Vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų Adomas Balsys – apie Lenkijos ūkių sėkmės paslaptis ir kodėl lietuviai apie vokiškų fermų lygį gali tik pasvajoti

Adomas Balsys, „Lytagros“ vadovas ir savininkas, sako, kad nors lietuviai gana verslūs ir technologiški, tačiau konkuruoti su kai kuriomis kaimyninėmis šalimis mums sunku. Tai lemia ne tik mentalitetas, bet ir istorinės priežastys.

Plačiau apie „Lytagrą“ ir žemės ūkį – vaizdo interviu.

– Koks stebuklas nutiko Lenkijoje, kad mes skundžiamės, jog neatlaikome jų ūkių spaudimo?

– Pirmiausia tai valdžios pozicija. Ūkininkai turi išsikovoję didžiules teises ir valstybės požiūris į žemdirbį teigiamas bei palaikantis. Be to, sovietmečiu visas perdirbimas buvo valstybinis, o ūkiai privatūs, išskyrus buvusius Rytprūsius, kuri vyravo stambūs valstybiniai ūkiai. Kai žlugo sistema, perdirbimo įmonių akcijas valstybė išdalino pagal parduodamo pieno ar mėsos kiekį. Taip atsirado kooperatyvai, kurie puikiai veikia iki šiol. Panašiai buvo ir pas mus, bet perdirbimo įmonių pajus verslininkai supirko. Dalis įmonių bankrutavo.

– Kaip žemės ūkis laikosi Latvijoje, Estijoje?

– Latvijoje panašiai kaip ir Lietuvoje. Estijoje kolūkiai išliko, tik buvo privatizuoti. Dėl to ten vidutinis ūkis 220 melžiamų karvių ir, skirtingai nei pas mus, buvo remiami tik stambūs ūkiai. Tai vienas didžiausių ES vidutinių ūkių. Mažų praktiškai neliko. Palyginimui, Danijoje vidutinis ūkis 190 melžiamų karvių.