Darbas su kasos aparatu, indų nunešimas, blynų maišymas arba jų kepimas – kiekvieno darbuotojo sugebėjimai restorane „Pirmas blynas“ įvertinami ir pagal tai sukuriama darbo pozicija. Kiek kitokia verslo strategija besivadovaujantis restorano įkūrėjas tikina, kad verslininkai be reikalo bijo darbinti neįgaliuosius – jie, kaip ir visi turi ne tik trūkumų, bet ir puikaus darbuotojo savybių.
Kodėl nusprendėte kurti restoraną, kuriame dirbtų neįgalieji? Daug kam atrodytų, kad daug paprasčiau sukurti įprastą restoraną?
Baigiau socialinių mokslų bakalaurą ir dirbau Olandijoje kepyklėlėj, kur taip pat dirbo žmonės su negalia. Tad esu jau pripratęs dirbti su tam tikrą neįgalumą turinčiais žmonėmis. Olandijoje apskritai neįgalūs žmonės dirba pačius įvairiausius darbus – atrodo, kad jie ten labiau integruoti į visuomenę nei čia, Lietuvoje. Todėl kai čia atvažiavome, pagalvojome, kodėl gi kažko panašaus nepadarius ir čia.
Blyninė veikia jau daugiau nei vienerius metus. Kaip sekasi šis netradicinis verslas?
Kai pradėjome verslą, nusistatėme sau kelis tikslus. Vienas iš jų – socialinis, kitas – susijęs su pačio verslo sėkme. Tiesa, socialinė verslo pusė sekasi tikrai geriau nei tikėjomės – sulaukėme daug dėmesio ir teigiamų atsiliepimų bei apdovanojimų, be to ir Lietuvos visuomenė pamatė, kad žmonės su negalia gali dirbti. Be viso to, sulaukėme ir kitų verslų dėmesio – jie konsultuojasi pas mus, nes į savo komandą taip pat nori įtraukti žmonių su negalią – mes duodame patarimus, kaip tai geriau padaryti, supažindiname su galimais iššūkiais.
Pats verslas yra sunkus – didelė konkurencija ir apskritai, turėti ir išlaikyti restoraną yra labai sudėtinga. Turime pripažinti, ne visi mėgsta, ką mes darome.
Kokio sektoriaus verslai prašo jūsų konsultacijų dėl neįgaliųjų įdarbinimo?
Kol kas dar neteko konsultuoti jokio maitinimo verslo – dažniausiai kreipiasi didesnių tarptautinių įmonių, kurių padalinių yra ir Lietuvoje, vadovai.
Su kokiais didžiausiai iššūkiais susidūrėte, įdarbinę neįgaliuosiuos?
Manau, kad jei kelis neįgaliuosiuos įdarbintų didelės įmonės jos nepajustų jokių didesnių iššūkių – kaip ir visi, kažkas kartais pavėluoja, kartais negali atvykti į darbą dėl tam tikrų priežasčių. Tačiau mums tikrai buvo ir vis dar yra tam tikrų iššūkių. Kai atsidarėme, restorane dirbo 5-6 žmonės su negalia. Nei vienas iš jų nebuvo turėjęs darbo prieš tai – tad per pirmąsias savaites visi turėjo priprasti prie to, kad reikia klausytis vadovo ir paisyti tam tikrų taisyklių. Tačiau jie visi labai stengėsi ir yra tikri šaunuoliai – po metų darbo vis dar nustebina gerąja prasme.
Kokias darbo pozicijas siūlote savo darbuotojams?
Neįgalieji dirba tiek virtuvėje, tiek aptarnauja klientus. Mes siekiame būti kuo atviresni ir įdarbinę neįgaliuosius nepaliekame jų už durų. Siekiame šiek tiek pakeisti visuomenės požiūrį – kad ne tik sveikieji turi aukoti ar globoti neįgaliuosius, bet jie patys gali puikiai dirbti.
Kokia negalią turintys žmonės pas jus dirba ir kaip juos atsirenkate?
Kai pradėjome atrinkti darbuotojus, mums buvo nesvarbu, ko žmonės negali daryti – mums svarbiau, ką žmonės gali daryti. Leidome iš pradžių pasibandyti – kad darbuotojas pats pažiūrėtų, ar gali dirbti su kasos aparatu, ar labai drovus ir jam geriau sekasi virtuvėje kepti blyną ar maišyti tešlą. Ar gali nešti pilnus kavos puodelius, ar parnešti tuščius. Vertinome sugebėjimus, o ne negalią.
Šiuo metu dirba šeši vaikinai ir, nuoširdžiai, negaliu pasakyti, kokia jų negalia. Vieni iš jų turi fizinę, kiti – protinę negalią. Tačiau juk mes to neklausiame įprastai darbuotojų – ko tu negali daryti? Nemanau, kad svarbu klausti ir šiuo atveju. Koncentruojuosi į kiekvieno iš jų sugebėjimus, o ne tai, ko jie negali.
Net kai kurių darbuotojų tėvai pasakė, kad jie negalės dirbti tokio darbo, eiti prie žmonių, jis nedrąsus, per metus žmogus atsiskleidė ir pradėjo eiti ir ne taip svarbu žinoti, kokia negalia. Turim vieną darbuotoją labai komunikabilų ir linksmą ir kartais paflirtuojantį su klientais, tai kai kartu su kolegomis ėjome papietauti sužinojusios apie negalią net nustebo – net nebūtų pasakiusios, jei nebūtų žinojusios.
Kaip jūs, Karolina, reagavote, kai jūsų vyras sugalvojo kurti tokį verslą? Ar tikėjote, kad jam pasiseks?
Tikrai taip. Nors sulaukėme daug kritikos, kai pradėjome vystyti idėją – aplinkiniai žmonės klausė, ar Lietuva jau tam pasirengus. Ir dar dabar kartais suabejojame, ar ji tikrai tam pasirengusi. Bet nepaisant to, aš nuoširdžiai tikiu vyro idėja, patirtimi. Be to, mes linkę galvoti, kad Lietuva labai daugeliu atžvilgiu atsilieka nuo Vakarų Europos, bet Olandijoje pirmoji tokia kepyklėlė atsidarė prieš septynerius metus – tai nėra taip seniai.
Kaip klientai reaguoja į jūsų darbuotojus?
Daugelis klientų žino, kur jie ateina. Ir yra kita dalis, kuri tik atėjusi supranta, kokie žmonės čia dirba. Iš tos dalies kokia pusė nustemba, bet vis tiek prisėda, o kiti – nustebę išeina.
Kelerius metus gyvenate Lietuvoje, ilgiau nei metus veikia blyninė. Ar keičiasi žmonių požiūris į neįgalumą?
Atrodo, kad taip, nors niekaip to neištyriau. Be to, aiškiai suprantu, kad visus šituos vienerius metus buvo tokiame socialiniame burbule, kur visi žmonės, kuriuos sutinku, yra atviri idėjoms, tad ir požiūris į neįgaliuosius yra visiškai atviras. Bet iš to, kad pas mus ateina konsultuotis kiti verslai, atrodo, kad kažkas keičiasi.
Tie verslai, kurie nusprendžia įdarbinti neįgaliuosius, gali gauti valstybės paramą – ar jūs pasinaudojote valstybės pagalba?
Pradžioje ne – viską darėme patys. Vėliau priėmėme tam tikras dotacijas darbuotojų algoms, taip pat sudarėme sutartį su Vilniaus savivaldybe, kad įdarbinus ir apmokius tam tikrą kiekį neįgaliųjų gausime tam tikrą paramą.
Jūsų pavadinimas – „Pirmas blynas“ – gavo apdovanojimą kaip gražiausias pavadinimas. Kaip kilo idėja šito idėja?
Nuoširdžiai, tai nebuvo mūsų idėja. Mes konsultavomės su rinkodaros specialistais – jie mums pasiūlė kelis variantus ir išsirinkome būtent šitą. Nes tai – pirmasis toks restoranas Lietuvoje, pirmasis mums, ir svarbiausia – dažnai pirmasis darbas mūsų darbuotojams.
Ką patartumėte verslams, kurie svarsto įdarbinti neįgaliuosius?
Pirmiausia, patarčiau pasikalbėti su organizacija ar įmone, kuri jau turi patirties. Taip pat – susitikti su tais žmonėmis, kuriuos norėtų įdarbinti, ir išsiaiškinti, ką jie gali ir nori dirbti, bei pabandyti bent mėnesį imtis to, ką planuoja veikti ateityje. Taip jie galės būti užtikrinti, kad įdarbintas žmogus ateis laiku į darbą, žinos, ką reikia daryti, klausysis vadovo ir išmoks bendrauti kolektyve. Juk daugelis galvodami apie neįgalius žmones turi įsitikinimą, kad jie negali dirbti – tad kodėl gi nepamačius, kad jie iš tiesų gali dirbti. Ir tikrai, esu visiškai įsitikinęs, kad verta tai daryti – mūsų darbuotojai tokie motyvuoti, kad prašo dirbti sekmadienį, nors žino, kad mes nedirbame sekmadieniais, bet jie taip nori dirbti, kad pasiruošę tai daryti kiekvieną dieną su energija ir džiaugsmu.
