Klimatas Lietuvoje dabar toks, kad žiemos panašėja į rudenį, veiklą stabdo įvairus ribojimai dėl karantino, o tai slidinėjimo kurortams tikras peilis.
„Per tiek veiklos metų jau išmokome nieko nebesitikėti, kokia žiema bus – tokią ir priimsime“, – kalba verslininkas iš Žemaitijos.
Sunkus darbas
Praėjusiais metais žiema buvo šalta, ir snieginga, bet darbą trukdė pandemija. Judėjimo ribojimai tarp savivaldybių slidinėjimo paslaugas teikiančiam verslui buvo tikri pančiai.
Savininkas atvirauja, kad vargo prieš vienuolika metų, iki šiol tebevargsta.
Štai pernai slidinėti buvo leidžiama, ir žiema nebloga, bet dėl ribojimų į Plungę negalėjo atvykti žmonės iš Klaipėdos, Rietavo ar Salantų.
Laimei, šiemet ribojimų jau nebėra. „Mano verslas ypatingas, jis labai priklauso nuo gamtinių sąlygų. Daugelis pramogautojų čia atvyksta pasisemti gerų emocijų, pabūti gryname ore. Mažai, kas įsivaizduoja, kad ir ši veikla yra sunkus darbas“, – pasakojo Saulius.
Anot jo, reikia ne tik, kad pasnigtų. Kad viskas sklandžiai veiktų, reikia nemažai sniego prigaminti.
Štai, kad ir pučiant keturias paras dirbtinį sniegą, galima atidaryti tik tris trasas. Tam, kad trasos būtų atidarytos, išleista apie pustrečio tūkstančio eurų. Daugiausia kainuoja elektra sniego patrankoms. Esą nors kai kuriems gali atrodyti – kam jį pūsti, jei aplink apstu natūralaus, toks įspūdis klaidingas. Trasos turi būti paruoštos, patogios, prižiūrėtos.
Palaikymo nebuvo
Slidinėjimo trasų įkūrėjas pasakojo, kad slidinėjimu susidomėjęs pats, jam labai patiko Latvijos pavyzdys.
Žemaitijoje anuomet nebuvo, kur paslidinėti, tad pats nutarė įkurti slidinėjimo trasas Plungės rajone. Kaip ir daugelyje veiklų, jei imiesi naujovės, dažnai palaikymo nesulauki. Panašiai nutiko ir plungiškiui.
Vos pradėjus įgyvendinti šią verslo idėją, palaikymo iš aplinkos nebuvo: gal Žemaitijos žmonės uždaresni, jie tikino entuziastą, jog tai esą ne verslas. Tačiau smalsumas ir begalinis noras kažką sukurti paėmė viršų. Dabar Saulius tiki, kad pesimistai, iš dalies buvo teisūs. Verslas veikia tik tuomet, jei gamtinės sąlygos tai leidžia, o tai Lietuvoje pasitaiko retai.
„Darbas dėl darbo. Užsidirbi savo atlyginimą ir tiek“, – atvirauja slidinėjimo trasos savininkas. Jam atrodo, kad kai kurie Vyriausybės priimami sprendimai gerokai prasilenkė su logika, o ypač pastaruosius dvejetą metų, bandant suvaldyti pandemiją. Nepaisant to, jis nepraranda optimizmo.
Tubingas
Šiemet atvykstančiųjų paslidinėti ant Mortos kalno laukia naujovė – tubingas. Tai yra galimybė išsinuomoti ir čiuožti pripučiamomis rogutėmis, panašiomis į padangas. Pastaruoju metu ši naujovė neįprastai populiarėja, žmonės noriai ją išbando.
„Čia žmonės atvyksta pailsėti, todėl tenka juos kultūringai priimti. Analogiškos slidinėjimo trasos Žemaitijoje veikia gal trys. „Mortos kalns“ orientuojasi į klientus iš pajūrio zonos. Mano verslas teikia laisvalaikio pramogas, tai jokiu būdu nėra mašinų plovykla ar grožio salonas. Kad žmonės pas tave vyktų slidinėti, visų pirma tu turi turėti kalną. Pats ieškojau žemės ne bet kokios, o būtent su kalnu, įsigijau, tvarkiau, vežiausi gruntą. Dabar čia nuomojame slides, snieglentes, veikia tubingas. Trasose dirba instruktoriai, kurie moko saugiai elgtis vaikus ir suaugusiuosius. Yra šeši darbuotojai, bet aš nesu tikras vadovas, neturiu laiko vadovauti. Dirbame 15 val. į parą – gaminame sniegą, lyginame trasas“, – pasakojo savininkas.
Išvyksta su šypsena
Šalia slidinėjimo trasos veikia kavinukė, kurioje galima užsisakyti sriubos, karšto gėrimo atsigerti.
„Man svarbiausia, kad daugelis apsilankiusiųjų, išvyksta su šypsena, laimingi, atsigavę“, – sakė Saulius.
Anot jo, slidinėjimas – tai puikus laiko praleidimas gamtoje. O aprangą, čia atvykstantieji renkasi individualiai. Vieni yra įsigiję specialią, kiti džiaugiasi žiemos malonumais su džinsais, sportiniu kostiumu: kiekvienas rengiasi taip, kaip jam patogu.
Sudėtingiausios čiuožti yra raudonoji ir mėlynoji trasos, kurių ilgis apie 230 metrų. Aukščių skirtumas 47m. Šios trasos skirtos pažengusiems slidininkams. Veikia sniego parkas, vaikų kalnelis. Nors slidinėjimo trasos įkūrimas yra nelengvas ir labai nuo oro sąlygų priklausomas verslas, tačiau S. Gramauskui jis teikia džiaugsmo, nes jis pats yra slidinėjimo mėgėjas, entuziastas.