Valstybės valdomos elektros ir dujų perdavimo grupės „Epso-G“ valdybos pirmininkas G. Almantas įsitikinęs, kad valstybinėms įmonėms lengviau siekti tvarumo, nes kitaip nei privačios, jos nesiekia vien tik pelno, o jų akcininkas – visa valstybė, tad ir siekiai paremti jos gerove. Vis dėlto sistemingo požiūrio vis dar nėra.
Kokius išskirtumėte gerus tvarių valstybinių įmonių Lietuvoje pavyzdžius?
Šiandien pastebiu daug sumaišties – skirtingų tvarumo ir darnumo sąvokų, kurios neleidžia siekti sistemingo veikimo. Vienos organizacijos save vadina žaliomis, kitos – tvariomis ir ilgalaikių tikslų siekiančiomis, atspariomis krizėmis įmonėmis. Kitaip sakant, kiekvienas pasirenka, koks jis nori būti, bet bendro sisteminio sprendimo nėra.
Privačiame sektoriuje tokios problemos nematyti, nes kiekviena įmonė turi individualius interesus ir siekia to, kas jai svarbu. Kita vertus, valstybė turėtų nurodyti, kad jos mastu yra svarbu įgyvendinti darnaus verslo tikslus. Kai apsisprendi dėl savo veikimo krypties, gali aktyvuoti visus valdomus sektorius – organizacijas, veiklas, įmones, kur kiekviena prisidės savo būdu. Kol kas tos bendros valstybinės koncepcijos trūksta, tad ir pačių valstybinių įmonių indėlis nėra aiškus.
Kaip manote, kas padėtų atsirasti tai bendrai idėjai?
Reikia aiškaus apsisprendimo, ką darome ir ko norime pasiekti. Mano supratimu, geras pavyzdys yra Jungtinės Amerikos Valstijos – ten visos valstybės mastu yra numatyta vykdyti darnaus vystymosi tikslus, jie aiškūs ir konkretūs, su jais lengva dirbti. Pasirinkus tokį konkretų veiklos rėmą, jį galima taikyti kiekvienam sektoriui – žemės ūkio, energetikos, susisiekimo, kad šie, remdamiesi savo veikimo sritimi, taip pat susiformuotų tikslus.
Kaip reikėtų matuoti valstybinių įmonių atsakingumo lygį ir, ar tie kriterijai gali būti tokie patys kaip ir privačiam verslui?
Pirmiausia, svarbu atsakyti, kokią vertę kuria valstybės įmonės. O vertės kūrimas susideda iš kelių elementų: vienas jų – grąža, kuri matuojama dividendų forma. Vis dėlto šalia pelningumo būtinai turi atsirasti ir kitokia vertė. Jei valstybei svarbus tvarumo klausimas, tada ji turi išsikelti tikslą, kad visose jos valdomose srityse – įmonėse ir organizacijose – būtų siekiama sukurti tam tikrą tvarumo lygį. Valstybė, kitaip nei privatus verslas, gali sau leisti sėkmingiau to siekti, nes viešasis sektorius aprėpia platesnes veiklos sritis, kai privatus verslas dažniau siekia individualios naudos.
Ar pats savo įmonei esate iškėlę su tvarumu susijusių tikslų?
„Epso-G“ yra įmonių grupė, kurios vienas iš pagrindinių siekių – užsiimti klimatui neutralia veikla. Siekiame ne tik mažinti anglies dioksido emisiją, bet ir užsiimti žaliaisiais pirkimais, be to, imamės ir kompensacinių mechanizmų – kai kažkurioje srityje negalime būti absoliučiai neutralūs klimato kaitos atžvilgiu, prisidedame, pavyzdžiui, prie miško auginimo – taip subalansuojame siekį išlikti aplinką saugančia įmone. Vis dėlto šiandien dar esame strateginio apsisprendimo stadijoje, o ne sistemingo veikimo.
Vyrauja požiūris, kad valstybinėse įmonėse vis dar daug biurokratizmo, dėl to sunkiau siekti tvarumo. Kaip manote, ar ši problema vis dar aktuali?
Mūsų įmonių grupė dar pakankamai jauna, susiformavusi per pastaruosius 6–7 metus, tad neturime „popieriukų“ nešiojimo kultūros. Vis dėlto, jei įmonės nori pasiekti kažką tvaraus ir darnaus, tai turi tapti visos organizacinės kultūros dalimi – tik tada, kai visa organizacija išmoks dirbti pagal tvarumo ar darnumo principus, to pasiekti pavyks ir platesniame kontekste. Pavyzdžiui, kalbant apie klimato kaitą, ši problema jau seniai pasiekusi globalų lygį, tad trumpalaikių tikslų ir rezultatų nebeužtenka. Kitaip sakant, šiandien mes turime vytis jau nuvažiavusį traukinį – ir tik tuo atveju, jei tai darysime sistemingai, pasieksime lūžio tašką, kai klimatas nustos grėsmingai kisti. Bet tai gali pasimatyti tik po 10 metų – iki tol klimato kaitos kreivė tik augs, vėliau, galbūt, išsitiesins ir tik gerokai vėliau važiuos į apačią. Todėl sisteminga veikla yra labau svarbi jau dabar.
Tad manote, kad įmonėms nereikėtų tikėtis greitų rezultatų, siekiant pakeisti savo veiklos sritį tvarumo link?
Tikrai ne – manau, kad reikia mažiausiai 3–5 metų vien tam, kad pasikeistų organizacinė įmonės kultūra. Pavyzdžiui, užtruko laiko, kol skaidrumas ir atskaitingumas, nekorumpuota veikla tapo įprasta valstybinio sektoriaus dalimi ir nebekelia nuostabos, nors dar yra ir priešingų apraiškų. Taip pat yra ir su darnia bei tvaria veikla: reikia ilgesnio laiko, po kurio galėsim matyti sistemingą efektą.
Aišku, kai kurios įmonės veikia labai primityviai – imasi komunikacijos, kuria siekia susikurti tvarios įmonės įvaizdį. Tačiau toks elgesys nesiekia net pirminio tvarios įmonės lygio. Kitas etapas – kai įmonė nusprendžia, kad jai tikrai rūpi tam tikri klausimai ir įtraukia tai į savo veiklą. Trečiasis etapas – tokia organizacija, kurios tvari veikla tampa jos identiteto dalimi, ji nebeatsiejama nuo jos. Tiesa, valstybiniame sektoriui tai pasiekti yra lengviau, nes akcininkas – valstybė, o ne privatūs asmenys.
Lietuva 2018 m. tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros nare. Sakoma, kad ji nare tapo avansu ir jai dar reikės įvykdyti tam tikrų reformų. Kokių?
Tikrai dar reikės įvykdyti valdysenos reformą – sukurti modernių ir progresyvių valdymo modelių, kai organizacijų veikla yra depolitizuojama, t. y. sprendimai priimami remiantis ne politiniais, o organizaciniais tikslais.
Taip pat reikėtų padirbėti prie vertės kūrimo klausimo – labai daug dirbama, kad organizacijos būtų efektyvesnės, bandoma sistemingai šį klausimą kelti ir diskutuoti, bet tai – tik labai ribota dalis viso valstybinio sektoriaus kuriamos vertės, o žiūrėti reikia plačiau. Noras, kad kiekvienai įmonei reikia formuluoti individualios grąžos idėją,– geras, bet tam labai reikia resursų.
Gal galite pateikti gerosios tvarių įmonių praktikos pavyzdžių iš užsienio valstybių?
Pavyzdžiui, Švedijos oro uostų tinklas, valdantis visus pagrindinius šalies oro uostus. Jų pagrindinis tikslas – klimatui neutrali veikla. Įmonė neturi lūkesčio iš to uždirbti, ji pripažįsta, kad tai – bendrasis ir viešasis tikslas, neskaičiuojant grąžos. Tai kainuoja didelius pinigus, bet taip pat tai kelia ir organizacijos efektyvumą. Organizacija aiškiai įvardija, kad jai tai yra svarbu: kad nors tai mažins jų pelną, jiems tai – labai svarbu.
Apskritai, šiaurės šalys – lyderės, nes pasižymi aukštu sąmoningumu ir geriausia praktika. Ten nekyla klausimų, kodėl ir ar tai svarbu, tai yra savaime aišku.
Bet norisi paklausti, kur mes patys galime būti lyderiai? Skaudu matyti, kad visada būtina į kažką orientuotis. O mes galime būti lyderiai, pavyzdžiui, ekologiniame turizme. Ši tema praeityje buvo užvesta, lyg buvo bandoma Lietuvą taip pozicionuoti, tačiau šiandien nieko apie tai negirdėti. Šiandien Lietuvai itin trūksta ilgalaikio požiūrio ir vizijos, o tvarumo sukeltas progresas įmanomas tik po ilgalaikio darbo ir pastangų.
„Atsakingas požiūris“ – tai iniciatyva, kuria siekiama pažinti ir įvertinti įmones, prisidėjusias prie gerovės kūrimo Lietuvoje. Jei žinote verslą, kurio mažesni ar didesni darbai prisidėjo prie pokyčių mūsų šalyje, įvertinkite jo pastangas ir indėlį. Atsakingą įmonę ir jos darbus nominuokite vienoje iš septynių kategorijų „Atsakingas požiūris“ puslapyje.
