Klientai – ne tik bendruomenė, bet ir draugų ratas
Restoraną valdo ir ten pati dirba buvusi vilnietė Ilona Svarevičiūtė su šeima. Pati Ilona jau daugiau nei 20 metų gyvena Belgijoje.
„Briuselyje atsidūriau 1999 metais. Beveik dvejus metus dirbau pagal sutartį su konsultacine vokiečių kompanija. Visada kirbėjo noras sukurti kažką savo. Briuselyje susikirto mano ir Denio – mano vyro – keliai. Vyras daug važinėjo, mažai būdavo namuose. Galiausiai, nusprendėme, kad toks buvimas „nekartu“ mūsų netenkina – kursime bendrą verslą, – apie gyvenimo ir verslo pradžią Belgijoje prisiminė Ilona. – Gyvenome Liedekerke, Flandrijos miestelyje, 20 kilometrų nuo Briuselio. Važiuojant viena centrinių miestelio gatvių, matome – kavinės šeimininkas kabina ant durų plakatą „Parduodama“. Tai buvo 2001 metų pabaiga. Oficialiai atsidarėme 2002 metų sausio 2 d., kartu su euro įvedimu Belgijoje.“
Nors Ilonos specialybė ir ankstesni darbai nebuvo susiję su kulinarija, poros tai neišgąsdino. Ji baigė kulinarijos mokyklą – padėjo ir tai, kad restoranas buvo žinomas tiek pačiame miestelyje, tiek jo apylinkėse.
„Ir anksčiau, ir mums perėmus įstaigą, žmonės čia renkasi ne tik pietauti, vakarieniauti, bet ir tiesiog kavos išgerti, lengvai užkąsti, aptarti miestelio naujienas ar laikraštį ramiai paskaityti. Dažnai visi esantys kavinėje skersai išilgai tarpusavyje kalbasi, apkalbinėja, juokiasi, nes visi vieni kitus pažįsta. O jei atsiranda kas nors nepažįstamas, tačiau – linkęs bendrauti, būna tuoj pat išklausinėjamas, iš kur atvyko, ką veikia, kas jo tėvai, kur gyvena ir t. t. Žodžiu, mūsų klientai – tai mūsų bendruomenė, mūsų draugų ratas“, – teigė Ilona, savo restoraną vadinanti mažybiniu „kronikiukas“.
Pats „kronikiukas“ – nelabai didelis, mat salėje gali tilpti 45 klientai, terasoje – dar apie 30.
„Tiek daug žmonių pas mus ir nebūna, nebent per didžiausius miestelio renginius – kermošius, taip pat per Lietuvos šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją“, – kalbėjo Ilona, kuri restorane tvarkosi su šeima, t. y. vyru ir sūnumi, o papildomą pagalbą pasitelkia tik per didesnius renginius.
Cepelinų ragavo visi
Iš pradžių restoranas siūlė tik tradicinius belgiškus patiekalus – meniu buvo sudaromas pagal sezoną, naudojami vietos produktai. Vis tik, prieš porą metų jie ėmėsi gaminti ir lietuviškam skrandžiui įprastus pateikalus, tokius kaip cepelinai ir kugelis. Siūlomas ir lietuviškas alus, gira.
„Lietuviškus patiekalus, daugiausia, cepelinus, gaminame pagal užsakymus. Prašome, kad klientai rezervuotų, užsisakytų iš anksto. Visi mūsų klientai belgai jau irgi ragavo cepelinų“, – pasakojo Ilona. Tačiau, ar belgams patiko? Moteris atsako diplomatiškai: „Daugeliui, švelniai tariant, tai labai neįprastas maistas. Bet yra tokių, kurie specialiai atvyksta valgyti cepelinų. Belgus sukrečia ir tai, kiek darbo reikia įdėti juos gaminant.“
Pasak Ilonos, lietuviai – mylimiausi klientai, o prie „Taverna ´T Kronieksken“ nuolat plevėsuoja Lietuvos trispalvė.
„Lietuviai ne tik entuziastingai vaišinasi cepelinais, fotografuoja ar net mūsų puodus filmuoja, bet ir suteikia patarimų, dalijamės patirtimi“, – teigė moteris.
Vežioja maistą ir iš naujo atranda Briuselį
Trispalvė plevėsuoja ir dabar, nors restoranas dėl karantino klientų neįsileidžia. Naktį iš kovo 13-osios į 14-ąją, visi Belgijos restoranai, kavinės ir barai dėl įsibėgėjusios koronaviruso epidemijos buvo priversti užsidaryti. Trečiadienį karantinas buvo pratęstas.
„Kovo pradžioje, vėlų vakarą, atsitiktinai įsijungiau laikinosios Belgijos premjerės spaudos konferenciją ir negalėjau savo ausimis patikėti – uždaromos visos maitinimo įstaigos, – prisiminė Ilona. – Tą vakarą, prieš prasidedant karantinui, buvo klientų, kurie mums sakė: „Jūs nerakinkite užpakalinių durų, kad mes tyliai galėtume toliau lankytis.“
Tokių patarimų Ilona nepaklausė, bet klientų nepamiršo.
„Dabar, kai pagaminu daugiau maisto, nuvežame kai kuriems klientams. Žinau, kas ką mėgsta. Yra proga per atstumą šnektelėti, nes pasiilgstame“, – teigė ji.
Lietuviams restoranas pasiūlė cepelinus išsinešimui – deja, tai nelabai pasiteisino. Tačiau Ilona nenuleido rankų ir dabar siūlo lietuviškus patiekalus Briuselyje pristatyti teisiai į namus.
„Kadangi Briuselio kamščiai išnyko, kuras atpigo, manifestacijos uždraustos, viršūnių susitikimai irgi beveik nevyksta – buvo logiška pasiūlyti pristatyti lietuvišką maistą į namus, – pasakojo Ilona. – Sulaukėme Briuselio lietuvių palaikymo – nuostabi patirtis, nors pradžia buvo sunki. Važinėdami taip pat pamatėme kitokį Briuselį: ramios gatvės, nutviekstos saulės, pavasarinė žaluma, žydinčios alėjos, magnolijos, žiedlapiai, plevenantys vėjelyje. Net susimąstai, ar mes čia Briuselyje, ar jau rojuje.“
Vietos valdžia nepaliko bėdoje
Ilonos šeimos verslas sulaukė ne tik klientų, bet ir vietos valdžios paramos. Sunku patikėti, tačiau biurokratija garsėjančioje Belgijoje, finansinė parama buvo suteikta labai paprastai ir greitai.
„Nuo pirmosios karantino dienos Flandrijos vyriausybė (Belgijoje yra trys autonominiai regionai: Flandrija, Valonija ir Briuselis – red. past.) uždarytiems verslams žadėjo paramą. Po poros dienų paskelbė, kad tai bus fiksuoto, vienodo dydžio suma kiekvienai uždarytai maitinimo įstaigai ir nedarbingumo išmoka savininkui. Po poros savaičių prisijungusi internetu užpildžiau labai paprastą paraiškos formą. Net sutrikau – kitą dieną pinigai buvo mano sąskaitoje“, – teigė Ilona.
Kada vėl viskas sugrįš į tradicines gyvenimo vėžes, bus panaikintas karantinas ir į „Taverna ´T Kronieksken“ vėl rinksis vietiniai, o lietuviai važiuos ragauti cepelinų, – kol kas niekas tiksliai negali pasakyti. Kasdien pranešama apie maždaug 300 mirčių nuo koronaviruso, o bendras susirgusių skaičius Belgijoje – daugiau nei 33 tūkst. gyventojų.
Tačiau Ilona dėl savo verslo ateities išlieka optimistiška.
„Pagal tai, kas žadama smulkiajam verslui, turėtume karantiną įveikti. Mes jau beveik 20 metų versle, visokiose situacijose buvo – lengvai neišsigąstame. Bet karantino pabaigos labai laukiu. Ne tik dėl verslo. Noriu kuo greičiau aplankyti savo tėvą Lietuvoje, anytą senelių namuose, esančiuose gretimame miestelyje“, – atskleidė moteris.