Vien statybos pramonei kiekvienais metais reikia maždaug 40–50 milijardų tonų smėlio, nes apie 25 proc. vienos pagrindinių statybinių medžiagų – betono – sudaro smėlis. Kalbant apie pasiūlą, didžioji dalis dykumose ir paplūdimiuose esančio smėlio netinka pramonės reikmėms: dykumų smėlis yra pernelyg smulkus, o paplūdimių smėlio sudėtyje yra per daug druskos.
Tai reiškia, kad dažniausiai smėlis kasamas iš upių, ir dėl tokio proceso daromos žalos aplinkai pastaraisiais metais keletas šalių, įskaitant Indiją, Kambodžą ir Vietnamą, uždraudė šį smėlio gavybos būdą, skelbia BBC.
Minėtasis draudimas sukėlė smėlio tiekimo problemų statybos bumą išgyvenančiose šalyse, tokiose kaip Kinija ir Indija, kurių statybos sektoriai pagal dydį užima atitinkamai pirmą ir antrą vietą pasaulyje.
Dėl smėlio trūkumo Indijoje tebeauga nelegali smėlio kasyba, kurią kontroliuoja nusikaltėlių gaujos, vadinamos „smėlio mafija“. Šios nusikalstamos grupuotės siejamos su dešimtimis žmogžudysčių, įskaitant 2015 m. įvykdytu žurnalisto Jagendros Singho nužudymu.
„Žmonės nesuvokia arba negali patikėti, kad trūksta smėlio“, – sakė Sirakūzų universiteto civilinės ir aplinkos apsaugos inžinerijos profesorė Shobha Bhatia.
„Šią problemą sukelia statyba, – pridūrė ji. – Miestus ir miestelius statome beprecedenčiu tempu. Tačiau daugelis iš mūsų nesupranta, kad smėlis naudojamas ir išmaniesiems telefonams, televizorių ekranams, saulės plokštėms bei kitiems elektros prietaisams gaminti.“
Vardija plastiko privalumus
Norėdama pamėginti sumažinti smėlio paklausą, nedidelė, bet vis auganti tyrėjų grupė alternatyvų ieško pasitelkdama technologijas ir inovacijas. Vienas iš šių mokslininkų yra dr. Johnas Orras – Kembridžo universiteto betono statinių studijų programos dėstytojas. Jo atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad plastiko atliekas galima rūšiuoti, išvalyti, susmulkinti ir sutrinti į smėlio alternatyvą betonui gaminti. Dr. J. Orrą konkrečiai domina šio sprendimo pritaikymas Indijoje. Šioje šalyje smėlio kaina šovė į aukštumas. Remiantis apytikriais skaičiavimais, Indijoje kasdien išmetama 15 tūkst. tonų plastiko.
„Išsiaiškinome, kad galima pakeisti iki 10 proc. betonui gaminti reikalingo smėlio plastiku, ir toks betonas pasižymi tokiu pačiu tvirtumu bei ilgaamžiškumu“, – sakė dr. J. Orras.
Skirtingai nuo smėlio, plastikas nelimpa prie cemento pastos, todėl plastiku galima pakeisti ne daugiau kaip 10 proc. betonui gaminti reikalingo smėlio.
„Bet vis tiek įmanoma sumažinti smėlio sunaudojimą, o taip pat ir plastiko atliekų kiekį Indijos gatvėse, – tikino mokslininkas. – Žiūrint iš sąnaudų perspektyvos, plastiko atliekų naudojimas atsieitų pigiau, ypač jeigu smėlis toliau brangs, nes jo atsargos mažės. Tokioms šalims kaip Jungtinė Karalystė tai nelabai aktualu, bet valstybėse, kur vyksta statybos bumas, sumanymas naudoti plastiką betonui gaminti galėtų prigyti.“
Dr. J. Orras paskaičiavo, kad jeigu jo sprendimas būtų įgyvendintas visoje Indijoje, kasmet šalyje būtų sunaudojama 820 mln. tonų mažiau smėlio. Beje, atliekamas dar vienas tyrimas, kurio metu bandoma nustatyti, ar betonui gaminti vietoje smėlio galima naudoti kitas atliekas, pavyzdžiui, susmulkintas senas automobilių padangas ar grūstą stiklą.
Nepaisant šių inovacijų, dr. J. Orras ir kiti ekspertai perspėja jomis pernelyg nesikliauti ir kaip tinkamesnį ilgalaikį sprendimą nurodo pastatų dizaino pokyčius.
„Neretai statinių projektai nėra optimalūs, sunaudojama per daug betono. Tai kur kas didesnė problema. Betono sąnaudas galima sumažinti 30–50 proc. Netinkamo projektavimo pavyzdžių rastume ir Jungtinėje Karalystėje“, – teigė dr. J. Orras.
Siūlo steigti naują instituciją
Mokslininko nuogąstavimams pritaria knygos „The World in a Grain: The Story of Sand and How It Transformed Civilization“ autorius Vince’as Beiseris. Jo teigimu, pastatų projektavimo ir statymo srityje atsiranda daug žadančių naujovių, tačiau „nieko revoliucinio kol kas nematyti – naujosios koncepcijos yra puikios, bet gana mažos apimties ir itin eksperimentinio pobūdžio“.
Anot V. Beiserio, dar vienas galimas sprendimas – įsteigti tarptautinę smėlio sertifikavimo instituciją, panašiai kaip kad yra Miškų valdymo taryba, patvirtinanti, jog mediena atkeliauja iš atsakingai tvarkomų miškų.
„Nėra priežasčių, kodėl negalėtume įkurti Smėlio valdymo tarybos ar panašios institucijos, kuri patvirtintų, kad smėlis buvo iškastas tvariai ar kad kasybos darbai pernelyg nepakenkė aplinkai“, – samprotavo jis.
Žinoma, norint gerokai sumažinti pasaulinę smėlio paklausą, reikės ne tik atskirų asmenų, bet ir šalių vyriausybių bei tarptautinių organizacijų bendrų pastangų, mano V. Beiseris.
Kaip pavyzdį, kokių veiksmų žmonės gali imtis, norėdami padėti įveikti pasaulinę smėlio krizę, jis nurodė tokį scenarijų: bent 10 proc. sumažinus automobilių skaičių keliuose ir dažniau naudojantis viešuoju transportu arba vienu automobiliu važiuojant keliems asmenims, užuot visiems važiavus atskirai, rezultatas būtų stulbinantis.
„Tai reikštų 10 proc. mažiau namų, kuriems būtinas garažas ir įvažiavimai, taigi, būtų sutaupoma šimtai tonų smėlio nuo vieno namo, – aiškino V. Beiseris. – Taip pat tai reikštų, kad automobilių stovėjimo aikštelės galėtų būti 10 proc. mažesnės, o tai jau milijonai tonų sutaupyto betono.“
Kita vertus, V. Beiseris pabrėžė, jog smėlio paklausos mažinimas turi būti laikomas platesnio masto pastangų sumažinti pernelyg didelį gamtinių išteklių naudojimą dalimi.
„Smėlis viso labo tėra didesnės problemos simptomas. Per daug naudojame ne tik smėlio, bet ir kitų išteklių. Dabartinis gamtinių išteklių eikvojimo tempas negali tęstis. Turėtume ieškoti sprendimų, orientuotų į pagrindinę problemą – pernelyg didelį gamtinių išteklių naudojimą, užuot atskirai nagrinėję smėlio, klimato kaitos ar automobilių skaičiaus klausimus. Daugelis šių problemų yra susijusios tarpusavyje, vadinasi, ir jų sprendimai turi būti susiję“, – sakė jis.