktis, nes nebepajėgia vytis pokyčių. Jie prieš keletą metų pradėjo nuo 50 hektarų, kurių užteko, kai dabar normaliai pragyvenimui nebeužtenka 250 hektarų ir dar turi plėstis. Klausimas iki kokio dydžio jį reikia didinti“, – dėsto V. Buivydas ir sako, kad remti gamybą ne visada tikslina, nes kai atsiranda perteklius krenta kaina ir vėl reikia didinti gamybą, kad išgyventum.
Kalbant apie ūkių pirkimą, Lietuvoje jie verti tiek, kiek verta valdoma žemė ir likvidi technika. Pastatų reikia tik jei jie ypatingai nauji ir pritaikyti dideliam gyvulių kiekiui. Prieš 20 metų statyta ferma, kurioje laikoma 50 melžiamų karvių, tiesiog griaunama, nes be 150 karvių nepragyvensi. Investicijos, kurios tarsi buvo perspektyvios prieš keliolika metų, dabar tiesiog dingsta. Taip pat ir su technika – mažų traktorių paklausos stambėjant ūkiams nėra. Pasak V. Buivydo, viso ūkio kaip verslo objekto, niekam nereikia.
