Kai kurios sporto šakos, jei jos nėra olimpinės, tikėtis valstybės paramos net negali. O ir kitoms, jei tai nėra pačios populiariausios ir įtakingiausios federacijos, didesnė parama iš privataus, ne iš viešojo sektoriaus.
„Yra keletas būdų kaip verslui bendradarbiauti su sportu. Tai būtų parama arba reklama. Paramos atveju galima naudotis LR labdaros ir paramos įstatymo lengvatomis pelningoms įmonėms sumokant mažiau pelno mokesčio. Tačiau šis įstatymas apriboja reklamos galimybes. „Gurtam Toyota Gazoo Racing Baltics“ komandos atveju didžioji dauguma (apie 95%) lėšų gaunama pagal reklamos sutartis“, – pasakoja Benediktas Vanagas, garsus lenktynininkas.
Sportininkas ir sporto vadybininkas aiškina ir kodėl verslininkams verta remti komandą. Dakaras Lietuvoje ypač žinomas. 89 % apklausos respondentų pažymėjo, kad žino Dakarą, o 67 % stebi šį reiškinį. Tai suteikia galimybę verslams ar prekiniams ženklams būti matomiems bei per Dakaro bei komandų ar atletų puoselėjamas vertybes su jomis asocijuotis. Dažniausios siekiamos naudos: prekinio ženklo žinomumo bei reputacijos didinimas. Pastarųjų kelių metų tendencija – darbdavio žinomumo bei reputacijos didinimas naudojantis Dakaro žinomumu bei populiarumu.
„Joks aukšto lygio sportas nėra įmanomas be valstybės bei verslo finansavimo. Neolimpinėms sporto šakoms valstybė skiria mažai dėmesio. Dakarui neskiria visiškai. Verslo indėlis lieka vienintelė dedamoji tokio sporto išlikimui. Man kaip sporto rinkodaros žinovui blogai skamba toks valstybės negebėjimas naudotis vienu populiariausių sportų Lietuvoje“, – dėlioja lenktynininkas ir neslepia, kad Dakaro kaip lenktynių ir renginio sudėtingumas reiškia dideles sąnaudas dalyviams. Didelis žinomumas valstybėje bei pasaulyje suteikia galimybę vidutiniam bei dideliam verslui siekti savo rinkodaros strategijų. Smulkiam verslui tokie projektai nėra „įkandami“ pilna apimtimi, dažniau tokiais atvejais yra vykdomas partizaninė rinkodara.
Mokestinės lengvatos
Tačiau šalia patriotizmo sporto rėmimą skatina ir banalūs buhalteriniai dalykai.
„Taxlink“ direktorius Justinas Basalykas sako, kad verslo ir sporto rėmimas pakankamai suderintas, o piktnaudžiavimas galimas ne dėl mokestinių skylių, bet dėl nesąžiningumo. Bendrovė, kuri paremia asociaciją ar federaciją, gali dvigubai didesnę sumą įrašyti į sąnaudas.
„Tarkime, paramai skiriu 1000 eurų, tačiau vietoj 160 eurų pelno mokesčio, kurį turėčiau sumokėti jei šią sumą pasiimčiau kaip dividendus, nemoku 320“, – paprasčiausią naudą įvardina J. Basalykas ir sako, kad problema, tikėtina, atsiranda, kai į šią schemą įsivelia ne visai sąžiningi paramos gavėjai, kurie dalį sumos neoficialiai grąžina paramos davėjui. Tačiau tai daugiau gandai ir rinkoje sklandančios kalbos nei realiai patvirtinti faktai. Imtis tokių schemų baido ir tai, kad rinkoje operuoti didesnėmis grynųjų pinigų sumomis jau sudėtinga. Tuo gali susigundyti, tikėtina, nebent vidutinės grandies vadovai, kurie „valdo biudžetus“.
Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), analizuodama ir tikrindama, ar paramos gavėjai gautas lėšas naudoja pagal paskirtį, pagal mokesčių mokėtojų pateiktas ataskaitas kasmet nustato paramos ir labdaros teikimo ir jos gavimo bei panaudojimo neatitikimų, o esant poreikiui, kai nustatomos rizikos dėl neteisingo panaudojimo ar paramos teikėjų galimai nepagrįstai sumažinto apmokestinamojo pelno, inicijuojami kontrolės veiksmai.
VMI oficialiai „Delfi“ sakė, kad vykdant tikslinius pelno nesiekiančių įstaigų ir organizacijų kontrolės veiksmus, kontroliuojant gautos paramos panaudojimą ir pajamų, gautų iš komercinės veiklos, apmokestinimą, 2022 – 2024 m. iš viso atlikti 67 kontrolės veiksmai, kurių metu nustatyta papildomai deklaruotina daugiau negu 1 mln. eurų suma.
Kontrolės veiksmų metu dažniausiai nustatomi pažeidimai:
– patikrinimui nepateikiami gautos paramos panaudojimą pagal paskirtį pagrindžiantys dokumentai, nes jie nesaugomi. Tokiu būdu galimai siekiama išvengti mokestinių pareigų ir paslėpti vykdytos ūkinės veiklos tikrąjį gaunamų pajamų mastą;
– dalis gautų paramos lėšų panaudojama asmeninių poreikių tenkinimui, pvz., vadovai ar su jais susiję asmenys vyksta į poilsinę kelionę, į tariamas sporto (ar panašias) varžybas, įsigyja savo poreikiams drabužių, avalynės, parfumerijos prekių, sportinio inventoriaus ir pan.;
– nepateikiami paramos panaudojimą įrodantys dokumentai (pvz., fondo gautos grynais pinigais kaip parama piniginės lėšos buvo perduotos fondo vadovui atsiskaitytinai, tačiau jų panaudojimo dokumentų vadovas nepateikė, todėl patikrinimo metu gautos lėšos apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu, gauta parama laikoma panaudota ne pagal paskirtį, todėl apmokestinama pelno mokesčiu);
paramos panaudojimo ne pagal paskirtį atvejai (pvz.: pirkti vertybiniai popieriai, įstaigos darbuotojams suteiktos paskolos, įsigytas prabangus laikrodis, sporto klubo nariai vyko į kelias poilsines-treniruočių stovyklas užsienyje, nepateikus įrodymų apie faktišką dalyvavimą treniruočių stovyklose patirtos kelionės, viešbučio ir lėktuvo bilietų išlaidos priskirtos panaudotomis ne pagal paramos paskirtį).
Kartais administracinių nuobaudų nepakanka.
Būna ir drastiškesnių istorijų.
Pernai liepą Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs Kauno apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, pripažino Telšių gyventoją Ernestą Staponkų kaltu dėl aplaidaus finansinės apskaitos organizavimo ir vykdymo, dėl apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo bei labai didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir skyrė jam 30 tūkst. eurų baudą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad E.Staponkus prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, savo noru atlygino padarytą žalą bei sutiko, kad byla būtų užbaigta baudžiamuoju įsakymu, skirtą baudą sumažino vienu trečdaliu. Į bausmę įskaičius suėmime išbūtą laiką, E. Staponkui skirta galutinė 17 tūkst. eurų bauda.
Baudžiamosios bylos duomenimis, automobilių sporto klubo prezidentas E. Staponkus, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2016–2020 metais, aplaidžiai organizavo ir vykdė finansinę apskaitą bei neišsaugojo apskaitos dokumentų, kurie pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą saugojami ne mažiau kaip 10 metų.
Iš viso automobilių sporto klubo veikloje apskaityta išlaidų už daugiau nei 957 tūkst. eurų. Nustatyta, kad dokumentais pagrįsta išlaidų už 905 tūkst. eurų, o likusios, daugiau nei 52 tūkst. eurų išlaidos – nepagrįstos. Tyrimo metu taip pat nebuvo pateikta dokumentų, pagrindžiančių 15 tūkst. eurų išmoką atskaitingam asmeniui, todėl nebuvo nustatyta, ar asmuo atsiskaitė už gautas lėšas.
Kai byla tik prasidėjo, teisėsauga pranešė, kad teisėsaugos duomenimis, viešojo maitinimo paslaugas teikiančio tinklo vadovas bei sporto klubo prezidentas, iš anksto susitarę, nuo 2017 metų sausio 1 dienos iki 2019 metų gruodžio 31 dienos iš maitinimo paslaugas teikiančio tinklo įmonių į kitos įstaigos sąskaitą, kaip paramą, pervedė daugiau nei 400 tūkst. eurų, o vėliau už neoficialiai sutartą mokestį A. Lavrinavičius iš E. Staponkaus grynaisiais pinigais susigrąžino automobilių sporto klubui kaip paramą pervestas lėšas.
Negailestinga valstybės ranka
Tačiau bendra paramos nauda pakankamai didelė ir ją tinkamai panaudojus rezultatai būna fantastiški.
Lietuvos sporto forume, kurį organizavo žurnalistas Edmundas Jakilaitis, diskutuota, kodėl verslininkai mato prasmę remti verslą. Kai kurioms sporto šakoms tai bene vienintelis būdas išlikti. Pavyzdžiui, nors žirgų sportas laikomas pasiturinčiųjų užsiėmimu, Lietuvoje jo atstovai graužia nagus antrus metus iš eilės likę be valstybės paramos. Apmaudas liejasi dėl vėjais paleisto kraičio, kurį užtarnavo pirmąsyk po nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse pasirodę šalies raiteliai.
Lietuvos žirgų sporto federacija (LŽSF) gavo tokį valstybės finansavimą skirstančios Nacionalinės sporto agentūros (NSA) atsakymą, kad paraišką pildžiusi darbuotoja kone nualpo.
Bent jau tokią istoriją Vilniuje vykusio Lietuvos sporto forumo užkulisiuose pasakojo LŽSF prezidentas Sigitas Paulauskas.
Dalyvaudamas viešoje diskusijoje paramos sportui tema, žinomas pajūrio verslininkas netiesiogiai priekaištavo NSA tarnautojams.
„Manau, kad turime visada vieni kitus girdėti, suprasti, suklydus duoti galimybę pasitaisyti. Įvyko techninė klaida, agentūrai buvo nepristatyti dokumentai, ir mes rėmimo dabar turime nulį.
Nenoriu nieko apkaltinti, kelti sąmokslo teorijų, bet požiūris į mūsų veiklą turėtų būti atidesnis, aiškesnis. Tada visiems būtų smagiau ir ramiau, nebūtų tokio didelio streso. Bet nesureikšminčiau to nesusipratimo, mes pasitaisysime, pristatysime tuos dokumentus, greičiausiai mums sugrąžins tą finansavimą“, – optimizmo neprarado S. Paulauskas.
Vis dėlto LŽSF prezidentas apsirinka.
Finansavimas jo atstovaujamai federacijai nebuvo sugrąžintas nei 2020-aisiais, nei pernai. NSA informavo „Delfi“ neketinanti to daryti ir šį kartą.
Trečiąsyk per šešerius metus valstybės paramos negavusio žirgų sporto bendruomenė pradeda šurmuliuoti.
LŽSF paraiška buvo atmesta pasigedus audituotų finansinių ataskaitų bei dokumento, kuriuo šioje sporto šakoje būtų įtvirtinta atsakomybė už manipuliavimą rezultatais ir brutalų elgesį varžybų metu.
NSA taip pat užkliuvo, jog savo interneto svetainėje federacija nėra paskelbusi strateginio veiklos plano, aukšto meistriškumo sporto programos, sprendimų, susijusių su rinktinių formavimu.
Visi šie kriterijai yra privalomi pagal Sporto įstatymą.
Grįžkime prie diskusijos.
Pasak diskusijos dalyvių, paprastai nulemia kur kas daugiau faktorių nei tiesiog noras finansiškai paremti vieną ar kitą šaką. Sigitas Paulauskas, „Vakarų medienos grupė“ įkūrėjas, Lietuvos žirginio sporto federacijos prezidentas, tikina, kad jam šis sportas tiesiog prie širdies ir kasdien keletą šimtų tūkstančių eurų iš savo kišenės skiria tam, kad šaka gyvuotų ir plėstųsi.
Dainius Šatkus, „Gargždų banga“ dalininkas, džiaugiasi, jog Gargžduose pavyko suburti verslo ir sporto bendruomenę, kurios šaknis galima rasti dar tarpukario Lietuvoje. Kartu dirba ne tik vietos verslininkai, bet ir savivaldybė.
Gintas Butėnas, „Bitė Lietuva“ generalinis direktorius, remiantis žmonių su negalia sportą, prisipažįsta, kad svarbu ne tik sportiniai rezultatai, bet ir tai, jog gali šį sportą pristatyti visuomenei. Tačiau vien tik pinigų neužtenka. Pačioje įmonėje su remiama federacija dirba ir bendrus projektus įgyvendina du žmonės.
Motyvai nuo gerų emocijų iki tradicijų
„Mano gyvenimo istorija tokia, kad kai dukrai suėjo dveji metai, jai padovanojo žirgą ir tai tapo šeimos gyvenimo būdu. Tai tęsiasi jau dvidešimt dvejus metus. Kokia lietuviui gali kilti emocija kai pamato žirgą? Tik gera. Jie mums kelia pasigėrėjimą. Tai vienintelė sporto šaka, kurioje dalyvauja žmogus ir gyvūnas“. – pasakoja S. Paulauskas, jaunystėje buvęs rankininku ir nieko bendro neturėjęs su žirgais.
Verslininkas sako, kad gauti paramą iš valstybės labai sudėtinga. Jau keletą metų jie negauna paramos – motyvas neteisingai užpildyti dokumentai, nors šalyje 300 profesionalių sportininkų. Žirgo išlaikymas mėnesiui 1000 eurų, o mes išugdėme tris sportininkus, kurie pateko į Olimpiadą. Iš agentūros negauta nė cento. Asociacija laikosi tik iš S. Paulausko asmeninių lėšų. Federacijos biudžetas 250 tūkst. eurų. Bendrai kaip mecenatas jis skiria apie 700 tūkst. eurų per metus.
„Nesureikšminčiau nesusipratimo, kai negavome finansavimo“, – optimistiškai kalbėjo S. Paulauskas.
Kiek kitoks D. Šatkaus kelias į šitą sportą – patraukė gilios tradicijos, nes tarpukaryje Gargžduose buvo dvi futbolo komandos. Sovietmečiu vietos sporto mokykloje buvo vienintelė komandinio sporto šaka – futbolas.
Tapo bendruomenės ašimi
„Pasikeitus laikams nutiko taip, kaip daugumoje mažųjų savivaldybių. Lygiai prieš 20 metų pati futbolo bendruomenė subrendo pokyčiams, nes savivaldybė sau, sportininkai sau. Skirtingi interesai susijungė į viešo ir privataus sektoriaus partnerystės pavyzdį ir tai veikia jau 20 metų“, – sako D. Šatkus.
G. Butėno, atstovaujančio didžiuliam verslui, motyvas remti sportą visiškai kitas. Tiesiog organizacija nusprendė, kad reikia fokusuotis ir vietoj „gaisrų gesinimo“ verta remti vieną sportą ir kartu su „TV3“ grupe nusprendė remti žmonių su negalia įsitraukimą į kasdienį ir profesionalų sportą. Tai įkvepia, kai žmonės su negalia daro žygdarbius.
„Mane tai įtraukė ir asmeniškai. Bėgioju, maudausi šaltame vandenyje“, – prisipažįsta G. Butėnas.
Pelno nėra
„Rėmimui skiriami pinigai niekada nesugrįš. Pavyzdžiui, būtina sąlyga žirginiam sportui tai infrastruktūros vystymas, sportinių bazių įrengimas. Pirmoji Šiaulių savivaldybė pirmą kartą po Nepriklausomybės pradės statyti sportinę bazę, nors ir dabar kitose vietose, pavyzdžiui, Vilniuje, Nekilnojamojo turto vystytojai nori paversti apartamentais, nors vaikai į šias bazes galėtų ateiti pėsčiomis. Lemia ne tik pinigai“, – dėlioja S. Paulauskas.
Tačiau D. Šatkus, kad verslas, jei remia ką nors, nori, kad būtų rezultatas. Galbūt dėl to Gargžduose ir pavyko atgaivinti futbolą. Planas per penkerius metus vaikų sportuojančių nuo 150 padidinti keletą kartų ir turėti komandą aukščiausiame šalies divizione, atnaujinti infrastruktūrą. Tą padaryti pavyko per keturis metus. Atnaujintas ir stadionas.
„Mūsų tikslas buvo tvarus ilgalaikis tęstinis projektas, nepriklausantis nuo vieno žmogaus interesų. Dabar žmonės keičiasi, bet traukinys važiuoja. Puikiai suveikė rotacinė valdyba, kurioje per 20 metų buvo penki pirmininkai. Tai leidžia išvengti interesų konfliktų, kurių neišvengiamai atsiranda didelėse žmonių grupėse“. – dėlioja D. Šatkus ir sako, kad einama toliau – vasarą vyks sportinė stovykla, kad pats klubas iš savo veiklos galėtų uždirbti. Bus apleistuose karjerose įrengtos 5 futbolo aikštės ir 400 miegamų vietų stovyklavietė. Liepą bus atidaryti nameliai su 120 lovų.
Pusę lėšų investuos savivaldybė, kitą pusę fondai ir privatininkai.
Paskui pasiekimus ir infrastruktūra
G. Butėnas sako, kad kai rėmimo lygis pakankamai didelis, negalima to palikti savieigai. „Bitėje“ tuo užsiima „pusantro žmogaus“, kurie užsiima tik šia veikla. Tikslas įtraukti parolimpiečius į bendrą veiklą, kad būtų matomi visuomenėje ir pritrauktų kitus. Geras pavyzdys Rūta Meilutytė, kuri išgarsėjo ir Lietuvoje pasipylė baseinai.
