Tie, kam „Misionierių sodų” projektas nepatinka, turi su tuo susitaikyti, nes nėra kito teisingesnio ir sąžiningesnio būdo išrinkti tinkamiausią, kaip tai padaryti viešame, anoniminiame, skaidriame konkurse, kuriame laimėjo būtent toks darbas.
„Misionierių sodų“ projekto vystytojai, suprasdami būsimo projekto svarbą Vilniaus miestui, pasirinko vienintelį teisingą, nors ir ne patį lengviausią architektūrinės „Misionierių sodų“ idėjos įgyvendinimo kelią – nusprendė tinkamiausią darbą išrinkti architektūrinio konkurso būdu.
Konkursas, kuriame dalyvavo 11 architektų kompanijų, buvo anoniminis. Tai reiškia, kad konkurso vertinimo komisija nežinojo, kas yra vieno ar kito projekto autorius. Dalyvių anonimiškumas konkurse garantuoja gerokai didesnį komisijos nešališkumą, nes vertintojai išvengia nepageidautinos įtakos jų sprendimui, kai viename konkurse dalyvauja architektūros žvaigždės ir naujokai.
Tiesą sakant, patiems žiuri nariams buvo netikėta, kad konkursą laimėjo tuo metu mažai kam žinoma jaunų architektų kompanija „Do Architects“ iš Vilniaus.
Žiuri atkreipė dėmesį į šį projektą pirmiausia todėl, kad jame buvo pasiūlytas išsiskiriantis pastatų ansamblio komponavimas, išdėstant būsimus korpusus ne išilgai, bet statmenai kalno šlaitui. Tai atskleidė novatorišką architektų požiūrį ir netradicinę, pažangią užduoties interpretaciją.
Be to, projekte pastatai buvo atitraukti nuo šlaito krašto ir sutrumpinti tiek, kad neužstotų atkurtos Vilniaus gynybinės bastėjos vaizdo. Šis darbas skyrėsi nuo lygiagrečiai šlaitui buvusio sovietinių laikų ligoninės užstatymo ir nuo kitų konkurso dalyvių siūlymų.
Taip statant pastatus, yra pasiektas pageidautinas kompromisas, kai, atsisakydami dalies galimo teritorijos užstatymo, projekto vystytojai išsaugotų unikalų senamiesčio vaizdą į gynybinės bastėjos pusę.
Be abejonės, buvo įvertinti ir pastatų tūriai, proporcijos, aukščiai jų išdėstymas aplinkinių statinių atžvilgiu. Teigiamai buvo pažymėtas sodams būdingas dvišlaičių namų stogų charakteris.
Visada yra dalis žmonių, kurie priešinasi visiems pokyčiams. Jie ras priežastį būti nepatenkintais net ir tada, kai viskas yra puiku ir šviečia saulė. Nuomonių visada bus įvairių, bet architektūros vertinimas, jos kritika priklauso ir nuo išsilavinimo.
Kurdami istoriniame kontekste, architektai privalo laikytis tikrumo principo, užfiksuoto Vienos memorandume, kur konkrečiai ir aiškiai parašyta, kad reikėtų vengti visokių pseudoistorinių projektų formų, nes jais nusižengiama ir istorijai, ir dabarčiai, o kuriama nauja architektūra turi pagarbiai įsikomponuoti į esančią aplinką.
Kitaip tariant – architektūra neturi meluoti, apsimesdama esanti senovine, autentiška, kai tokia nėra. Todėl senamiestyje nevalia statyti naujų pastatų, mėgdžiojant senovinius.
„Misionierių sodų“ projekto vystytojai nuo pat konkurso pradžios elgėsi labai nuosekliai, todėl konkursui pasibaigus ir ėmė įgyvendinti pirmąją vietą laimėjusį projektą.